Šaltinis čia
Prancūzija taip pat pradeda taikyti racionalesnę vilkų populiacijos palaikymo praktiką, ieškodama sprendimų, kaip sumažinti ilgalaikius konfliktus tarp žmogaus ir stambiųjų plėšrūnų. Probleminių individų pašalinimas iš populiacijos laikomas svarbia prevencine priemone, leidžiančia mažinti ūkininkų patiriamus nuostolius ir kartu užkirsti kelią neigiamų visuomenės nuostatų formavimuisi vilkų atžvilgiu. Šis požiūris grindžiamas suvokimu, kad nuolatinė žala ir administracinis neveiklumas tik gilina priešpriešą, o ne padeda saugoti pačią rūšį.
Nuo 2026 metų sausio 1 dienos Prancūzija žengė naują žingsnį vilkų valdymo politikoje. Gyvulių augintojai, turintys medžiotojo licenciją, nuo šiol gali vykdyti gynybinius šūvius be išankstinio prefektūros leidimo, jei vilkas puola jų bandą. Kai kurių tai pristatoma kaip esminis reguliavimo švelninimas, tačiau tiek žemdirbių bendruomenėje, tiek specialistų rate ši priemonė vertinama atsargiai. Praktinis jos poveikis realiomis lauko sąlygomis gali būti gerokai mažesnis, nei skelbiama viešai.
Ar Lietuvoje leidžiama šauti į lokį, jei jis puola? Teisinės kolizijos ir realybė
Supaprastinta administracinė tvarka, bet griežtos ribos
Nacionalinės vilkų grupės paskelbti reguliavimo pokyčiai grindžiami siekiu panaikinti perteklinę administracinę naštą akivaizdžių išpuolių metu. Praktikoje tai reiškia, kad gyvulių augintojas, turintis medžiotojo pažymėjimą, gali nedelsdamas ginti savo bandą, nelaukdamas atskiro prefektūros sprendimo.
Vis dėlto ši iš pirmo žvilgsnio didesnė laisvė yra griežtai apibrėžta. Gynybiniai šūviai leidžiami tik aiškiai nustatytomis aplinkybėmis ir tik pagal dar patvirtintiną tarpinstitucinį įsakymą. Tai nėra nei visuotinės medžioklės, nei nuolatinis leidimas naikinti vilkus. Rūšies statusas Europos lygmeniu išlieka saugomas, net jei vilkas jau nebelaikomas griežtai saugoma rūšimi.
Ūkininkų skepticizmas dėl priemonės veiksmingumo
Priešingai paplitusiai nuomonei, ši priemonė nebuvo pagrindinis daugelio žemdirbių organizacijų reikalavimas. Pavyzdžiui, Drôme regione avių augintojų federacija ją vertina kritiškai. Federacijos prezidento Frédéric Gontard teigimu, pagrindinė problema slypi ne leidimuose, o realiose galimybėse veikti. Jis pabrėžia, kad dauguma augintojų nėra profesionalūs medžiotojai, o nemaža dalis jų net neturi medžiotojo licencijos.
Vilkai yra atsargūs, protingi ir sunkiai pastebimi gyvūnai. Juos aptikti ir sumedžioti reikalauja specifinių įgūdžių, įrangos ir laiko, kas dažnai nesuderinama su kasdieniu ūkio darbu. Naktinis budėjimas po ilgos darbo dienos daugeliui augintojų yra tiesiog neįmanomas. Dėl šios priežasties tik apie 20 procentų vilkų Prancūzijoje yra sumedžiojami pačių ūkininkų, o likusi dalis tenka specialioms komandoms ar vadinamiesiems louvetiers.
Kvietos, kontrolė ir ribos už politinių pareiškimų
Vienas svarbiausių aspektų, leidžiančių blaiviai vertinti šiuos pokyčius, yra tai, kad nacionalinės vilkų sumedžiojimo kvotos išlieka. Kiekvienais metais valstybė nustato maksimalų vilkų skaičių, kurį leidžiama pašalinti iš populiacijos, remiantis jos dydžio vertinimu. Pasiekus šią ribą, visi gynybiniai šūviai turi būti nutraukti, nepriklausomai nuo supaprastintos leidimų tvarkos.
Kitaip tariant, išankstinio leidimo atsisakymas nepanaikina nei kontrolės, nei teisinių apribojimų. Visi gynybiniai šūviai privalo būti deklaruojami, pagrindžiami ir įskaitomi į metinę kvotą. Todėl Prancūzija nesiima laisvo vilkų reguliavimo, nors būtent to baiminasi dalis aplinkosaugos organizacijų.
Jos vis dėlto atkreipia dėmesį į kontrolės sudėtingumą praktikoje. Plačiose ir kalnuotose ganyklų teritorijose patikrinti kiekvieną atvejį nėra paprasta, todėl teorinė kvotų viršijimo rizika išlieka. Tačiau teisiniu požiūriu reguliavimo sistema nesikeičia.
Galiausiai šie pakeitimai labiau primena politinį atsaką į vietos spaudimą nei tikrą veiklos revoliuciją. Procedūros supaprastinamos, tačiau nei bendras vilkų valdymo balansas, nei biologiniai, socialiniai ir teisiniai apribojimai iš esmės nekinta. Pagrindinis klausimas išlieka tas pats, kaip ilgalaikėje perspektyvoje suderinti gyvulininkystę ir vilko buvimą kraštovaizdyje. Daugeliui ūkininkų atsakymas slypi ne individualiame ginkle, o koordinuotose specializuotų komandų intervencijose, stipresnėse apsaugos priemonėse ir aiškesniame patiriamų nuostolių pripažinime.
Skaitykite plačiau ir prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
Naujasis žurnalo numeris jau prekyboje!
