Maždaug prieš dešimtmetį ekologas Brentas Hughes‘as kartu su kolegomis stebėjo, kaip Kalifornijos valstijos druskingose pelkėse gyvena ir maitinasi Ramiojo vandenyno jūros ūdros (lot. Enhydra lutris). Tai privertė susimąstyti apie šių smulkiųjų plėšrūnų poveikį pelkėms, kuriose jie vėl apsigyveno. XIX a. dėl besaikės kailių medžioklės ūdros jau beveik buvo išnykusios iš apylinkių, tačiau dabar jos vėl apsigyveno ir jaučiasi kaip namie. Daug vėliau po šių stebėjimų B. Hughes‘as su kitais kolegomis parengė tyrimą, kuris dienos šviesą išvydo šių metų pradžioje mokslo žurnale Nature.
Tyrime paaiškėjo įdomių sąsajų, kurios įrodė ūdrų vaidmenį išsaugant druskingąsias pelkes. Vienas mėgstamiausių ūdrų maisto šaltinių yra krabai, gyvenantys pelkėje ir mintantys pelkių augalų šaknimis. Kai krabai gausiai nugraužia šaknis, augalai žūva ir ištisi pelkės plotai suskyla ir sugriūva į vandenį. „Jei ūdros neėstų krabų, pelkė atrodytų kaip šveicariškas sūris“, – sako B. Hughes‘as. Laimei, ūdros apetitu skųstis negali – per dieną gyvūnas suėda maisto, kuris prilygsta 25 procentams jo paties svorio.
Kaip ūdra susišildo?
Šis ūdrų porūšis didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia vandenyje. Skirtingai nuo ruonių ir banginių, ūdra neturi natūralaus poodinių riebalų sluoksnio. Vietoj to mažasis plėšrūnas pasikliauna didesniu medžiagų apykaitos greičiu ir storu, tankiu kailiu. Būtent dėl šios priežasties ūdrai per parą reikia suėsti tiek daug maisto – kad išlaikytų šilumą.
