Gebėjimas atpažinti gyvūnų pėdsakus yra viena svarbiausių praktinių žinių, leidžiančių suprasti, kas vyksta medžioklės plotuose ar tiesiog gamtoje. Pėdsakai suteikia informacijos ne tik apie rūšį, bet ir apie judėjimo kryptį, tempą, elgseną bei net gyvūno būklę. Žiemą, ypač esant sniegui, ši informacija tampa ypač aiški ir patikima.
Kanopinių gyvūnų pėdsakai dažniausiai atpažįstami pagal dvi pagrindines kanopas. Stirnos pėdsakai yra maži, siauri, aštriais galais, dažnai sudaro tiesią ir lengvą judėjimo liniją. Elnio pėdsakai gerokai didesni, platesni, kanopos bukesnės, o sniege dažnai matyti gilesnis įspaudas dėl didesnio svorio. Šerno pėdsakai išsiskiria apvalesne forma, dažnai matomos ir pridėtinės kanopėlės, ypač minkštame sniege ar purve, o judėjimo trajektorija dažnai atrodo netvarkinga.
Lūšies pėdsakas iš karto išsiskiria savo forma. Jis apvalus, platus, dažnai atrodo tarsi „katiniškas“, o svarbiausia – jame nesimato nagų žymių. Lūšis, kaip ir kiti katinių šeimos gyvūnai, vaikšto įtrauktais nagais. Pėdsake aiškiai matomi keturi pirštai ir didelė, plati pado dalis. Judėjimo linija dažnai tiesi, tyliai ir tiksliai išdėstyta.
Plėšrūnų pėdsakai labiau primena šuns letenos įspaudą, tačiau juos atskirti padeda detalės. Vilko pėdsakai dideli, simetriški, su aiškiai matomais keturiais pirštais ir nagų žymėmis. Judėjimas dažniausiai tiesus, pėdos dedamos beveik viena į kitą, kas rodo taupų ir efektyvų judėjimą. Lapės pėdsakai smulkesni, siauresni, dažnai sudaro lengvą zigzaginę liniją, o pats pėdsakas atrodo „lengvas“, lyg gyvūnas būtų slydęs sniego paviršiumi.
Svarbu vertinti ne tik patį pėdsaką, bet ir jų išsidėstymą. Tankūs, chaotiški pėdsakai dažnai rodo maitinimosi vietą, o ilgos, tiesios linijos leidžia spręsti apie kryptingą judėjimą. Taip pat verta atkreipti dėmesį į pėdsakų gylį, atstumą tarp jų ir sniego būklę, nes visa tai padeda įvertinti gyvūno dydį, greitį ir laiką, kada jis čia lankėsi.
Mokėjimas skaityti pėdsakus yra ne tik praktinė, bet ir pažintinė patirtis. Tai leidžia geriau suprasti gyvūnų elgseną, jų judėjimo maršrutus ir realią situaciją gamtoje, o ne remtis spėjimais ar atsitiktiniais pastebėjimais.
Pėdsekystė yra smagi galimybė pažinti gamtą. Atpažindami gyvūnų veiklos žymes, stengiamės pažinti žvėrelius ir suprasti – kodėl juos reikia saugoti.
Norint tiksliai identifikuoti gyvūną pagal jo paliktus pėdsakus, svarbu atkreipti dėmesį į kelis pagrindinius kriterijus:
Pirštų skaičius ir forma (vilkai ir lapės turi keturis pirštus. Elniai, stirnos, šernai turi kanopas. Kiškių užpakalinės kojos didesnės nei priekinės.);
Žingsnio ilgis ir takas (vilko žingsnis tolygus, lapės pėdsakai beveik dengia vienas kitą, kiškiai šuoliuoja);
Nagų žymės (vilko, barsuko, lapės matomos nagų žymės, lūšių nagų nematysi);
Pėdsako dydis (vilko apie 8 cm, lapės apie 5 cm, stirnos apie 5 cm, briedžio apie 12 cm);
Pėdsako detalės (sunkesnis gyvūnas palieka gilesnį pėdsaką. Aštrūs kraštai rodo šviežumą; apsnigti ar išplauti – seni pėdsakai).
Įdomu, kad didelis šuo gali palikti panašų į vilko pėdsaką, bet vilko takas daug taisyklingesnis. Katės pėdsakas be nagų gali būti palaikytas lūšies, bet skiriasi dydis. Šerno kanopų forma kartais painiojama su elnio, bet šernas turi apvalesnes, bukesnes kanopas.
Penki pirštai pėdsake. Kaip atskirti barsuką nuo lokio
Mūsų gamtoje, neskaitant žmogaus, yra tik du žinduoliai, kurių pėdsakuose aiškiai matomi penki pirštai. Tai barsukas ir lokys. Šių gyvūnų pėdsakai dažnai painiojami, tačiau juos galima gana lengvai atskirti. Svarbu ir tai, kad barsukas yra medžiojamasis gyvūnas, o lokys Lietuvoje nėra medžiojamas ir yra saugomas.
Barsuko pėdsakai yra nedideli, su aiškiai matomais penkiais pirštais ir labai ryškiais, ilgais nagų atspaudais. Priekinė pėda dažniausiai platesnė, o užpakalinė pailgesnė. Judėjimas lėtas, dažnai netvarkingas, šalia neretai matyti kasimo ar landžiojimo žymių.
Lokio pėdsakai žymiai didesni ir masyvesni. Užpakalinės pėdos įspaudas primena didelę žmogaus pėdą su aiškiu kulnu. Nagų žymės trumpesnės ir ne tokios ryškios kaip barsuko, o pats pėdsakas sniege paprastai būna gilus dėl didelio svorio.
Paprasčiausias atskyrimo kriterijus yra dydis. Maži penkių pirštų pėdsakai su ilgais nagais rodo barsuko buvimą. Dideli, gilūs ir į žmogaus pėdą panašūs įspaudai neabejotinai priklauso lokiui.
VSTT siūlo išmokti pėdsekystės pamokų kartu su saugomų teritorijų gamtos mokyklų edukatoriais. Nacionalinių ir regioninių parkų gamtos mokyklose žiemą vyksta daug įdomių edukacijų ir pamokų gamtoje, tame tarpe ir apie gyvūnų pėdsakus. Informacija čia
Kuršių nerijos nacionalinio parko gamtos mokykloje siūloma edukacija „Slapti gyvūnų takai“. Ar žinai, kokie gyvūnai gyvena Kuršių nerijoje? Kur juos dažniau sutiksi: prie Baltijos jūros ar pušyne prie marių? Kviečiama praverti slaptas Kuršių nerijos miško gyvūnų namų duris ir sužinoti, kodėl ir kur jie keliauja bei kokią veiklą mena jų pėdsakai.
Aukštaitijos nacionalinio parko gamtos mokykla siūlo edukacinį orientacinį žaidimą „Gamtos pėdsakais“. Žaidimas vyksta Meironių gamtos take, jo pradžia ir pabaiga Aukštaitijos nacionalinio parko gamtos mokykloje.
Kurtuvėnų regioninio parko gamtos mokykla kviečia į žiemos edukaciją „Ženklai aplinkoje” (pėdsakų beieškant). Jautmalkės gamtos mokyklos teritorijoje susipažįstama su Lietuvos gyvūnais, aptariama – kada lengviausia sutikti laukinius gyvūnus, kaip geriausia elgtis miške norint juos pamatyti. Einant kaimo keliukais ir miško takais, atkreipiamas dėmesys į žmonių veiklos ženklus, vaikai skatinami stebėti aplinką, klausytis garsų, pastebėti gyvūnų veiklos žymes, gyvūnų buveines, pamatyti ir atpažinti pėdsakus.
Kauno marių regioninio parko gamtos mokykla siūlo gamtos pamoką „Į svečius pas barsukus“. Kalbama apie barsukus ir jų paslaptingą gyvenimą. Vėliau einama į Girionių erozinį kalvyną, kur barsukai rausia namelius. Ką jie veikia tuose nameliuose? Iš ko kloja guolį? Ką valgo žiemą? Kokius pėdsakus palieka?
Žagarės regioninio parko gamtos mokykla ir žiemą siūlo pažintinę ekskursiją po Mūšos tyrelio pelkę. Šiame unikaliame žmogaus rankos nedaug paliestame kampelyje pamatysite natūralią gamtą, o gal pasiseks aptikti ir gyvūnų pėdsakus.
Tad kol žiemužė dovanoja sniego apklotą, suskubkite į gamtą ir pamėginkite patyrinėti gyvūnų pėdsakus, išgirsti žiemojančių paukščių balsus. Apie miško gyvenimą žiemą pasakoja ne tik pėdsakai, bet ir ragais nubrūžinta medžio žievė, prakapstytos samanos, išlukštenti kankorėžiai, genių iškalenti sausuoliai.
Leidykla „Lututė“ yra išleidusi edukacinį plakatą „Miško žvėrių pėdsakai“, kur galite susipažinti su 16 įprasčiausių Lietuvos miško žvėrių pėdsakais. Pasidomėkite prieš eidami į gamtą, gal jums pavyks rasti retų ir saugomų žvėrelių pėdsakų.
Skaitykite plačiau ir prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
Naujasis žurnalo numeris jau prekyboje!
