LMS “Gamta” prezidentas Raimondas Ribačiauskas
Š. m. birželio 10 d., man, LMS „Gamta“ Varėnos skyriaus prezidentui Mantui Lesniauskui ir LMS „Gamta“ vieno iš klubų pirmininkui Gediminui Žiūkui, teko dalyvauti Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (toliau LMŽD) sukviestame Lietuvos medžiotojų suvažiavime. Smagu buvo matyti besirenkančius ginklo brolius ir seseris – daugelį iš jų pažįstam.
Pirmiausiai, akivaizdžiai pasirodė bendra visų Lietuvos medžiotojų problema, tai išeiginės medžiotojiškos aprangos turėjimas ir naudojimas oficialiuose renginiuose, o tai neatsiejama medžioto kultūros dalis. Norisi pasveikinti LMŽD vadovybę už puikią idėją ir gerus ketinimus, tačiau visada į renginius renkasi beveik tik tie patys žmonės, kuriems kažkas rūpi… Tačiau, po suvažiavimo, ilgai masčiau ir analizavau susiklosčiusią situaciją, kuri, mano įsitikinimu, yra pavojinga medžiotojų bendruomenei.
LMŽD pirmininko Virginijaus Kantausko drąsus, viešas ir neigiamas savo organizacijos ekonominis įvertinimas sukėlė dvejopus jausmus: gal tai reikėjo padaryti siaurame rate, nes vieša saviplaka visada atveria kelius įvairioms interpretacijoms ir pasekmėms.
Manau, nereikėtų Aplinkos ministrui tris kartus šaukti ačiū, nes, mano tvirtu įsitikinimu, iki šiol mes neturėjome jokiu teigiamų poslinkių iš Aplinkos ministerijos medžioklės srityje. Leidimai naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius pratęsti priėmus politinį sprendimą. Bet kuriai politinei jėgai būtų savižudybė dar labiau suskaldyti Lietuvos visuomenę, per medžiotojiškas problemas, šaliai turint politinį, ekonominį ir socialinį nestabilumą. Situacija liūdna. Medžioklės taisyklės beviltiškai pasenę, daugelis punktų dviprasmiški, jos kaip ir anksčiau keičiamos be jokios sistemos, socialiniai partneriai prisimenami tik tada, kai reikia.
Aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos departamentas, kol kas tik deklaruoja apie besikeičiantį požiūrį į darbą, kuriame vyrauja mažareikšmiai protokolai, kurių didžioji dalis verti pasprastos žodinės pastabos. Mažų nusižengimų iškėlimas į viešumą užstelbia rimtas problemas, pvz. Vilniaus Gulbinų kvartalas, užterštos Kuršių marios, šiukšlynai Lietuvos miškuose ir kt..
O kiek tokių situacijų Lietuvoje?! Kur Aplinkos apsaugos departamento darbuotojai bijo net pažiūrėti į tą pusę. Mano įsitikinimu, ministerija skatiną medžiotojus vienijančių draugijų priešpriešą, o tai aiškiai matyti pagal tai, pas ką lankosi ministerijos ir jos pavaldžių institucijų vadovai, kaip dalijami “saldainiai” (parama) ir pan..
Tai labai paprasta: įsivaizduokime, tėvas turi keturis sūnus, tačiau saldainį visada duoda tik vienam. Taigi, automatiškai, likę trys sūnūs nekenčia savo brolio ir tėvo. Paprasta kaip du kart du. Skaldyk ir valdyk, nieko naujo šiame pasaulyje. Tada visada galima priimti bet kokius sprendimus, pasakius paprastus žodžius: – Jūs nesusitariat… Man atrodo, kad kai kurios medžiotojų bendruomenės prarijo šį pigų jauką. Ministerija aiškiai nuolaidžiauja aplinkosauginėms organizacijoms.
Kažkas stebuklingai bando apriboti medžiotojus vienijančių draugijų teises, pareigas ir pakirsti ekonominį pagrindą. Pradėkim nuo buvusios departamento direktorės O. Vėbrienės, kuri pamynė Medžioklės įstatymo 5 punkte numatytą medžiotojus vienijančioms organizacijoms teisę dalyvauti Teisės medžioti suteikimo ir panaikinimo komisijose. LMS „Gamta“ ir Sūduvos medžiotojų sąjunga bylinėjosi, iš esmės laimėjo visas bylas, tačiau lemiamu momentu mūsų nepalaikė LMŽD vadovybė. O.Vėbrienės pasėta neapykantos sėkla medžiotojų bendruomenei sėkmingai sudygo.
Žinote, ką „valdžiažmogiai“ klausia, kai pradedi kalbėti apie savo teises: – O ką jūs tose komisijose veikiat?! Tada norisi rėkti, o ką jūs veikiant ministerijų kabinetuose, jei viešai kalbėdami apie galimą korupciją, iš komisijų išmetat visuomeninius stebėtojus. Tai gal pasitikrinkit savo pačių sampratą apie korupciją?! Per praėjusius metus, buvo bandymai pradėti diskusijas, kaip perduoti naujų medžiotojų ruošimą aukštosioms mokyklos, turinčioms biologinį profilį. Vyksta neoficialūs pokalbiai ar reikia medžiotojų Medžioklės plotų formavimo ir ribų keitimo bei medžiojamųjų gyvūnų limitų nustatymo komisijose. Nuo ryto iki vakaro girdžiu klausimą: – Ar tiesa, kad Aplinkos ministerija paruošė medžioklės taisyklių pataisymus, kuriose panaikinamas saugaus elgesio medžioklėje egzaminas, vykstantis kas trys metai, ir mes privalėsime, kiekvienais metais, savo lygiavamzdžius ir graižtvavamzdžius ginklus “atšaudyti” (laikyti šaudymo egzaminą!) sertifikuotose šaudyklose į stovinčius ir bėgančius taikinius?
Suprask, žmogau, tai medžioklės pabrangimas ir medžiotojų pinigėlių perpumpavimas privačiam kapitalui ir apie 20% medžiotojų praradimas iš kart dėl paprastos priežasties. Apie 20 proc. medžiotojų yra virš 70 metų amžiaus, taiga jie greičiau “padžiaus” šautuvus, negu eis į šaudyklas. Man tai atrodo žiauru, nes tai mūsų tėvai ir seneliai, kurie į medžiokles ateina vien tam, kad pabūtų tarp žmonių ir pasijaustų dar pilnaverčiais visuomenės nariais.
Suprantu valstybes, kur medžioklės tradicijos turi gilias šaknis, kur kiekviename kaime yra šaudyklėle, kur yra ori senatvė finansine prasme. Brangieji niekada nepasimaukite ant gudrių apklausų: pvz. ar reikia saugaus elgesio egzamino kas trys metai? Iš esmės tai klausimas, ar norit laikyti šaudymo egzaminą kasmet ? Taigi, iš medžiotojus vienijančių visuomeninių organizacijų atėmus dalyvavimą įvairiose komisijose, atėmus mokymus, atėmus saugaus elgesio egzamino organizavimą, sumenkinus, beveik iki nulio, elninių žvėrių populiacijų kokybės valdymą, per trofėjų apžiūras kas belieka… Gal tik tuščios kišenės ir prisiminai, kaip mes, kažkada, buvom stiprūs?!
Visi kalba apie draugijų bendrą veiklą. Brangieji, paaiškinkit kaip. Jeigu principingai skiriasi požiūris į medžiotojų ateitį. Medžioklės ateitis, žiūrint iš politikų pusės: – geriausiai chaosas, tada darai ką nori.
Žiūrint iš pasiturinčių medžiotojų pusės: – medžiotojų per daug, mokesčiai per maži, trūksta medžioklės plotų , draudimų per daug. Žiūrint iš eilinio medžiotojo pusės: – netrukdykit medžioti. Žiūrint ir žemės ir miškų savininkų pusės: – mano žemė, mano žvėris ir eikit visi toli, toli. Žiūrint iš sofos “gamtosaugininkų” pusės: – medžiotojai niekšai, žudikai, tad medžioklę būtina uždrausti. Aš nežinau, kaip surasti aukso vidurį?! O paprasčiausiai, manau, kad trūksta tvirtos, ilgalaikės, nepalaužiamos medžioklės politikos, besiremiančios mokslu, į kurios pamatus sudužtų visokių apsišaukėlių, rėksnių ir neišmanėlių sukeltos bangos.
Išleistas naujas žurnalo numeris!
