Kiekvienas stirninų medžioklės sezonas turi savo specifiką – vienam medžiotojui pavyko sumedžioti unikalų trofėjų. Nors jis norėjo likti anonimu, vis dėlto sutiko pasidalyti istorija apie tai, kaip buvo sumedžiotas šis neįprastas gyvūnas.
Medžiotojo istroija
Stirninų medžioklė gegužės mėnesį – pati maloniausia. Uodai, aukšta ir viską slepianti augmenija – dar tik ateityje. Išsiruošiu į gamtą, susiplanuoju maršrutą, kuriame anksčiau buvau pastebėjęs keletą įdomesnių stirninų. Prastai išsivystę, nepilni šešiašakiai. Na, kažką vis tiek pamatysiu.
Pasistatau automobilį, susikraunu mantą ir pradedu žygį. Užlipu ant pirmo kalniuko. Matau stirnos kuprą. Oho – taip greitai? Iš pradžių į akis krito tik ragų viršūnės ir nugaros linija. Akimirksniu pastebėjau – kažko trūksta. Ogi dešiniojo rago. Sustingstu ir stebiu. Stirninas lėtai, bet užtikrintai pradeda eiti link manęs. Į mane žiūri tik viena akimi – kita visiškai užkritusi. Deformuotas, neišsivystęs ragas spaudžia akį ir laikosi tik ant kailio.
Gyvūnas stabteli, pasisuka šonu. Visas jo keistas, bet kartu graudžiai išskirtinis siluetas atsiveria prieš mane. Gaila – horizontas, šūvis nesaugus. Nors ir vienaakis, bet akimirksniu mane pastebi. Atstumas – apie 50 metrų, o aplink – atvira vieta. Nepastebėti manęs jis tiesiog negali. Staigiai pakratęs galvą ir šuoliais, lyg kratydamas tą nelaimingą ragą, pasileidžia į netoliese esančius krūmus.
Tą akimirką pažadu sau – aš jį rasiu. Ne iš trofėjinio noro, bet iš atsakomybės. Skaudu matyti, kaip jis gyvena su tokiu defektu. Nusprendžiu apeiti krūmus iš kitos pusės – lėtai, atsargiai, neskubėdamas. Ir štai – vos tik išlendu iš krūmų, matau jį kitoje pusėje, ramiai rupšnojantį žolę. Atstumas – apie 130 metrų. Širdis suspurda, rankos nepastebimai ima drebėti. Toks susidūrimas – retas, o trofėjus – neeilinis.
Susitvardau. Gilus įkvėpimas, iškvėpimas. Laukiu, kol pasisuks šonu ir atvers mirtinas zonas. Trys, du, vienas – šūvis. Sustingstu. Girdisi duslus atmušimas – pataikyta. Stirninas dar spėja įšokti į krūmus ir dingsta akyse. Šuniuko šį kartą neturiu – teks kliautis tik savo akimis.
Prieinu – kraujas. Jo atspalvis žalsvas – tikėtina, pataikyta į vidurius. Neramu. Kraujas gausėja, bet ir nueitas atstumas didėja – jau apie šimtą metrų per krūmus. Širdis vis labiau spurda – ar tikrai pavyko? Staiga kraujo lieka tik keli lašai. Nusivylimas didžiulis. Bet pastebiu dar kelis lašus – jie suka atgal. Geras ženklas.
Už keliolikos metrų, tarp krūmų, randu jį. Stirninas – neeilinis: su neišsivysčiusiu ragu, viena akimi. Trofėjus keistas, bet prasmingas. Medžioklė – kupina emocijų. Stirninas atrodo brandus. Pirminis amžiaus vertinimas – penkeri ar šešeri metai.
Kaip atsiranda tokie ragai?
Net ir po sunkių traumų laukiniai gyvūnai neretai išgyvena. Net kaukolės lūžiai sugyja, ir ragai atauga. Taksidermijos meistrų patirtis rodo, kad išgyvena net gyvūnai, kuriems buvo visiškai nulaužtas rago pamatas – kai per kaukolės angą buvo matomos smegenys. Prasidėjus gijimo procesui, rago pamatas formuojasi platesnis, grublėtesnis, o būsimo rago forma – nenuspėjama. Remiantis kaulo struktūra, tokie pamatai taip pat kasmet numetami, bet toje vietoje susiformuoja platus randuotas audinys. Tokios traumos ypač dažnai pasitaiko stirninams.
Stiprios galvos traumos metu rago pamatas gali būti paslinktas arba suskaldytas į dvi ar net daugiau dalių. Net mažas atplaišėlis, kuris po traumos patenka po oda į kitą galvos vietą, gali tapti naujo rago augimo tašku. Rago pamate esančios specialios ląstelės kasmet inicijuoja naujo rago formavimąsi, tad jei jos atsiduria naujoje vietoje – būtent ten pradės augti naujas ragas. Tokie ragai kasmet numetami ir atauga iš naujo, bet ne ten, kur įprasta – o visai kitoje galvos vietoje.
Tokio tipo trofėjus gana dažnai galima aptikti prie didžiųjų kelių – matyt, tai yra buvusių susidūrimų su automobiliais padarinys. Nors stirnos laikomos trapiais gyvūnais, jų gebėjimas išgyventi – stulbinantis. Tokios ragų deformacijos nėra paveldimos, nebent jų priežastis būtų genetiniai sutrikimai.
Bet kokiu atveju – tai teisėtai sumedžiotas stirninas ir išskirtinis trofėjus, vertas būti parodytam būsimoje parodoje.
Ministerija bejėgė, lūšis miršta pas veterinarą, o briedžiai pasienyje. Miško naujienos #3
Naujausias žurnalo numeris jau čia!
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
