Patirtis

Prie medžioklinio orkestro Tauro ragai lopšio. Algimantas Kunigėlis0


Medžiokles orkestras Tauro ragai
Medžiokles orkestras Tauro ragai
Medžiokles orkestras Tauro ragai

Šis įdomus pokalbis visai neplanuotai atskleidė įspūdingų dalykų. Idėja susisiekti su Vilniaus medžiotojų draugijos Ažugirio medžiotojų klubo vadovu Algimantu Kunigėliu kilo socialinių tinklų medžiotojų puslapiuose ir spaudoje paskaičius apie unikalią labdaros akciją, kuri vyko nuo Šv. Huberto dienos iki Kalėdų. Jeigu prisimenate, medžiotojai dalijosi žvėriena su senjorais, padėjo jiems atlikti įvairius remonto ir ūkio darbus. Pokalbį su Algimantu pradėjome nuo to, o apie visas jo metu atskleistas įdomybes skaitykite patys.

Pirmoji pažintis

Algimantas medžioja Utenos rajono Ažugirio medžiotojų klube ir yra jo vadovas. „Mūsų yra dvidešimt ir plėstis neplanuojame. Deja, atėjus naujiems žmonėms kolektyve neretai atsiranda problemų. Nors plotai mūsų dideli, apie 6 tūkst. hektarų, kol kas patys susitvarkome ir su darbais, ir su įmokomis“, – atskleidžia medžiotojas.

Jis papasakojo, kad savo medžioklės kelią pradėjo dėdės dėka – nė vieno kito medžiotojo šeimoje nebuvo. Visą gyvenimą medžiojo Utenos rajone, kur ir gimęs.

Algimantą gamta ir gyvūnai domino dar vaikystėje. Daug laiko jis leido stebėdamas: „Buvau laukinis vaikas, nes miške kone užaugau. Į medžioklę eidavau varovu, dalyvaudavau šeriant gyvūnus ir daug dirbau kolektyvo labui. Stengiausi įrodyti, kad būsiu naudingas klubo narys. Maniau, kad kiekvienas jaunuolis domisi ginklais, taigi ir aš. Turbūt tai buvo viena priežasčių, kodėl tapau medžiotoju.“

Daug metų Algimantas dirbo matininku Vilniaus savivaldybėje, tačiau tai tikrai nėra vienintelis dalykas, ką mūsų pasakojimo herojus per savo gyvenimą nuveikė įdomaus.

Kasmetinė akcija Medžiotojai seneliams

Mintis labai paprasta – padėti tiems, kuriems labiausiai reikia. Paklaustas, kaip atsirado Ažugirio medžiotojų klubo Šv. Huberto dienos labdaros akcija, Algimantas priminė legendą apie medžiotojų globėją, kuris, didelis lėbautojas ir aistringas medžiotojas, kartą prieš Kalėdas per medžioklę sutiko elnią su ryškiu kryžiumi tarp ragų. Dėl šio Dievo ženklo praregėjęs jis išdalijo savo turtą ir tapo dvasininku, užsiėmė labdara ir žmonių sielų ganymu.

„Per Šv. Huberto dieną dauguma žmonių vyksta į bažnyčią, organizuoja šventes ir renginius, o mes nusprendėme paminėti ją pradėdami pagalbos akciją senoliams. Kol kas dar neteko girdėti, kad kas nors ką nors panašaus darytų“, – pradeda Algimantas.

Pirmą kartą medžiotojų labdaros akcija įvyko 2009 metais. „Susirinkome į kolektyvinę medžioklę, sumedžiojome keturias stirnas. Gražiai apdorojome laimikį. Paskaičiavome, kiek mūsų medžioklės plotų teritorijoje yra vienišų žilagalvių, ir padalijome porcijomis. Drauge vykome juos pasveikinti“, – prisimena Algimantas.

Paskui paaiškėjo, kad ne visiems tokia šviežios mėsos dovana buvo prie širdies. Pora senolių sakė, kad gaila gražaus gyvūno ir tokia mėsa jų nedžiugina. Kitais metais medžiotojų kolektyve nuspręsta pakeisti metodą: „Sugalvojome, kad išsirinksime kokią vienišą močiutę ar senelį ir skirsime laiko įvairiems darbams: atvešime ir priskaldysime malkų, nupjausime žolę, atliksime nedidelius remonto darbus ar kaip kitaip padėsime ūkyje.“ Paprastai tokiose akcijose dalyvauja apie penkiolika medžiotojų.

Pernai Ažugirio medžiotojai rudens labdaros akcijos nerengė, nes klubas įsigijo vietą savo būsimai bazei – apleistą sodybą medžioklės plotuose, kur bus įrengtas medžiotojų namelis. „Taigi, buvo labai daug darbo. Tarnybos nustato konkrečius ir labai griežtus reikalavimus, kurių reikia laikytis įrengiant žvėrienos apdorojimo vietą. Tai nepigu. Šiemet, kai ateis Šv. Huberto diena, vėl žiūrėsime, kam ir kaip galime padėti“, – sakė Ažugirio klubo vadovas.

Kasmetinė akcija Medžiotojai seneliams

Filmas apie medžioklę Po Žvėrūnos žvaigžde

Bendradarbiaujant su režisieriumi Arvydu Barysu 2013 metais išėjo filmas Po Žvėrūnos žvaigžde. Planavimas, filmavimas, scenaristų ir prodiuserių darbas prasidėjo 2011 metais, o pati idėja gimė dar anksčiau.

„Nuo 2009 metų pabuvau keliose šalyse: Vokietijoje, Slovėnijoje, Suomijoje, Lenkijoje, Čekijoje ir kitur, jose dalyvavau Europos tauriųjų elnių kvieslių čempionatuose. Tokiomis progomis organizatoriai visada parūpina įdomių ir gražių dovanų. Labai dažnai tai būna profesionalų kurti filmai apie tos šalies medžioklės kultūrą, tradicijas. Pas mus nieko tokio nėra! Kai važiuodavome į čempionatus, organizatoriams nuveždavome bukletukus su trumpa informacija apie Lietuvą ir medžioklę mūsų šalyje…“ – prisimena Algimantas.

Prieš devynerius metus iškilmingame renginyje po Oksalio partnerių rengtos medžioklės šnekučiuojantis su režisieriumi A. Barysu ši tema vėl buvo iškelta. Žodis po žodžio vyrai pradėjo svarstyti galimybę nufilmuoti gražią edukacinę juostą apie medžioklę Lietuvoje.

„Arvydas pasakė, kad šiuo metu daro daug projektų ir neturi laiko. Beje, jis manęs paklausė, ar žinau, kiek tai galėtų kainuoti. Pasirodo, 30–50 tūkst. Lt. Tuo pokalbis ir baigėsi. Paskui Arvydas išvyko į turą po JAV, kur savo filmus pristatė įvairiuose miestuose lietuvių bendruomenėms. Grįžęs jis man paskambino ir pasakė, kad dabar yra palyginti laisvas ir galime pradėti kurti sumanytą filmą.

Arvydas buvo filmo scenarijaus autorius, režisierius ir operatorius, o aš prisiėmiau prodiuserio pareigas, planavau filmavimą, temas ir lokacijas. Filmas sumontuotas ir įgarsintas profesionalioje studijoje. Regis, galutinis produktas išėjo labai gražus ir informatyvus“, – pasakoja Algimantas.

Tauro ragų steigimas

„Dviese su Vidmantu Luniumi kadaise įsteigėme medžioklinės muzikos atlikėjų kolektyvą, kuris dabar žinomas kaip Vilniaus pučiamųjų medžioklinių ragų klubas Tauro ragai. Prieš dešimt metų automobilių gamintojo Iveco atstovybės direktorius Vygantas Vaišnoras pastatė koplyčią, kurios atidaryme trise medžiokliniais ragais grojome medžioklės melodijas.

Tai buvo vienas eilinių viešų mūsų pasirodymų. Į muzikos mokyklą nesu ėjęs, viską išmokau pats“, – atskleidžia pašnekovas. Tačiau kai pradėjo kurtis medžioklinis orkestras, prie kurio prisijungė ir kitų mėgėjų, pasak Algimanto, teko rimtai padirbėti.

„Iš pradžių grojome tik Vokietijos medžioklinius signalus, nes kitų tiesiog neturėjome. Laikui bėgant tapo aišku, kad reikia pasitelkti profesionalius valtornininkus – pučiančius miško ragus – ir kurti rimtesnį, platesnį repertuarą. Šv. Huberto dienos šventė vyksta bažnyčioje, tad taip mus pradėjo kviesti dalyvauti Mišiose, prireikė išmokti sakralinės ir medžioklinės muzikos. Šiuo metu orkestre jau yra dvylika–penkiolika muzikantų. Pats dabar nebegroju. Pirma, neturiu tiek laiko, kad kiekvieną šeštadienį skirčiau repeticijoms ir koncertams. Antra, jeigu profesionalas sukuria kokį naują kūrinį, turiu rimtai mokytis, kad jį sugročiau tokiu pačiu lygiu. Jau šešerius metus esu senjoras“, – pripažįsta Algimantas.

Elnių kvietimas ir kitos medžioklės

Algimantas yra vienas elnių kvietimo pradininkų ir mokytojų Lietuvoje, ilgus metus dalyvavęs valstybiniuose ir Europos kvieslių čempionatuose, elnių kalbos išmokęs keletą medžiotojų, kurie dabar užima garbingas vietas įvairaus masto varžybose.

Viena iš ginčytinų temų, susijusių su elnių kvietimu, yra sportinio, jeigu taip galima sakyti, ir praktinio taikymo skirtumas. Medžiotojai neretai sako, kad maurojimo mėgdžiojimas čempionate skiriasi nuo tikrų elnių balsų gamtoje, tad šie įgūdžiai praktinėje medžioklėje neva nepanaudojami.

„Tai tikrai ne tiesa. Kai naktį eini mišku ir pradedi monologą, į kurį tau atsako elniai už dviejų ar daugiau kilometrų, supranti, ką jis sako. Ar jis turi haremą, ar vienas, ar klaidžioja ieškodamas meilės, taip pat kokio jis amžiaus. Pašauki ir gali įvertinti. Matyt, tai reiškia, kad čempionate ir miške elnių kalba nesiskiria, skiriasi tik taktika ir mokėjimas prakalbinti elnius. Prisišaukimu esu sumedžiojęs jau tris selekcinius tauriųjų elnių patinus. Paskutinis buvo septynerių metų ir turėjo labai įdomų trofėjų, – pasakoja medžiotojas ir staiga prisimena įdomų atvejį iš elnių medžioklės. – Vieną vakarą sėdėjau savo bokštelyje. Pašaukiau porą kartų, nes negalima labai intensyviai mauroti, turi būti ramus ir kantrus. Ir maurojimu man atsakė medžiotojas, kuris sėdėjo bokštelyje maždaug už trijų kilometrų. Tas medžiotojas, pagautas azarto, pradėjo mauroti be perstojo! Visus elnius išbaidė.“

Kviesdamas elnius Algimantas naudoja paprastą elnių vilioklį, kurį galima įsigyti parduotuvėse. Jis paaiškina, kad iš esmės nėra didelio skirtumo, ką naudotum – ar didelę kriauklę, ar iš plastiko pagamintą vilbynę, tik reikėtų pasirinkti pagal savo balso tembrą. Viduje vis tiek nėra jokio mechanizmo, o garsą skleidžia pats medžiotojas.

„Gerklę ir balso stygas reikia treniruoti, antraip nieko neišeis. Kai dar tik mokiausi elnių kvietimo, nuėjau į medžioklę, buvo gaivi, labai rami naktis. Mėnulis apšvietė didelę pievą prieš mane. Pamaurojau keletą kartų, elnias atsakė, darkart pašaukiau, vėl atsakė, bet arčiau nėjo, ir taip visą naktį. Paskui tris dienas negalėjau kalbėti!“ – juokdamasis pasakoja medžiotojas.

Viliojant pavyko sumedžioti ir briedžių. Algimantą labiausiai stebina šių gyvūnų gebėjimas orientuotis miške: „Briedis mūkimą girdi už trijų ar net penkių kilometrų ir visada tiksliai išeina ten, kur esu!“

Šernų medžioklė mano pašnekovui nėra įdomiausia medžioklės rūšis. „Išėjus šernui, tu jį tik sumedžioji, ir viskas. Kitas reikalas – elnių medžioklė per rują. Visą naktį pravaikštai miške, kelnės šlapios, pilnos erkių. Parvažiuoji namo ir jautiesi visiškai laimingas, net jeigu nieko nesumedžioji“, – sako Algimantas.

Asmenybė. Algimantas Kunigėlis

Stirninų medžioklė – viena mėgstamiausių

Algimantas turi savitą stirninų medžioklės per rują metodą. „Su stirninu irgi reikia būti labai ramiam. Iš pradžių apžiūriu apylinkę. Jeigu žiūronais toli pamatau stirniną, porą kartų sucypsiu, imituodamas stirniuko balsą. Jeigu jis pakelia galvą, sėdžiu ramus – pusę valandos, ilgiau. Stirninas vis tiek ateis, nes jie labai smalsūs. Jeigu šauksi intensyviai, jis prieis arčiau ir sustos, kad tiksliai nustatytų, iš kur ateina garsas, ir nustebs, kad jis iš dangaus“, – juokiasi medžiotojas.

Kad balsas nebūtų „iš dangaus“, Algimantas kartu su stirnų vilbyne naudoja 3–4 metrų ilgio lankstų vamzdį. Ilgis priklauso nuo medžioklės bokštelio aukščio. Algimantas padaro „kelį“ – jungtį, leidžiančią įtvirtinti vilbynę horizontaliai arčiau žemės, 90 laipsnių kampu. Reikia švilpti, kartkartėmis pasukant vilbynę į kitą pusę, kad paįvairintum garsą ir išplėstum diapazoną. Bekalbėdami nusijuokiame, kad tokio būdo niekas dar nenaudoja. Tokį vilbynės komplektą reikia patentuoti: „Reikia važiuoti į bokštelį, išmatuoti aukštį ir parduoti metrais!“

Ir dar vienas būdas: medžiotojas naudoja špagatą ar tvirtą žvejybinį valą, kurį ištempia pro kokio nors medžio šaką po bokšteliu ir 5–6 metrų atstumu pririša prie jauno medelio ar krūmo. Per vakarą jį kartkartėmis patampo, kad stirninui, einančiam į vilbynės garsą, susidarytų įspūdis, jog ten kažkoks kitas stirninas kasosi ragus.

Trofėjų medžioklė ir medžiotojų įvaizdis

Trofėjų medžioklė yra vienas medžioklės akcentų, kuriam visuomenė skiria daugiausia dėmesio. Algimantas pripažįsta, kad jam svarbiausias pats medžioklės procesas, o ne trofėjų kolekcionavimas. Gražus perspektyvus žvėris turėtų vaikščioti miške, o ne kaboti ant sienos.

Medžioklė yra daug daugiau nei tik maisto gavimas ar medalinių trofėjų ieškojimas, teigia pašnekovas. Labdaros akcijos, šventės, įvairūs renginiai ir mišios Šv. Huberto dieną, žvėrienos vaišės vietos gyventojams, medžioklinė muzika, trofėjų parodos ir viešos paskaitos – visa tai suteikia aplinkiniams įvairiapusiškesnį supratimą apie medžioklės ūkio reikšmę bei kultūrą.

„Labai sunku keisti bendrą visuomenės požiūrį į medžioklę, jeigu net mums patiems nieko daug nereikia iš tos kultūros. Savo kolektyvo nariams esu padaręs tokius tarsi išbandymus – medžiokles geriausiomis tradicijomis. Grojau signalus: susirinkti, sustoti, pasveikinti – visą ritualą. Visi klausėsi. Kaip nesiklausys, kai pats klubo vadovas groja? Paskui pagalvojau – kelis kartus apsieisime be muzikos. Ir nieko. Niekas net nepaklausė, kodėl. Visų gražiųjų medžioklės ritualų poreikis eina mažyn ir dėl medžioklės su varovais atsisakymo. Vyrai važiuoja į mišką po vieną, po du. Ten jau niekam jokių ragų signalų nereikia…“

Ne – medžioklei su varovais, bokšteliams ir viliojimui miško centre

Ažugirio klubas rengia tik kalėdinę kiškių ir plėšrūnų medžioklę su varovais. Kitu metu miške vyrauja ramybė. Algimantas pasakoja, kad per medžioklę tykant ar sėlinant sumedžiojama ne mažiau gyvūnų negu anksčiau per medžioklę varant, tačiau kada miške tylu, gyvūnai ramiai dienoja, dauginasi ir nebėga į kitus plotus, nes čia pat ramus gyvenimas.

„Skirtumas nuo tų laikų, kai reguliariai medžiodavome su varovais, labai ryškus“, – sako Algimantas. Kad plotuose tvyrotų natūrali ramybė ir tyla, Ažugirio medžioklės apylinkės miško centre neleidžiama įrengti viliojimo vietų ir statyti medžioklės bokštelių.

Dar apie medžioklės orkestrą

„Manau, kad tai buvo vienas netikėčiausių atvejų. Viskas labai priklausė nuo sėkmės, kaip man dabar atrodo. Jau buvome groję įvairiuose renginiuose, Šv. Huberto šventėse, susitikimuose ir užsienio svečių priėmimuose, o kai mirė prezidentas, aistringas medžiotojas Algirdas Brazauskas, mums buvo leista šermenyse prezidentūros Kolonų salėje sugroti atsisveikinimo maršą.“

Susiję straipsniai

Pirmojoje orkestro sudėtyje buvo tik neprofesionalūs muzikantai, bet ilgainiui nuspręsta kviesti profesionalus. Pasak Algimanto, Tauro raguose yra ir labai garsių, aukšto rango muzikantų. Vienas jų – Igoris Kramerovas, kuris laikytas geriausiu Lietuvos simfoninio orkestro trimitininku.

„Mūsų valstybinis orkestras perpirko šį puikų muzikantą iš Maskvos, suteikė jam butą. Paskui jis prisijungė prie mūsų kolektyvo. Ne tik grojo medžioklinę muziką, bet ir išlaikė egzaminą bei tapo visateisiu medžiotoju“, – atskleidžia Algimantas ir priduria, kad medžioklinė muzika įvairiuose renginiuose irgi yra vienas būdų parodyti visuomenei medžioklės grožį ir reikšmę valstybės istorijoje ir kultūroje.

Lietuviai triumfavo muzikuodami medžioklės ragais Lenkijoje

Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose.

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.