Jau ne iš vieno pažįstamo medžiotojo esu girdėjusi: jei nori rasti gerai medžiojančių lietuvių skalikų, reikia kreiptis į Ramūną kažkur nuo Žemaitijos pusės, nes tas žmogus su jais tikrai medžioja ir nemedžiojančių nelaiko. Manau, daugelis sutiks su šia nuomone.
Ramūnas kasdieniame gyvenime yra verslininkas, šeimos žmogus. O atėjus savaitgaliui, kaip pats sako, virsta medžiotoju, lakstančiu miškais su šunimis. Ramūną medžiotojų bendruomenė žino kaip aktyvų Lietuvių skalikų augintojų sąjungos narį, lietuvių skalikų augintoją, veisėją, veislyno Gerdauja įkūrėją. Dažnas į jį kreipiasi patarimo kaip į nacionalinės kategorijos medžioklinių šunų lauko bandymų ir varžybų teisėją. Medžiotojas yra dviejų medžiotojų būrelių Varsa ir Luokė valdybos narys ir Lietuvos laikų savininkų klubo narys.
Susidomėjimas gamta
„Užaugau Telšių rajono Patumšalių kaime, nuostabiame, kalvotame Žemaitijos kampelyje. Iš šešių brolių ir seserų buvau jauniausias. Amžiaus skirtumas tarp brolių ir sesių buvo žymus. Kai augau, jau vyresnėlių namuose nebuvo, visi studijavo. Nei dabar, nei iki šiol jokių medžiotojų šeimoje nebuvo, gamtininkų – taip pat. Tik viena sesuo tapo miškininke ir iki šiol ja dirba, – pasakojo R. Dapkevičius. – Su gamta buvau susietas tiek, kiek tėvai ūkininkavo savo ūkyje. Ir su tėvu dažnai išeidavom ar išvažiuodavom su arkliu ar traktorium po vietines apylinkes, jo vaikystės takais. Jis pasakodavo apie su laiku besikeičiantį kraštovaizdį, gyvūnus, savo jaunystę ir vaikystę. Mano vaikiška svajonė buvo įsigyti arklį ir šunį. Iki mano norų šunų neturėjom, o man panorėjus įsigijome keletą kiemsargiukų.“
Vėliau, mokykloje, pašnekovo susidomėjimą gamta formavo kiti žmonės. „Patikdavo bendrauti su tais, kuriems patiko gamta: vietiniais medžiotojais, mokytojais. Tie žmonės, pajutę mano susidomėjimą gamta, labai nuoširdžiai papasakodavo savo požiūrį, žiniom pasidalydavo“, – sako Ramūnas.
Jis lankė Luokės vidurinę mokyklą, kurioje pati pikčiausia, anot pašnekovo, buvo fizikos mokytoja. „Su ja daugelis mokinių konfliktuodavo, pamokos bijodavo, o aš gerai sutariau. Man ir pamoka visai patiko, ir mokytoja neatrodė pikta. Ji daug man pasakodavo apie ornitologiją, šunis. Su darbų mokytoju važiuodavom žvejoti, o su kitu darbų mokytoju Kazimieru, kuris dar dabar yra mano medžiotojų būrelio narys, daug laiko pamokose praleisdavome apie medžioklę kalbėdami ir tie darbai dažnai likdavo nepadaryti“, – pasidalijo pašnekovas ir pridūrė, kad išties buvo daug nuostabių žmonių, vedusių jį gamtos pažinimo keliu.
Gamtoje su draugu
„Šeštoje klasėje susidraugavome su Andriumi, kurio tėvas buvo medžiotojas, jie turėjo medžioklinių šunų. Nuo tada pradėjome aktyviai vaikščioti po aplinkinius miškus. Andrius turėjo baseto ir estų skaliko mišrūną, kuris buvo šaunus mūsų kompanionas. Išėję miškan, mokydavomės pažinti kiškių pėdas. Žinodavome, kur kiškis guli, kaip šuo jį suras, o kur pakeltas atbėgs. Užlipdavome ant kalvos ir stebėdavome, kaip vejamas šuniuko kiškis suka ratą, ir dažnai jo sulaukdavome numatytoje vietoje. O ir šuns darbą šiek tiek perpratome, ir kiškio elgesį“, – pirmąją patirtį su medžiokliniais šunimis prisiminė Ramūnas.
„Sykį išėjome į didesnį mišką pasižvalgyti. Šuniukas bėgiojo netoli. Staiga sulojo kelis kartus ir lodamas nutolo. Pajuokavome, kad kažkas čia yra ir mus gąsdina, tad sulipome į didelę storą šakotą eglę. Ir pamatėme už kokių 15 metrų priešais mus stovintį didžiulį raguotą elnią. Elnių tada buvo retenybė sutikti. Elnias tankmėje klausėsi, kaip šuniukas nutolo, o į mus nekreipė dėmesio. Po kurio laiko ramiai atsigulė prieš mus ir kokias dešimt minučių mums pozavo. Parbėgus šuniukui pašoko ir nubėgo. O man buvo didelis įspūdis, kaip su tokia karūna toks didelis žvėris nubėgo per tankų jaunuolyną, kaukšėdamas ragais per medelių kamienus“, – pasakojo pašnekovas.
Kartu su minėtuoju Andriumi jie buvo ir Lietuvos ornitologų draugijos nariai, stebėdavo ir žieduodavo paukščius, rašydavo ataskaitas, kiek matė paukščių, ir rodydavo jų radavietes. „Žiemą labai patikdavo stebėti žiemojančius paukščius Virvytės upėje“, – pridūrė Ramūnas.
Miškas ir medžioklės
Į miškininkystę Ramūnas įstojo, kai sesė jau ten pat studijavo. Traukė miško romantika, sako pašnekovas. „Vis dėlto baigęs miškininko specialybę pajutau, kad tik ta miško romantika mane ir traukia, o miško buhalterija tegul pasilieka kitiems žmonėms. Tad ir girininkijoje padirbau tik vienus metus. Gavau žvalgo pareigas… Girininkija buvo didžiulė.
Važinėdavau po visas eiguvas, o vieną prižiūrėjau. Normalus miškininko darbas. Pamačiau, kad kai dirbi nuolat miške, tai jau savaitgalio išvyka į mišką ar medžioklę nebėra jokia romantika. O kai dirbi mieste su žmonėmis, tai savaitgalio be galo lauki ir norisi kuo greičiau į gamtą. Tada gali stebėti, lyginti, kaip keičiasi laiko erdvėje gamta, žvėrių elgsena, – tikino pašnekovas. – Vis dėlto miškas liko širdyje. Bet kokiai progai pasitaikius visada stengiuosi įsigyti nuosavų sklypų. Manau, kad miškas – ne vien finansinė investicija, bet man labiau moralinės tvirtybės suteikiantis objektas. Nusimanau apie jį ir man tai atrodo patrauklu.“
O medžioja Ramūnas nuo 21 metų, nors draugo Andriaus tėvas jaunuolius anksti veždavosi į medžioklę ir varyti. „Turėjau tikslą, kai išvažiuosiu mokytis, išsilaikyti vairuotojo pažymėjimą ir būtiniausiai – medžiotojo bilietą. Ir tik atsiradus galimybei Kaune lankiau medžiotojo kursus pas brolius Pėtelius, Navasaitį, Ribikauską ir išlaikiau medžiotojo bilietą“, – džiugiai prisiminė R. Dapkevičius.
„Mokiausi Girionyse. Ten dėstytojas E. Survila pastebėjo, kad man patinka medžioklė, ir kviesdavo varyti. Taip pat įpareigodavo suorganizuoti varovų, o ir nelabai galėjau atsisakyti, nes man patiko. Man įdomiausi varymai būdavo medelyno teritorijoje ir arboretume, nes ten galėdavau pamatyti laisvėje gyvenančių fazanų“, – pasakojo Ramūnas.
Grįžęs po mokslų ir pradėjęs dirbti urėdijoje, mūsų pašnekovas per mėnesį įstojo į Luokės medžiotojų būrelį, kuriame dalyvauja iki šiol: „Tada prasidėjo mano kaip tikro medžiotojo karjera“, – savo medžioklės pradžią prisiminė medžiotojas.
Pirmosios medžioklės
„Pirmas medžiokles norėjau pajusti, kaip su tuo ginklu ant linijos seksis stovėti. Bet ištempiau tik pusę medžioklės sezono… Pirmas šūvis buvo į stirną, ir nesėkmingas. Per kiškių medžioklę grandine sumedžiojau kiškį ir buvau laimingas, kad taip gudriai krūme jį pakėliau. Tuo ir baigėsi mano stovėtojo linijoj karjera. Stovėjimas linijoj man per nuobodus užsiėmimas. O štai judesys, žvėrių elgsena kur kas aiškiau matoma einant varyti“, – sako medžiotojas.
O medžioklė tykant Ramūnui nuobodi. „Labiau vertinu medžioklę sėlinant. Sėlindamas daugiau pamatai, supranti, apžiūri, ir tai įdomu. Trofėjų daug neturiu. Medžioti labiausiai patinka selekcinių bruožų žvėrį, kad niekam nekiltų klausimų, dėl ko jis sumedžiotas. O visi kiti mano trofėjai iš po šunų. Iš po šunų esu sumedžiojęs elnią trimis kojomis, šunų darbas vyko penkias valandas. Šunys jį ilgai persekiojo, gaudynės buvo ilgos, bet rezultatas džiugino. Žvėris visiškai neturėjo vienos priekinės kojos. Panašu, buvo partrenktas automobilio, bet išgyvenęs ir prisitaikęs gyventi be kojos. Pernai taip pat panašų atvejį su elniu turėjau, ir čia be šunų nebūtų pasisekę“, – pokalbį apie šunis pasuko Ramūnas.
Pirmieji lietuvių skalikai
Per visus tuos metus medžiotojas turėjo 12 skalikų. Ilgiausiai su juo medžiojo lietuvių skalikė Gilė – net 10 metų. „Norėjau lietuvių skaliko. Tas noras atėjo iš matytų medžioklių su šunimis savo būrelyje. Būrelyje vyrai medžiojo su rusų, estų ir lietuvių skalikais, taip pat urviniais šunimis, nes seniau kailių vertė buvo didžiulė. Tada neturėjau supratimo apie kitas veisles. Tad pirmiausia maniau, kad reikia medžioti su skalijančiais, lojančiais šunimis“, – teigė pašnekovas.
Kai Ramūnui buvo apie 12 metų, tėvai leido laikyti šunį: „Labai norėjau lietuvių skaliko, bet pats abejojau, ar man pavyks. Nuvažiavau į Šiaulių turgų ir žiūriu – vidury turgaus sėdi juodas nulėpusiom ausim. Vaikystėje su juo neilgai medžiojau, gal nemokėjau prižiūrėti, ir jis mirė po pusantrų metų. Bet jis jau medžiojo ir medžiotojai labai jį girdavo.“
Studijų metais Ramūnas laikė jagdterjerų veislės kalytę. Kai mokėsi Girionyse, vienus metus net laikė ją slapta bendrabutyje ir vesdavosi kartu varyti. „Buvo ne tik šauni medžiotoja, bet mokėjo motociklu kartu su manim važiuoti. Priekyje ant bako sėdėdavo ir pusiausvyrą laikydavo geriau nei aš. Iš tos kalytės sulaukėm vados. Vienas šuniukas pateko pas draugą ir iš to šuniuko išaugo nuostabus medžioklinis šuo. Su juo buvo nemažai medžiota. Septynių mėnesių jau kasėm urvus ir traukėm mangutus“, – prisiminė pašnekovas.
Lietuvių skalikai niekada nedingo iš galvos, sako Ramūnas: „Mintis apie juos visada persekiojo. Man buvo 22 metai, kai ieškojau, kur įsigyti. Baigęs mokslus šunų parodoje Kaune susipažinau su vienu augintoju. Pamačiau gražaus eksterjero lietuvių skaliką ir rezervavau šuniuką su LMŽD dokumentais. Išaugo puikiai medžiojantis skalikas, su gera paieška. Nuo pirmų medžioklių buvo lyderis. Kai sugalvojau, kad miškininku jau nebūsiu, ir norėjau išvažiuoti gyventi į Kauną, šunį pardaviau savam būrelio medžiotojui, kuris labai prašė, o ir šuo gerai medžiojo…“
Šunys medžioklėje nepakeičiami
„Nesakau, kad medžioju su šunimis, sakyčiau, su šunimis dalyvauju medžioklėse su varovais. Individualios medžioklės nepropaguoju. Visada stengiuosi žiūrėti, kokių šunų kokiam kolektyvui norisi, kad rastume kompromisą. Esu įsitikinęs: naudoti šunis varovų medžioklėje turime visi. Ir šunų savininkai, ir medžioklės vadovai turi žiūrėti strategiškai, kaip medžioti, kaip sustoti, kad medžioklė būtų sėkminga ir šunys nepakenktų medžioklei, o būtų pagalbininkai“, – mintimis dalijosi šunininkas.
Pašnekovą žavi, kai medžioklėje su varovais šunys sugeba viršyti žmonių supratimą, kai šunys padaro tai, ko žmonės visai nesitiki. „Kai sužeistą suranda, arba varovai negeba atspėti, kur žvėris. Aišku, šiais laikais technologijos medžioklėje labai mums padeda. Tačiau jas būtina naudoti protingai. Jei geras, patyręs šuo ir patyręs vedlys, plius navigatorius, tai vedlys gali labai daug perskaityti apie šunų elgesį ir situaciją iš ekrano“, – aiškino Ramūnas.
Pašnekovas pasakoja, kaip sykį profesionalioje medžioklėje atsivežė jį su skaliku ieškoti pašautos elnio patelės.
„Medžioklės vadovas pasakė, kad šovė užsienietis, šaulys geras, kraujo nėra, reikia surasti žvėrį. Paleidau skalikę Gilę, žiūrėdamas į navigatorių vadovui sakau: už 250 metrų elnio patelė negyva, einam partempti. Vadovas nustebo… Nesitikėjo iš manęs tokios aiškiaregystės, iš kur aš tiek informacijos turiu, – nusišypsojo medžiotojas. – Nors šuo nesulojo, bet sustojo ir supratau, kad buvo prie elnio. Atrodo, nedidelė smulkmena, bet malonu, kad medžioklė pasibaigė sėkmingai.“
Kodėl lietuvių skalikai?
„Daugelis veislių nuostabios, bet lietuvių skalikai nepakartojami dviem aspektais. Pirma, tai lietuviška veislė ir turime įsipareigojimą ją puoselėti, prižiūrėti ir išsaugoti. Antra – jų balsas. Matyt, yra daug medžiotojų, kuriems tas jų balsas kliūna, bet man, jeigu šuo skalija teisinga kryptimi, nėra nieko smagesnio. O dar jei iš tembro supranti, kokį žvėrį veja… Šiuos du dalykus labiausiai vertinu. Skaliko balso niekas nepakeis, kad ir kokios būtų šunų mados, kad ir kiek visokių gerų šunų įsivežtų“, – nacionalinę veislę gyrė skalikų veisėjas.
„Kai žiūriu į šunį, matau, kiek jis gabus, kiek paruoštas, kiek turi patirties, – sakė patyręs šunininkas. – Kiekvienas medžiotojas žiūri iš savo taško. Jei skalikas neparuoštas, tai jo vertė – tik kaip šeimos draugo. Dirbantis šuo dažnai nustebina naujais gebėjimais ir apie tokius skalikus greit sklinda kalbos. Į savo skalikus žiūriu labai reikliai, bet ne visada pavyksta, kaip noriu. Man svarbus eksterjeras, o dar svarbiau darbinės savybės. Su darbinėmis savybėmis reikalai prastėja, bet tai bendra mūsų besikeičiančioje visuomenėje, mat mažėja medžiotojų, medžiojančių su skalikais“, – nuogąstavo šunininkas.
Gyvenimo tikslas – medžioti su skalikais
Skalikas, kokio nori ir siekia, yra socialus šuo, gerai žinantis, ką daryti medžioklėje. Tai pasiekti galima daug medžiojant, teigia pašnekovas. „Žinoma, kiekvienas šuo turi individualus požymius. Mane žavi tokie skaliko bruožai kaip ramumas, atsidavimas šeimininkui, sargumas“, – pridūrė jis.
„Mano siekiamybė veisiant – patamsinti skalikui akis, norisi ir pilko poplaukio išvengti. Taip pat visai skaliko nepuošia trumpas taksinis kailis, riestos uodegos. Darbinės savybės turi būti kaip veisimo nuostatuose, bet kad išeitų medžioklei skirtasis, bent jau gautų trečio laipsnio diplomą, kad su nacionaline veisle žygiuotume į priekį“, – sakė nacionalinės kategorijos medžioklinių šunų lauko bandymų ir varžybų teisėjas.
Didelis malonumas, kai šuo gerai atlieka paiešką, kai gali šunimi pasitikėti, sako Ramūnas. Lietuvių skalikai dirba apatine uosle, nepatyrę šunys dažnai net nepastebi tolėliau stovinčio žvėries, visą atstumą iki žvėries atseka pėdsaku. Labiau patyrę išmoksta vertinti aplinką ir greičiau pastebi žvėrį. Daug medžiodami šunys supranta, ko iš jų norima. Patyrusių šunų rišlumas taip pat sumažėja, jie pradeda jausti, kada žvėries vaikymasis yra betikslis.
„Būna, kad ir dėl per mažo rišlumo net sužeistą žvėrį meta, o tai didžiausias minusas. Tada pasitikėjimas šunimi dingsta – kur medžioklė, rodos, garantuota, o būna be rezultato dėl šuns. Patyrę šunys perpranta, kad sužeistą žvėrį reikia spausti iki galo. Šuo turi parodyti, kad gali išdirbti iki galo, kai reikia. Kai bėga paskui stirną, tai jį reikia atšaukti ir neerzinti žmonių. Bet jei medžioklės pradžioje pradeda persekioti žvėrį ir neatvaro jo iki medžiotojų linijos arba sužeistą žvėrį meta – tai didelis minusas“, – apie medžioklinių šunų reikalavimus kalbėjo R. Dapkevičius.
Daug medžiodami šunys supranta, ko iš jų norima. Patyrusių šunų rišlumas taip pat sumažėja, jie pradeda jausti, kada žvėries vaikymasis yra betikslis. Būna, kad ir dėl per mažo rišlumo net sužeistą žvėrį meta, o tai didžiausias minusas. Tada pasitikėjimas šunimi dingsta – kur medžioklė, rodos, garantuota, o būna be rezultato dėl šuns.
Ateitis – tik su šunimis
Ramūnas yra dviejų medžiotojų būrelių narys, Lietuvos laikų savininkų klubo narys, bet dūšia parduota Lietuvos skalikų augintojų sąjungai, teigia jis. „Mano visa siela čia, nes geriausiai pažįstu veislę ir žinau kelias skalikų kartas, kolektyvas nuostabus. Todėl man negaila skirti laiko renginiams organizuoti, veislei pristatyti visuomenėje“, – sakė aktyvusis LSAS narys.
LSAS man reikalinga ir aš jai reikalingas, sako Ramūnas: „Čia dar daug nenuveiktų darbų ir reikėtų daugiau prisidėti. Mano tikslas – tarptautinis Lietuvių skalikų veislės pripažinimas. Manau, kad verta dėl to pasistengti. Patirtis rodo, kad lietuvių skalikų galima atsivežti iš kaimyninių šalių ir atšviežinti kraują. O pasiekus tarptautinį pripažinimą veislė populiarėtų ir turėtume didesnę įvairovę“, – pasakojo šunininkas.
Ar lietuvių skalikai išliks ir medžioklė su jais bus vėl ant bangos, vienareikšmio atsakymo nėra, sako pašnekovas. „Ir ar to reikia? Juk tokiu atveju ji laikysis tik ant entuziastų pečių. Čia ne mados klyksmas, ateinantis ir praeinantis, tai stabilus dalykas. Medžioklės su šunimis apskritai krypsta ne mūsų naudai, nes medžioklių su varovais mažėja. Apskritai medžiotojams šunys vis mažiau reikalingi, nes populiarėja medžioklė tykant. Viliuosi, kad entuziastų bus ir veislė gyvuos, kad gebėsime ją pritaikyti šiandieninėms medžioklėms“, – sakė R. Dapkevičius.
Pašnekovas teigia, kad gauna nemažai kvietimų su skalikais atvykti į medžioklę, ir norinčių pamatyti jų darbą tikrai yra. „Ir pats stengiuosi nenuvilti, prisitaikyti prie kviečiančiųjų norų, kad liktų geras įspūdis apie nacionalinę veislę. Negali medžioklėje vien savo interesais vadovautis, reikia ieškoti kompromisų. Visų mūsų darbas – laikyti, rodyti, medžioti, organizuoti medžiokles su lietuvių skalikais“, – paragino lietuvių skalikų augintojas.
Čia ne mados klyksmas, ateinantis ir praeinantis, tai stabilus dalykas. Medžioklės su šunimis apskritai krypsta ne mūsų naudai, nes medžioklių su varovais mažėja. Apskritai medžiotojams šunys vis mažiau reikalingi, nes populiarėja medžioklė tykant.
„Gyventi su medžiokliniais šunimis ir juos paruošti ne kiekvienam duota, todėl be žmonos Auksės pritarimo ir kartais stipraus nutylėjimo apie mano veiklas ir nebuvimą namie nieko nebūtų. Dėl jos požiūrio šunys tampa šeimos nariais. Nuoširdžiai jai dėkoju. Ji mano pagalbininkė – juk namuose šeši šunys. Sūnūs jau paaugliai ir kartais jiems atrodo, kad šunų per daug, gal kiek pabodę, bet kiekvieno naujo šuniuko labai laukia. Išties visa šeima geranoriškai man padeda. Viliuosi, kad ir sūnūs paveldės meilę lietuvių skalikams ir ateityje ne tik juos laikys, bet ir medžios su jais“, – sakė Ramūnas.
Du stiprūs šunys – medžioklė sėkminga
Buvo laikai, kai skaliko ir laikos pora medžioklėje buvo populiaru. „Prieš kokius 20 metų ir aš sumaniau pabandyti, ar tikrai jie vienas kitą papildo. Tad pirmasis Vakarų Sibiro laikos patinas atsirado draugų pagalba. Tai iškart ir pabandžiau su skaliku poroje medžioti. Šitoje poroje vedlys buvo skalikas ir paieška skaliko buvo geresnė, jis rišlesnis, aišku, geresnis balsas. Laika tik prisijungdavo, kai skalikas surasdavo šernus. Mat jo (laikos – red. past.) specialybė buvo kiaunių medžioklė. Tuo metu visi pavydėjo man, nes beveik iš kiekvienos medžioklės su varovais grįždavau su kiaune, kuri tuo metu kainavo apie 90 litų ir net neluptą galėdavai parduoti supirkėjams. Juokdavosi medžiotojai iš manęs, kad šuo išlaiko šeimininką. Tai ir negalėjau labai pykti, kad šernų nemedžioja. Deja, jį nutrenkė mašina. Paskui turėjau kitą laikiuką, kuris devynių mėnesių žuvo nuo šerno ilčių, nes buvo per aršus“, – patirtį atskleidė medžiotojas.
Jis pamena ir kito šuns istoriją: „Kai persikrausčiau į sodybą, kaimynai pamatė, koks gražus jaunas laikiukas bėgioja mano kieme. Nusižiūrėję nuvažiavo į Rietavo turgų ir nusipirko pirmą pasitaikiusį laikutį. Tai buvo Šurka. Ji jau penkių mėnesių „patvarkė“ savo kiemo vištas, vėliau nusprendė, kad kieme ir avys nereikalingos… Tada vis ateidavo pas mane į svečius ir už tvoros stebėdavo, kas vyksta pas mane kieme.
Žuvus mano šuniukui, kaimynai sako – gal galiu išgelbėti juos nuo to šuns? Na, galvoju, daviau žodį, kad neturėsiu šuns be dokumentų, bet kad jau čia taip Šurka pati ateina… Teko atidaryti kiemo vartelius, o ji ir pasiliko. Kadangi ji jau buvo pasiruošusi medžiotoja, iškart kibo į darbus miške. Jau devynių mėnesių ji rodė puikius rezultatus, tai atleidau aš jai kilmės dokumentų trūkumą“, – nusijuokė medžiotojas.
Tuo metu Ramūnas dar turėjo ir skalikę Gilę: „Tai buvo mano geriausia, įsimintiniausia skaliko ir laikos pora. Daugiausia laimikių sumedžiojau ir istorijų patyriau su šia pora. Šurkai šiandien 14 metų, o Gilės jau nėra. Tada ir medžiodavau tris dienas per savaitę. O kai daug medžioji, šunys supranta, ko iš jų nori. Lietuvių skaliko ir laikos duetas – tai du stiprūs šunys, kurie vienas kitą papildo ir reikiamu momentu padaro medžioklę sėkmingą. Dabar laikau rusų europinę laiką.“
Medžiotojas – tik pagalbininkas
Esu nebe toks azartiškas kaip jaunystėje, sako Ramūnas. „Tačiau suprantu, kad kai man reikia prieiti prie šunų sulaikyto žvėries, turiu labai greit įvertinti, kas tai per žvėris ir ką turiu daryti. Mes su šunimis – komanda, ir aš negaliu jų nuvilti, nes šunys atiduoda visas savo jėgas medžiodami. Šunys dažniausiai sustabdo sužeistą žvėrį, o aš turiu pasistengti kuo greičiau žvėries kančias nutraukti. Sustabdžius žvėrį ir priėjus šeimininkui, šunims kyla didesnis azartas, drąsos šiek tiek padaugėja, kartu padidėja tiek šunų, tiek mano sužeidimo galimybė. Todėl patirtis ir racionalus šaltakraujiškas mąstymas medžioklėje padeda“, – patirtimi dalijosi pašnekovas.
„Kai sustabdo žvėrį, o jei dar sužeistą, tai bėgi ir užplūsta geras jausmas, kad šunys pasitarnavo. Tai varomasis jausmas, kad be šunų šito niekas kitas nepadarys. Tai aš esu tik pagalbininkas, vedlys, komandos narys. Pats maloniausias jausmas suprasti, kad šitą rezultatą padarė būtent šunys. Matyt, dėl šito ir verta juos visą gyvenimą auginti, prižiūrėti, užsiimti dresuoti, medžioti, – dalijosi Ramūnas. – Kuo daugiau patirties, tuo daugiau sėkmės ir pasitikėjimo jais. Ir tą pasitikėjimą įskiepyti būrelio medžiotojams svarbu. Veža ir tai, kad atvažiavus į būrelį ilgą laiką nusiteikusių „prieš“ būna nemažai, bet laikui bėgant požiūris keičiasi. Stengiuosi dirbti medžiotojams, bet kai šunys padaro kažką nerealaus, tai didžiulis malonumas visiems.“
Mano siela skirta skalikams, sako mūsų pašnekovas. „Nors man ką tik sukako penkiasdešimt ir kol kas esu raišas tik viena koja, tikrai dar eisiu varyti su šunimis. Dabar namie yra nauja skalikų karta, dėl jų neturiu teisės nustoti eiti į varymus. Ruošiant skalikus dabar yra mano karjeros pikas, nes yra patirtis, dar yra jėgų ir bus pasiekti geriausi rezultatai“, – optimistiškai interviu užbaigė skalikininkas. O mes sveikiname Ramūną su gražia sukaktimi!
Nepavyko prenumeruoti metams? Prenumeruokite nuo vasario 2 d. iki metų pabaigos!
