Vasario 23 dieną Austrijos mieste Zalcburge vyko Europos medžioklės ir laukinės faunos apsaugos asociacijų federacijos (FACE) komunikacijos grupės susirinkimas. Šį kartą dėmesys buvo nukreiptas į medžiotojų įvaizdžio kūrimą, vaizdavimą socialiniuose tinkluose ir etišką komunikaciją su visuomene bei į tai, kokį vaidmenį šiame bendravime vaidina medžioklės nuomonės formuotojai.
Danijos patirtis
Moksliniais įrodymais pagrįstas supratimas apie tai, koks yra visuomenės tikrasis požiūris į medžioklę, leidžia paneigti medžioklės priešininkų išsakytus argumentus, taip užtikrinant ir medžioklės ateitį. Visuomenės požiūrį matuoja 17 Europos šalių, tarp jų ir Lietuva, deja, Latvijos tarp tų šalių nėra.
Naujausias FACE atliktas tyrimas rodo, kad pozityviausias požiūris į medžioklę yra Danijoje – ten medžioklei pritaria 90 proc. visuomenės. Danijos atstovas pripažįsta, kad teigiami rodikliai daugiausia susiję su žvėrienos propagavimu, kokybišku jaunųjų medžiotojų ugdymu, taip pat mokymo tęsimu vėlesnėje medžiotojo karjeroje. Medžiotojai dažnai dalyvauja įvairiuose renginiuose, parodose, demonstruoja, kaip gaminti žvėrienos patiekalus, lankytojams siūlo degustacijas.
Danijoje taip pat labai populiari daugiaserijinė laida apie medžioklę ir projektas Bliv Naturligvis, supažindinantis vaikus ir jaunimą su gamta, medžiokle, žvejyba ir šių procesų metu gautų produktų naudojimu. Šiomis programomis mokyklų mokytojai, skautų organizacijų vadovai ir kiti pedagogai gali pritraukti savanorius medžiotojus ir žvejus, kurie ateina pas vaikus, rodo jiems, leidžia praktiškai pabandyti ir mokytis pažinti gamtą.
Paklausti, ar medžiotojai jaučia medžioklės priešininkų spaudimą dėl vadinamosios trofėjų medžioklės, danai pripažįsta dėl teigiamo visuomenės požiūrio į medžioklę tokio spaudimo lyg ir nejaučiantys. Todėl kasdienis darbas labiau susijęs su teigiamo medžioklės įvaizdžio palaikymu, o ne jo kūrimu. Vietinė medžioklės organizacija bendradarbiauja su nepriklausomais medžioklės nuomonės formuotojais, pasitelkdama jų auditoriją medžiotojams kalbinti, idėjoms, kurias propaguoja organizacija, platinti. Laikui bėgant įrodyta, kad tokiu būdu kur kas sėkmingiau pavyksta pasiekti paprastą medžiotoją, kuris mieliau išklausys, o ne medžiotojų organizacijos prezidentą, taip pat nuomonės formuotoją, kuris labiau priimamas kaip kolega, o ne autoritetas.
Vilkų sezono pratęsimas ar limito panaikinimas?
Austrijos patirtis
Austrijoje medžioklę priima 71,4 proc. visuomenės. Tai geras rodiklis, kuris pasiekia ir net šiek tiek viršija FACE tikslą 2027 m. socialinio pripažinimo kartelę pakelti iki 70 proc. Austrijos atstovai supažindina su informacine kampanija Das ist Jagd. Ši kampanija, vykdoma nuo 1988 m., apima įvairius informacinius renginius tiek miestų gatvėse, tiek socialiniuose tinkluose. Viena iš priemonių yra apklausos, atskleidžiančios tikrąsias visuomenės žinias apie medžioklę. Jomis galima nustatyti trūkstamas žinių grandis, prie kurių reikia padirbėti ateityje. Kam to apskritai reikia? Pagrindinė išvada tokia: kuo daugiau žmonių žinos apie medžioklę, tuo didesnė tikimybė, kad į ją žiūrės teigiamai. Situacija su žiniomis skirtinguose Austrijos regionuose skiriasi, pavyzdžiui, sunku lyginti situaciją urbanistinėje Vienoje su situacija Tirolyje.
Taip pat kampanijos metu ieškoma būdų, kaip jaunas, su medžiokle nesusijęs žmogus sužinotų apie šį procesą. Labiausiai tikėtina, kad pirmasis šaltinis galėtų būti Google. Anksčiau paieškos sistemoje įvedus austrišką žodį medžiotojas arba medžioklė pirmiausia pasirodydavo rezultatai, pateikiantys medžioklę neigiamoje šviesoje, o dabar sukurta svetainė Jagdfakten.at, kuri pasirodo rezultatų pradžioje. Svetainėje galima perskaityti moksliškai patikimą informaciją apie medžioklę, šis procesas pristatomas etiškai, socialiai priimtinai.
Medžiotojai taip pat dalyvavo parodose demonstruodami ir aiškindami medžioklės svarbą, taip pat dalyvavo jaunųjų virėjų mokymuose, siūlydami jaunimui išmokti gaminti žvėrieną. Išleistas ir nedidelis vadovas Jagen für Nichtjäger (Medžioklė nemedžiotojams), kuriame aiškinami pagrindiniai faktai apie medžioklę. Šia kampanija buvo pasiekta didelė auditorija – daugiau nei 3,4 mln. žmonių Austrijoje, pasirodė daug publikacijų su medžiokle susijusioje ir nesusijusioje žiniasklaidoje. Artimiausiu metu planuojama sukurti vaizdo klipų seriją, kur medžiotojai aiškins gamtos ir medžioklės klausimus, susijusius su įvairiais prieš medžioklę nusiteikusių organizacijų skleidžiamais mitais: kokiomis aplinkybėmis įvyksta nelaimingi atsitikimai medžioklėje, kodėl iš tikrųjų mažėja tam tikrų rūšių populiacijos ir pan.
Socialiniai tinklai prieš ginklus – kova su vėjo malūnais
Problema, su kuria susiduria daugelio šalių medžiotojai, bandydami pavaizduoti medžiokles socialiniuose tinkluose, yra žiniasklaidos politika dėl ginklų vaizdavimo. Tą savo kasdienybėje itin jaučia ir į susitikimą pakviesti medžioklės nuomonės formuotojai. Nors kelios medžiotojų organizacijos sąmoningai renkasi savo reklaminėje medžiagoje vengti ginklų vaizdavimo, medžioklė vis dėlto yra procesas, kurio metu ginklas dažnai savaime suprantamas. Skelbiant tokią vaizdo medžiagą ar nuotraukas socialiniuose tinkluose, jos neretai ištrinamos, sumažinamas jų matomumas, blokuojamos paskyros. Atskirais atvejais galima pateikti apeliaciją, paaiškinti, kodėl publikacijoje pasirodo ginklas, tačiau ne visada apeliacija yra patvirtinama, o publikacija atnaujinama. Dar blogiau, jei kanalas gauna įspėjimą arba išvis būna ištrinamas.
Yra žinoma, kad edukacinio turinio kūrimas reikalauja labai daug laiko, o tai atsiperka tik ilgalaikėje perspektyvoje. Šis atlygis dažniausiai matuojamas ne pinigais, o visuomenės požiūrio ir supratimo gerėjimu. Tikrai neteisinga, jei šiame procese medžiotojai-turinio kūrėjai yra ribojami vien dėl to, kad šaunamieji ginklai laikomi tabu objektais. Vieni pataria ginklų nepublikuoti, kiti mini grotažymės #Fakegun naudojimą. Taip, tai gai būti išeitis, kartais leidžianti publikacijai praslysti pro tikrinimo algoritmą, tačiau jei jos tikslas yra parodyti atsakingą, saugų ginklo naudojimą, grotažymė iš esmės tampa visiškai beprasmė ir absurdiška. Ištrintos publikacijos, įspėjimai, blokavimas – tai kova su vėjo malūnais, kurioje daugelis, deja, po tam tikro laiko pasiduoda.
Medžioklės nuomonės formuotojų patirtis
Beatriz Jäger socialinių tinklų vartotojai dažniau pažįsta MrsWildboar vardu. Jos sekėjų skaičius Instagram tinkle viršija 45 tūkstančius. Nuomonės formuotoja sako, kad jos tikslas – parodyti visuomenei medžioklę ir miškininkystę, sugriauti mitus, kad miškininkai tik naikina miškus. Beatriz prisipažįsta, kad ji pati retai publikuoja medžioklės trofėjų nuotraukas, nes mano, kad tai tik maža dalis viso proceso, kurį iš tiesų mato ir patiria medžiotojai. Jei nusprendžia parodyti medžioklės trofėjų, jis rodomas etiškai, be kraujo. Toks pasirinkimas turi tam tikrų pasekmių – dažnai tenka susitaikyti su kritika net iš kolegų, kitų medžioklės nuomonės formuotojų, kurie kvestionuoja susikurtą medžiotojo įvaizdį, vadindami jį iškreiptu, nes medžioklės trofėjaus vaizdavimas vis dėlto yra svarbi medžioklės dalis. Žinoma, kiekvienas turi savo argumentus, savo tiesą, bet kad ir kokia būtų strategija, komunikacija turi būti etiška.
Pokalbio metu medžiotoja atskleidė kelias rekomendacijas skelbiant medžioklės turinį žiniasklaidoje:
– Medžiotojai patys turėtų įvertinti žodžių junginio trofėjų medžioklė vartoseną. Kodėl? Nes iš esmės tokios medžioklės iš tikrųjų nėra. Trofėjus yra tik šalutinis produktas, per kurį galima parodyti pagarbą sumedžiotam gyvūnui, išsaugoti susitikimo atminimą. Ši koncepcija medžiotojams yra savaime suprantama, bet nemedžiotojai ją suvokia neteisingai ir taip atsiranda iškreiptas medžioklės prasmės supratimas.
– Būtina mokėti atskirti nuotraukas, kurios skirtos asmeniniam archyvui, o kurios – demonstruoti viešai. Pavyzdžiui, sumedžioto gyvūno fotografija asmeniniam archyvui yra paties estetikos klausimas. Publikavimui skirta nuotrauka turi būti apgalvota, pagarbi sumedžioto žvėries atžvilgiu. Viešomis nuotraukomis laikomos ir tos, kurios siunčiamos asmeniniu susirašinėjimu, nes po nusiuntimo fakto nebegalima garantuoti, kad nuotrauka nepateks į viešumą.
– Jei nuotraukai reikalingas aprašymas paaiškinti ar pateisinti tai, kas joje rodoma, būtina dukart pagalvoti, ar tikrai reikia ją publikuoti. Pirmas įspūdis susidaro labai greitai, nes žmonės linkę greitai pažiūrėti į nuotrauką, nesigilinti, neskaityti aprašymo ir iš karto susidaryti nuomonę, kuri greičiausiai bus klaidinga.
Kriminalistinio tyrimo metodai brakonieriavimo bylų aplinkybėms išaiškinti! Ką rodo AAD statistika?
___________________
Patogu ir greita! Prenumeruokite arba pirkite žurnalą internetu!
