Aplinkos ministerija paskelbė išsamią Lietuvos miškų sektoriaus esamos situacijos analizę, kuri taps pagrindiniu dokumentu rengiant nacionalinę miškų politikos strategiją iki 2050 metų. Tai ne tik formalus vertinimas, bet ir strateginis atspirties taškas ilgalaikei diskusijai apie miškų ateitį, jų naudojimą, apsaugą ir vaidmenį valstybės ekonomikoje bei klimato politikoje.
Dokumente išsamiai įvertinta miškų būklė, jų ekonominė reikšmė, socialinė funkcija, poveikis klimato kaitos mažinimui, taip pat valdymo struktūra ir tarptautinių įsipareigojimų vykdymas. Analizė parengta kaip duomenimis grįstas pagrindas politiniams sprendimams, kurie lems sektoriaus kryptį artimiausiems dešimtmečiams.
Miškas kaip klimato, ekonomikos ir visuomenės ramstis
Šiuo metu Lietuvos miškingumas siekia 33,9 procento šalies teritorijos. Miškai kasmet sugeria apie 7 milijonus tonų CO₂ ekvivalento ir atlieka svarbų vaidmenį klimato kaitos švelninimo politikoje. Medienos pramonė sudaro apie 5 procentus bendrojo vidaus produkto ir apie 12 procentų viso šalies eksporto. Tai reiškia, kad miškas yra ne tik ekologinė, bet ir makroekonominė kategorija.
Kartu analizė atskleidžia ir sektoriaus iššūkius. Paminimi dažni teisės aktų pokyčiai, valdymo fragmentiškumas, klimato rizikos, didėjantis visuomenės spaudimas bei skirtingi interesų grupių lūkesčiai. Diskusija apie mišką Lietuvoje šiandien yra ne tik apie kirtimus ar apsaugą, bet apie visos sistemos balansą.
Įstatymas, draudžiantis kasti duobes, ir VMU reikalavimai medžioklės infrastruktūros įrengimui
Medžioklė kaip miškų ūkio dalis
Analizėje atskirai nagrinėjama ir medžioklės ūkio vieta miškų sektoriuje. Pagal Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymą Nr. IX-966, medžioklė apibrėžiama kaip laukinių gyvūnų išteklių rinkimas, vykdomas nustatytais sezonais ir laikantis griežtų teisinių reikalavimų. Medžioti leidžiama tik turint medžiotojo bilietą ar kitą teisėtą leidimą.
Medžioklės valdymas apima ne tik teisę sumedžioti gyvūną, bet ir pareigą rūpintis populiacijų būkle bei jų buveinėmis. Gyvūnai gali būti medžiojami tik laikantis nustatytų kiekių, rūšių ir teritorinių apribojimų. Iš medžiojamųjų gyvūnų gaunami produktai, tokie kaip žvėriena, ragai, kailiai ar kiti biologiniai produktai, priskiriami ne medienos miško produktams. Jų naudojimas ir prekyba be atitinkamų leidimų yra draudžiami.
Populiacijų dinamika ir reguliavimas
Analizėje pateikiami duomenys apie kanopinių gyvūnų populiacijas. Stirna išlieka gausiausia kanopinių rūšis Lietuvoje, o danielius, būdamas mažesnės gausos rūšis, leidžia aiškiau įvertinti valdymo priemonių poveikį skirtingo dydžio populiacijoms. Tokia atranka parodo, kad populiacijų reguliavimas nėra vienodas visoms rūšims ir turi būti grindžiamas objektyviais apskaitos duomenimis.
Pastaraisiais metais Lietuvoje padidėjo stambiųjų laukinių gyvūnų rūšių populiacijos. Tai rodo, kad ekosistemos išlieka gana natūralios ir funkcionuojančios. Tačiau didėjanti gausa kartu reiškia ir didesnį spaudimą jauniems medynams, žemės ūkio kultūroms bei infrastruktūrai.
Žemės ir miško savininkai bei medžiotojai gali būti įpareigoti vykdyti medžioklę tam tikromis sąlygomis, siekiant sumažinti žalą jauniems medeliams ar žemės ūkio pasėliams. Taigi medžioklė šiame kontekste traktuojama kaip viena iš miško apsaugos ir ekosistemų balansavimo priemonių.
Bebras kaip kertinė ir kartu reguliuojama rūšis
Analizėje aptariamas ir bebras, kuris Europoje laikomas kertine rūšimi dėl savo poveikio buveinėms. Daugelyje Europos Sąjungos šalių jo medžioklė ribojama arba draudžiama, tačiau kai kurios valstybės, tarp jų Švedija, Suomija, Latvija, Lietuva ir Estija, numato populiacijos reguliavimo galimybes.
Lietuvoje bebras gali būti medžiojamas nuo rugpjūčio 1 dienos iki balandžio 15 dienos pagal Aplinkos apsaugos departamento nustatytas taisykles. Nors rūšis saugoma pagal Europos Sąjungos Buveinių direktyvą, jos gausėjimas ir daroma žala miškams bei žemės ūkio naudmenoms lėmė poreikį taikyti reguliavimo priemones. Pastaraisiais metais bebro medžioklės reikšmė didėja.
Ekonominis medžioklės aspektas
Medžioklės metu gaunamos produkcijos ekonominę vertę tiksliai apskaičiuoti sudėtinga, nes dalis žvėrienos sunaudojama asmeniniams poreikiams ar realizuojama neformaliai. Tačiau pati medžioklės veikla yra licencijuojama ir reglamentuojama valstybės, todėl generuoja pajamas per leidimų, medžiotojo bilietų, nario mokesčių ir kitų administracinių įkainių sistemą.
Be to, Lietuvoje vystomas komercinės medžioklės sektorius. Profesionalias medžiokles valstybiniuose miškuose organizuoja Valstybinių miškų urėdija, o privatūs klubai ir ūkiai siūlo individualias ar grupines medžiokles, įskaitant trofėjines programas. Tai sudaro reikšmingą medžioklės turizmo rinkos dalį ir prisideda prie tvaraus laukinės gyvūnijos išteklių valdymo.
Diskusijų laukas iki 2050 metų
Analizė pabrėžia, kad miškų politika negali būti formuojama izoliuotai. Ji turi apimti medienos sektorių, biologinės įvairovės apsaugą, klimato tikslus, medžioklės ūkį ir visuomenės interesus. Skirtingos interesų grupės šiandien turi iš esmės skirtingas pozicijas, tačiau dokumentas kviečia ieškoti konstruktyvaus dialogo.
Miškas Lietuvoje yra visų turtas. Tai ekosistemos pagrindas, klimato reguliavimo priemonė, ekonomikos variklis ir valstybės biudžeto pajamų šaltinis, iš kurio finansuojamos socialinės išmokos, viešosios paslaugos ir regionų plėtra.
Medžiotojai ir miškininkai šiame kontekste nėra priešingos pusės. Jie veikia toje pačioje sistemoje, kurioje laukinių gyvūnų populiacijų kontrolė ir miškų išsaugojimas yra tarpusavyje susiję procesai. Tinkamai reguliuojamos populiacijos mažina žalą jauniems medynams, palaiko ekologinį stabilumą ir padeda išsaugoti miško kaip ilgalaikio nacionalinio ištekliaus vertę.
Sitinka dvi vilkų gaujos, šeimininkas gelbsti katę, per ledą pastumti elniai. Miško naujienos #21
Išėjo naujausias žurnalo Medžioklė numeris, kurį galima įsigyti prenumeruoti.lt
Skaitykite plačiau ir prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
