Patirtis

Medžiotojai ir ūkininkai. Ar tikrai norime mokėti dideles kompensacijas?0


Juozas Staliūnas, medžiotojas ir patyręs ūkininkas
Juozas Staliūnas, medžiotojas ir patyręs ūkininkas
Nuotrauka: iš archyvo

Vis dažniau pasigirsta skundų apie laukinių gyvūnų padarytą žalą ir metai iš metų besitęsiantį jos augimą. Ūkininkai skundžiasi dėl šernų, elnių ir vandens paukščių, daugiausia žąsų, daromos žalos želmenims, vilkų užpultų avių, ožkų ir galvijų. Miškų ūkis nukenčia dėl briedžių, elnių ir stirnų daromų nuostolių. Visi reikalauja kompensacijų ir paramos išmokų. Galbūt vis dėlto reikia paieškoti žalos priežasčių ir atitinkamų sprendimų?

Kokia situacija dabar? Ar ūkininkai reikalauja kažką keisti arba didinti esamas kompensacijas?

Su šiuo klausimu kreipėmės į Žemės ūkio ministeriją (ŽŪM). „Šiuo metu ūkininkai norėtų, kad būtų padidinta vilkų sumedžiojimo metinė kvota. Taip pat keliamas klausimas dėl varninių paukščių daromos žalos jaunikliams, bet kol kas dar aiškinamasi, koks žalos mastas ir ar nėra galimybės šios žalos išvengti. Kompensuojama pagal rinkos kainas ar ūkyje vedamą buhalteriją, tad didinti kompensacijų kaip ir nėra reikalo“, – teigiama ŽUM Ryšių su visuomene ir bendradarbiavimo skyriaus parengtame atsakyme.

Ūkininkams atstovaujančios ministerijos specialistai primena, kad šiuo metu atliekamas precedento neturintis tyrimas. Jį atlieka Ekosistemų apsaugos centro asociacija kartu su Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija. ŽŪM aiškina, kad mokslininkai važiuoja į įvykio vietą ir tiria piktybinių, probleminių vilkų atvejus.

„Mūsų tyrimo tikslas yra suprasti, kokie vilkai kokiomis aplinkybėmis daro žalą galvijų augintojų bandoms. Šio tyrimo tikslas yra naikinti tuos vilkus, kurie nebijo ateiti į žmonių gyvenamąsias teritorijas ir ten pridaryti žalos, užuot aklai vadovautis leidžiama sumedžioti vilkų kvota ir naikinti vilkus nežiūrint į tai, ar jis probleminis, ar tiesiog, kad yra vilkas“, – nurodo ŽŪM viešųjų ryšių atstovai.

Deja, išsamiau atsakyti apie bendradarbiavimą su Aplinkos ministerija ir medžiotojų organizacijomis ŽUM negalėjo ar nenorėjo, nors ūkininkų ir medžiotojų veiklos sferos yra tiesiogiai susijusios ir tarpusavyje priklausomos. Protingai tvarkantis ir glaudžiai bendradarbiaujant kompensacinių išmokų už žalą ir konfliktų sprendimų klausimais laukinių gyvūnų populiacijos būtų valdomos geriau, jų sukeltų nuostolių apimtis būtų galima sumažinti. O ūkininkų parama galėtų padėti paveikti įstatymų leidybos procesus ir toks bendradarbiavimas, kai medžiotojai ir ūkininkai darbuojasi ranka rankon, kaip rodo kitų valstybių patirtis, yra labai paveikus.

Žemdirbystės plotų tvėrimas kelia grėsmę gamtai

Kai kurie ūkininkai Lietuvoje pradėjo investuoti solidžias sumas į savo pasėlių aptvarus. Apytikriai skaičiavimai rodo, kad tokiose vietose derlius padidėja net iki 30 proc. Tačiau vielinė ar tinklinė tvora, taip pat elektrinis piemuo, aptvėrus didelę teritoriją, trumpuoju laikotarpiu kelia grėsmę atskiriems rūšių individams, o ilguoju laikotarpiu – ir visoms jų populiacijoms.

Stambus ūkininkas, Lietuvos ūkininkų sąjungos narys ir atstovas Aplinkos ministerijos suformuotoje Medžioklės tvarkymo konsultacinėje taryboje prie Aplinkos ministerijos Juozas Staliūnas aiškina, kodėl toks sprendimas netinkamas: „Negalime aptverti laukų iš vienos pusės. Tai nieko nepakeis. Dviejuose kraštuose įrengtas užtvaras pakeis gyvūnų takus ir iš dalies nukreips juos pas kaimynus. Iš trijų pusių aptvertas miškas ar laukai veiks kaip spąstai.

Gyvūnai ten įeis ir pasiliks, o išeiti bus galima tik viena kryptimi ir, jei ten bus kaimynų laukas, tai jis bus švariai nuėstas. Tikslingiausia būtų aptverti lauką iš visų keturių pusių, bet ką tai reikštų laukinių gyvūnų populiacijoms? Elniai, briedžiai, stirnos, šernai vis viena stengsis pakliūti į aptvertas teritorijas, susipins ir susižalos aptvarų vielose ar tinkluose, ir žus, iš karto ar šiek tiek vėliau. Negalime visos valstybės paversti koncentracijos stovykla!“

„Elniai, briedžiai, stirnos, šernai vis viena stengsis pakliūti į aptvertas teritorijas, susipins ir susižalos aptvarų vielose ar tinkluose ir žus, iš karto ar šiek tiek vėliau. Negalime visos valstybės paversti koncentracijos stovykla!“

Bet kokie užtvarai, taip pat tam tikru mastu ir infrastruktūros objektai, trukdo gyvūnų migracijai. Itin ryškus pavyzdys yra aptverta valstybinė siena prie Baltarusijos. Ten nuolat žūva briedžių, elnių ir smulkesnių gyvūnų. Siena uždara ne tik migrantams, bet ir laukinei faunai. Tai reiškia, kad šviežio kraujo (genų) papildymas iš Baltarusijos pusės Lietuvoje nelaukia nei vilkų, nei briedžių, nei elnių, nei lūšių populiacijos. Šiemet atliktas vilkų tyrimas taip pat aiškiai parodė, kad gyvūnų migracija keičiasi. Dabar padaugėjo iš Latvijos atklystančių vilkų. Anksčiau didelė dalis plėšrūnų atsikeldavo iš kaimyninės valstybės rytuose.

Dėl laisvos gyvūnų migracijos ir mainų genų įvairovė nenukentėjo, o tai yra sveikos populiacijos pagrindas. Sulaikant migraciją bendra populiacijos būklė ir atskirų individų sveikata gali suprastėti. Tai tolimesnė perspektyva.
Lygiai tokią pačią įtaką daro ir itin ilgi kelių užtvarai, ir plačių teritorijų aptvėrimas tvora.

Ekosistemų apsaugos centro asociacija kartu su Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija nuo šių metų gegužės šalyje atlieka tyrimą apie plėšrūnų daromą žalą ūkiniams gyvūnams.

Siekiama ištirti, kokiomis sąlygomis susiformuoja priešinga vilkų elgsena ir jie pradeda puldinėti naminius gyvulius, o kartais ir šunis bei katinus kaimiškų teritorijų sodybų kiemuose. „Mes reaguojame į kiekvieną pranešimą apie vilkų veiklą, net jei plėšrūnas netoli ūkio buvo tik pastebėtas. Jei įvyko užpuolimas, paimame seilių mėginius iš įkandimo vietų, tiriame pėdsakus ir kitas aplinkybes.

Vienas iš pirmiausiai užduodamų klausimų: ar apylinkėse esama klajojančių arba reguliariai į laisvę išsilakstyti paleidžiamų šunų. Jei atsakymas teigiamas, lieka galimybė, kad užpuolė būtent šunys, o ne vilkai. Dar tiriame vietą, apsaugos priemones, naminių gyvulių laikymo ir ganymo praktiką. Norime suprasti, kokiomis aplinkybėmis vilkai ima puldinėti, kas veikia jų elgseną ir kaip organizuoti tokių probleminių egzempliorių medžioklę“, – paaiškino vienas šio projekto vykdytojų Petras Adeikis.

Ką daryti avių ir kitų naminių gyvulių augintojams?

Aplinkos ministerijos (AM) duomenimis, vilkininkystės „verslas“ Lietuvoje kainuoja nemažus pinigus. 2020 m. buvo papjautos 1286 avys, 36 ožkos, 134 galvijai, 15 danielių. 2021-aisiais nuo šių plėšrūnų nasrų žuvo 1134 avys, 49 ožkos, 159 galvijai ir 5 danieliai. Atlyginta žala: 2020 m. už 168 058,01 eurų, 2021 m. – už 219 871,86 eurų. Nuo 2019-ųjų pradėti sumedžiotų vilkų genetiniai tyrimai, parodantys, kelioms šeimoms priklauso šie vilkai. 2020 m. nustatytos mažiausiai 54, 2021 m. – mažiausiai 63 vilkų šeimos.

Ištyrę praėjusį medžioklės sezoną sumedžiotų vilkų audinius, mokslininkai padarė išvadą, kad Lietuvoje gyvena mažiausiai 87 vilkų šeimos. Koks rezultatas mūsų lauks ateinantį rudenį, kai mokslininkai ištirs šį sezoną sumedžioti leistų 280 vilkų genetinius mėginius?

Avių augintojai Lietuvoje kenčia vilkų puldinėjimus ir dalis net atsisako toliau ūkininkauti, likviduoja ūkius. „Neturime tikslios informacijos, kiek avių augintojų ūkių nutraukė veiklą. Tokios statistikos nėra. Likusieji kovoja, kaip gali. Manau, veiksmai turėtų būti visai paprasti: naudoti apsaugas, kurios veiktų (pajungta elektra, tvoros ir t. t.), ir mažinti vilkų, ypač tų, kurie yra probleminiai, praradę baimę puola naminius gyvulius, – nurodo Lietuvos avių augintojų asociacijos vadovė Gintarė Kisielienė. – Tik visuma priemonių (apsauga ir probleminių vilkų šaudymas), manau, turėtų veikti veiksmingiau, nei dabar medžiojimas sezonu bet kur ir bet kaip.“

Asmeninė patirtis, iš medžiotojų surinkta informacija ir įžvalgos verčia galvoti, kad probleminių vilkų medžioklė, kokią įsivaizduoja mokslininkai ir avių augintojai, vargu, ar įmanoma. Viena iš priežasčių ta, kad šiuo metu galiojantys teisės aktai neleidžia nedelsiant gauti vilko sumedžiojimo leidimo, kurį būtų galima panaudoti konkrečioje vietoje iškart po užpuolimo. Dėl biurokratijos šis procesas trunka daugelį dienų ir vilkas gali būti jau toli, o masalas suėstas ar papjauta ir suėsta dar daugiau naminių gyvulių.

Tuo pat metu būtent toks medžioklės būdas – prie pirmiau papjauto naminio gyvulio likučių – būtų pats efektyviausias probleminių vilkų klausimo sprendimas, todėl svarbiausias uždavinys – mažinti biurokratiją.

Elektroninė gyvūnų ir žalos apskaitos sistema, susieta su valstybinių įstaigų duomenų bazėmis, būtų puikus sprendimas. Pavyzdžiui, įvyksta užpuolimas: prisijungiame prie sistemos, pažymime koordinates, registruojame, kad vyks vilkų medžioklė, per kolektyvą deleguojami medžiotojai. Plėšrūną sumedžiojus pažymima, kad vienas ar keli individai išskaitomi iš limito, įkeliame visų vilkų nuotraukas – bendro vaizdo, snukio ir dantų – ir nuspaudžiame Enter. Viskas. Įstaigoms informacija prieinama, kontrolė taip pat galima, o vilkus po visko pristatome tyrimams.

Vis dėlto, neskaitant biurokratinių sunkumų, medžiotojų kolektyvų ambicijų ir vilkų medžioklės laiko sąnaudų, išlieka dar ir noro trūkumas. „Man teko girdėti, kad ne visi medžiotojai nori medžioti vilkus, atseit daug išlaidų, o naudos jokios, kailis blogas ir panašiai“, – pridūrė G. Kisielienė.

Kalbantis su medžiotojais taip pat susidaro įspūdis, kad ne visiems tas vilkas reikalingas, ne visi moka ir nori jį sumedžioti. Labai didelį vaidmenį vaidina visas procesas sumedžiojus vilką. Ataskaitų įforminimas ir visi formalumai tokie sudėtingi, kad medžiotojai neretai pasirenka pilkųjų nemedžioti.

Apie žalos atlyginimą

AM kaupia duomenis apie žalą, kurią padarė medžiojamieji gyvūnai, kuriuos medžioti uždrausta ištisus metus, arba kai žalą ūkiniams gyvūnams padarė vilkai.

„Laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą žemės, miško ir vandens telkinių sklypų savininkams, valdytojams ir naudotojams nurodytais atvejais atlygina medžioklės plotų naudotojai arba valstybės vardu nurodytos institucijos, jeigu neįrodoma, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusio asmens tyčios ir kitų Civilinio kodekso nurodytų veiksmų“, – teigia AM Gamtos apsaugos politikos grupės vyriausioji specialistė Jolanta Urbelionytė.

Laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą žemės, miško ir vandens telkinių sklypų, kuriuose nėra uždrausta medžioti, savininkams, valdytojams ir naudotojams dėl žemės ūkio pasėlių, miško ir hidrotechnikos įrenginių pakenkimo atlygina medžioklės plotų naudotojas šiais atvejais, kai:

1) žalos žemės ūkio pasėliams ar hidrotechnikos įrenginiams padaro kanopiniai žvėrys ar bebrai, jeigu juos medžioti nėra uždrausta ištisus metus;
2) kanopiniai žvėrys ar bebrai padaro žalos miškui, jeigu juos medžioti nėra uždrausta ištisus metus ir jeigu pagal

Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų patvirtintą Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams ir miškui apskaičiavimo metodiką apskaičiuota stipriai pažeistų bei žuvusių tikslinės rūšies medelių jaunuolynuose dalis viršija 20 procentų arba vyresnio amžiaus medynuose stipriai pažeistų perspektyvių tikslinės rūšies medžių dalis viršija 10 procentų ir jeigu neįvykdomi žvėrių, kurių sumedžiojimas yra limituojamas, sumedžiojimo limitai.

AM valstybės vardu atlygina laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą žemės, miško ir vandens telkinių sklypų, kuriuose nėra uždrausta medžioti, savininkams, valdytojams ir naudotojams, kai pakenkdami žemės ūkio pasėliams, miškui ir hidrotechnikos įrenginiams ją padarė medžiojamieji gyvūnai, kuriuos medžioti uždrausta ištisus metus, arba kai žalą ūkiniams gyvūnams padarė vilkai.

Per septynerius metus kompensacijos už vilkų padarytą žalą išaugo dvigubai
Per septynerius metus kompensacijos už vilkų padarytą žalą išaugo dvigubai

Savivaldybės žalą atlygindavo iš Savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų. AM žalą atlygina iš Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšų.

Iš medžiojamųjų gyvūnų tik vilkų padarytą žalą kompensuoja AM. Kaip žinoma, kitų rūšių medžiojamųjų gyvūnų sukeltus nuostolius atlygina medžiotojų kolektyvai ar draudikai, o laukinių paukščių padarinių išvis niekas nekompensuoja.
Šiuo metu atlyginti laukinių paukščių padarytą žalą žemės ūkio pasėliams nėra teisinio pagrindo, nes Laukinės gyvūnijos įstatyme nustatyta, kad atlyginama tik į Lietuvos Respublikos griežtai saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą įrašytų gyvūnų padaryta žala, tačiau pilkosios gervės, gulbės ir žąsys nėra įtrauktos į Lietuvos Respublikos griežtai saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, todėl šių laukinių paukščių rūšių padaryta žala žemės ūkio pasėliams neatlyginama.

Nors kai kurios laukinių žąsų rūšys priskiriamos medžiojamiesiems gyvūnams, tačiau Medžioklės įstatyme taip pat nei valstybei, nei medžiotojams nenustatyta pareiga atlyginti žąsų padarytą žalą žemės ūkio pasėliams. Taip pat nėra teisinio pagrindo skirti lėšų iš Aplinkos apsaugos rėmimo programos kitų rūšių nei vilkai, stumbrai ar griežtai saugomų rūšių gyvūnai padarytos žalos atlyginimui.

Įdomus faktas: AM neturi informacijos apie tai, kiek už medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą per metus sumoka medžiotojų kolektyvai. „Deja, bet tokios informacijos neturime. Jos niekas ir nefiksuoja, tai žino tik konkretūs medžiotojai ar žalos patyrę asmenys“, – nurodyta AM atsakyme.

Medžioklės įstatymas

18 straipsnis
1. Laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą žemės, miško ir vandens telkinių sklypų savininkams, valdytojams ir naudotojams šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytais atvejais atlygina medžioklės plotų naudotojai arba valstybės vardu šio straipsnio 4 dalyje nurodytos institucijos, jeigu neįrodoma, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusio asmens tyčios ir kitų Civilinio kodekso 6.253 straipsnyje nurodytų veiksmų.
<...>
3. Laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą žemės, miško ir vandens telkinių sklypų, kuriuose nėra uždrausta medžioti, savininkams, valdytojams ir naudotojams dėl žemės ūkio pasėlių, miško ir hidrotechnikos įrenginių pakenkimo atlygina medžioklės plotų naudotojas <...>.

Lokių padaryta žala nekompensuojama

Pastaraisiais metais Lietuvoje ir kaimyninėje Latvijoje vis dažniau pasirodo pranešimų apie rudųjų lokių buvimą. Ir tai nėra tik pėdsakai ar miško kamerų nuotraukos. Tai ir nuostoliai, kuriuos šie didieji tiesiogine šio žodžio prasme plėšrūnai padaro bičių aviliams.

Estijoje, oficialiais duomenimis, yra apie 1000 lokių, Latvijoje – apie 70. Vis dėlto šalies medžiotojai mano, kad jų yra daugiau, nes keliose vietose nustatyti žiemojimo guoliai, kas rodo, kad lokiai Latvijoje nebėra atvykėliai – formuojasi vietinė populiacija. Lietuvoje medžiotojai reguliariai praneša apie pastebėtus lokius, kai kurie gyvūnai pastebimi pastoviai.

Nuotrauka: iš archyvo

Suomijoje, pasižyminčioje didele lokių populiacija, kasmet suniokojama pora šimtų bitynų, o bitininkai gauna kompensacijas. Pavyzdžiui, 2018 metų pirmąjį ketvirtį Suomijos bitynų savininkams buvo išmokėta 124 tūkst. eurų kompensacijų. Laikraštis Postimees tais pačiais metais informavo, kad Estijoje lokiai nusiaubė apie 300 bičių avilių. Suomijos bitininkai jau nebežino, kaip kovoti su lokiais, nes kelio jiems neužkerta net elektriniai piemenys, rašo Bitininkas.lt.

AM į klausimą apie kompensacijas už lokių nuniokotus bičių avilius Lietuvoje atsakė taip: „Galiojantys teisės aktai nenumato šių gyvūnų padarytos žalos atlyginimo.“

Ar vyksta diskusijos apie kanopinių žalos mažinimą?

Kanopinių žvėrių, kurių medžioklė limituojama, sumedžiojimo limitus kiekvienoje savivaldybėje nustato Aplinkos apsaugos departamento (AAD) direktoriaus įsakymu sudaryta savivaldybės medžiojamųjų gyvūnų sumedžiojimo limitų nustatymo komisija, į kurią atstovai skiriami iš: AAD, VĮ Valstybinių miškų urėdijos, privačių miškų savininkus vienijančių organizacijų (asociacijų), Lietuvos žemės savininkų asociacijos skyrių (jei tokie yra šioje savivaldybėje) ir medžiotojų organizacijų, vienijančių medžiotojų klubus ir būrelius.

Kasmet iki balandžio 5 d. medžioklės plotų naudotojai Komisijai turi pateikti nustatytos formos prašymą dėl sumedžiojimo limitų nustatymo, kuriame nurodo: praėjusios medžioklės sezono medžiojamųjų gyvūnų, kurių medžioklė yra limituojama, sumedžiojimo limitus; kiek medžiojamųjų gyvūnų, kurių medžioklė yra limituojama, praėjusį medžioklės sezoną buvo faktiškai sumedžiota pagal atskiras rūšis; preliminarius prašymo formoje nurodytų medžiojamųjų gyvūnų apskaitos duomenis; pasiūlymą dėl medžiojamųjų gyvūnų, kurių medžioklė yra limituojama, sumedžiojimo limitų nustatymo ateinančiam medžioklės sezonui.

Komisija kasmet iki balandžio 15 d. priima sprendimą dėl sumedžiojimo limitų nustatymo. Priimdama sprendimą, Komisija privalo atsižvelgti į medžioklės plotų naudotojų prašymus, praėjusios medžioklės sezono sumedžiojimo duomenis, VĮ Valstybinių miškų urėdijos pateikiamą informaciją apie elninių žvėrių miško želdiniams, žėliniams ir kitiems medynams daromo neigiamo poveikio pokytį, jeigu AM nenustato specialių reikalavimų dėl atskirų medžiojamųjų gyvūnų rūšių sumedžiojimo limitų.

Ūkininkų ir medžiotojų interesų balansas

AM pripažįsta, kad medžiotojų vaidmuo svarbus ir gamtoje: padeda sureguliuoti kai kurių laukinių žvėrių populiacijas, valdyti pavojingų ligų plitimą, prisideda prie bioįvairovės gausinimo. Žmogaus neliečiami plotai per maži, kad didieji plėšrūnai atliktų savo vaidmenį ir pusiausvyra būtų užtikrinta, savaiminiai reguliaciniai mechanizmai juose sunkiai veikia. Medžioklė yra vienas iš būdų pusiausvyrai palaikyti, tačiau su sąlyga, kad medžiojant bus laikomasi nustatytų reikalavimų.

Visa tai skamba labai gražiai, bet kiekviena pusė turi savo interesų ir principų. Miškininkai norėtų, kad elninių gyvūnų būtų kuo mažiau, žemdirbiai – kad medžiotojai visą laiką saugotų laukus ir mažintų gyvūnų skaičių, medžiotojai norėtų medžioti ir daug kur didinti populiaciją nepaisant limitų, o AM nori skaičių, tačiau neskiria pakankamai lėšų ir pastangų valstybės nuosavybės – medžiojamųjų gyvūnų – apskaitai vykdyti.

„Turi būti sumažintas gyvūnų skaičius. Visko per daug ir populiacijos auga, keldamos vis didesnius nuostolius. Gyvūnai yra valstybės nuosavybė, valstybė deleguoja medžiotojams pareigą reguliuoti populiacijas, nustatydama limitus. Medžiotojai savo pareigą vykdo kažkam priklausančiuose žemės plotuose. Taigi, medžiotojai ir žemės savininkai ar valdytojai, kurie ten ūkininkauja, visus klausimus turi aptarti tarpusavyje, be tarpininkų. Reikia aptarti ir nuspręsti, kaip palaikyti normalią laukinių gyvūnų populiaciją. Ten, kur santykiai tarp medžiotojų ir žemės savininkų yra geri, dėl visko galima susitarti. Valstiečiai padės, paruoš pravažiuojamus kelius, leis įrengti bokštelius, operatyviai informuos apie patirtą žalą, o medžiotojai dirbs ir net pasidalys laimikiu su žemės šeimininku.

Kur santykių nėra, kur medžiotojai galvoja, kad jiems viskas galima, kur jie prisiveisė gyvūnų kaip fermose ir ignoruoja žemės savininkų prašymus padėti, ten gero nebus nė vienai pusei. Reikia ieškoti kompromisų ir pusiausvyros, – savo požiūrį išdėstė ūkininkas J. Staliūnas ir pridūrė: – Egzistuoja mokslinių tyrimų, kurie nustato, kiek gyvūnų turi būti plotuose. Pavyzdžiui, buvo toks profesorius Žilvinas Padaiga, kuris visą savo gyvenimą buvo paskyręs laukinių gyvūnų tyrimams. Nustatyta, kiek suėda elnias, kiek – briedis. 1000 ha miško plote gali būti apie 20 elnių. Jei yra vienas briedis, elnių turi būti trimis mažiau. Gerbkime gamtos pusiausvyrą, įstatymų reikalavimus ir žemės savininkų interesus, ir neturėsime jokių problemų.“

„Mano nuosavybė patenka į penkių medžiotojų būrelių plotus. Su kai kuriais būreliais, kur medžiotojai yra suinteresuoti, bendradarbiavimas vyksta visose srityse ir viskas yra labai gerai. Bet su kitais, ir ne tik Kėdainių rajone, bet ir kitur, situacija nėra tokia gera. Greta mano nuosavybės yra komercinės medžioklės plotai. Vakare važiuoju ir 100 ha lauke su termovizoriumi matau 200 elnių. Ar tai normalu? – pasakojo ūkininkas Andrius Rutkauskas. – Tas būrelis nurodo, kad limitą išnaudoja, bet iš tiesų tuščiai nurašo. Primaitina tonomis. Ir nieko negalime padaryti, nes ten rimti žmonės, kuriems kažin ko prieš negali pasakyti.“

Ūkininkas nurodė, kad ir žalos įvertinimo komisija neteisingai taiko žalos įvertinimo metodus. Rezultatai smarkiai skiriasi nuo tų, kuriuos jis teigia matantis plika akimi pažvelgęs į suniokotą lauką.

„Mes kiekvienais metais įrengiame apie 20 kilometrų elektrinės tvoros ir tai taip pat nepadeda, kai tokia gyvūnų populiacija kaimynystėje. Reikia ieškoti sprendimo, bet kol kas jo nematau“, – sakė A. Rutkauskas.

Kaip skaičiuoti gyvūnus?

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) direktorius Laimonas Daukša nurodė, kad medžiotojai turi įvykdyti limitus: „Jei to nepavyksta padaryti, vadinasi, kažkas iš pašaknų negerai. Gali būti, kad mes netinkamai vedame gyvūnų apskaitą ir rezultatai neatitinka tikrovės. Tai reiškia, kad AM turi inicijuoti permainas. Galbūt mokslininkai turėtų perdaryti gyvūnų apskaitos metodiką. Galbūt vykdant gyvūnų apskaitą turėtų dalyvauti miškotvarkos ar kitų kompetentingų institucijų atstovai, kad galėtume nustatyti tikrą gyvūnų skaičių ir nustatyti atitinkamą limitą.“

Laimonas Daukša, LMŽD direktorius
Nuotrauka: Kataryna Šterna

Įdomu patyrinėti dirbtinai apskaitytų ir sumedžiotų gyvūnų skaičių koreliaciją. „Pavyzdžiui, pernai Lietuvoje buvo apskaičiuota 68 816 elnių, o sumedžiota kiek daugiau nei 12 tūkst., kas sudaro apie 17 proc. populiacijos. Taigi, nebuvo sumedžiotas net natūralus prieaugis, kuris sudaro apie 25 proc. populiacijos. Galbūt gyvūnų nėra tiek daug, kiek medžiotojai nurodo. Aišku, kad visiems norisi sumedžioti, bet jei tu nurodai didesnį elnių ar briedžių skaičių, o po to negali išpildyti limitų, vadinasi, gyvūnų nėra.

Lietuvos medžiotojai medžioja labai aktyviai ir nepaliktų neišnaudotų limitų! Jei vidutinio dydžio medžiotojų būrelis vidutinio dydžio medžioklės plotuose, tarkime, 8000 ha, per visą sezoną negali sumedžioti dvidešimties elnių, tai čia kažkas neaišku. Vadinasi, tuose plotuose elnių gyvena mažiau, nei nurodyta apskaitos duomenyse. Atitinkamos institucijos turėtų apsvarstyti apskaitos sistemos tobulinimo instrumentus. Kol kas šalyje nėra aiškaus įsivaizdavimo apie gyvūnų populiacijų dydį, nes apskaitos duomenis nurodo ir limitus nulemia medžiotojai“, – sakė L. Daukša ir pridūrė, kad žalos mažinimo klausimu medžiotojai ir ūkininkai turi atsiremti vieni į kitus ir ieškoti bendrų sprendimų.

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Kai kurie medžiotojai ir ūkininkai pataria lygiagrečiai jau taikomiems metodams skaičiuoti laukinius gyvūnus naktį, su termovizoriumi. „Niekada tiksliai nežinosi, kiek plotuose yra gyvūnų, bet naktį galima surinkti daug daugiau informacijos. Šiuolaikiniai termovizoriai ir naktinio matymo įrenginiai leidžia įvertinti populiacijos dydį ir gyvūnų migracijos kelius, tik reikia šiek tiek pasistengti. Pavyzdžiui, tokį skaičiavimą būtų galima vykdyti kaip anksčiau pėdsakų skaičiavimą sniege – vieną vakarą visuose medžioklės plotuose. Vaizdas būtų daug objektyvesnis“, – sakė ūkininkas J. Staliūnas. Jo nuomone, gyvūnus reikia stebėti ir skaičiuoti maždaug vidurnaktį ir apie trečią ryto, nes tuo laiku jie aktyviausi.

Kokius sprendimus siūlo didžiausia Lietuvos medžiotojų organizacija?

Daugelis medžiotojų situaciją vertina objektyviai ir, pamatę sumedžiojimo apimtis, taip pat ima svarstyti, dėl ko taip nutinka. „Jei neišmedžioji paskirto limito, tai tiesiogine to žodžio prasme užkoduojama, kad kitais metais gali laukti žalos, o, kaip mes visi žinome, medžiojamųjų gyvūnų padarytus nuostolius atlyginti turi medžiotojų kolektyvai. Tokioje situacijoje medžiotojų tikslas yra sumedžioti tiek gyvūnų, kad būtų išlaikytas priimtinas, toleruojamas žalos lygis klubui patikėtoje teritorijoje. Tada neprisieis mokėti kompensacijų ūkininkams ir miškininkams“, – nurodė LMŽD direktorius L. Daukša.

Jis ragina valstybines įstaigas ir mokslininkus iš naujo įvertinti laukinių medžiojamųjų gyvūnų apskaitos metodikas ir jas patobulinti. Jo manymu, paklaida šiuo metu galėtų siekti net 30–40 proc.

Izcelt Jis ragina valstybines įstaigas ir mokslininkus iš naujo įvertinti laukinių medžiojamųjų gyvūnų apskaitos metodikas ir jas patobulinti. Jo manymu, paklaida šiuo metu galėtų siekti net 30–40 proc.

Kaip ir visur kitur pasaulyje, dalis Lietuvos gyventojų yra iš principo nusiteikę prieš medžioklę ir nori, kad laukiniai gyvūnai gyventų ir veistųsi laisvai. Ūkininkai ir miškininkai norėtų mažinti gyvūnų skaičių, dalis medžiotojų – visiškai priešingai – yra išsikėlę tikslą padidinti visų rūšių populiacijas.

„Medžioklė ne šiaip sau vadinama gamtos apsaugos įrankiu ir dalimi. Tai reiškia, kad medžiotojai turi ieškoti pusiausvyros ir ją užtikrinti žmogaus ir laukinės gamtos konflikte. Tuo pačiu metu medžiotojai supranta ūkininkų rūpesčius ir yra pasiruošę padėti sumažinti nuostolius tiek sau, tiek pasėlių savininkams. Medžiotojai yra gavę teisę medžioti, reguliuoti ir valdyti laukinių medžiojamųjų gyvūnų populiacijas. Tačiau tai ne tik teisės, bet ir pareigos. Ir čia mes galime parodyti medžiotojų galimybes ir kaip atsakingai jie gali šias savo pareigas vykdyti“, – pabrėžė L. Daukša.

Izcelt „Medžioklė ne šiaip sau vadinama gamtos apsaugos įrankiu ir dalimi. Tai reiškia, kad medžiotojai turi ieškoti ir užtikrinti pusiausvyrą žmogaus ir laukinės gamtos konflikte.“

Kur kreiptis gyventojui, patyrusiam nuostolių dėl laukinių gyvūnų?

Žemės, miško ir vandens telkinių sklypų, kuriuose nėra uždrausta medžioti, savininkai, valdytojai ir naudotojai apie laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą nedelsdami privalo pranešti atitinkamai seniūnijai, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo žalos pastebėjimo išsiųsdami rašytinį prašymą dėl žalos įvertinimo ir atlyginimo.

Naujasis žurnalo numeris!

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.