Dažnai internete pavyksta rasti labai gerų ir prasmingų straipsnių – taip pat ir apie medžioklę, žmogaus evoliuciją bei tarpusavio sąsajas. Kaip sako istorikai, turime žinoti savo praeitį, kad suprastume dabartį ir galėtume kurti ateitį. Štai Žmogaus ir gyvūno studijų profesorius, Roehamptono universiteto profesoriaus Garry Marvino straipsnis apie žmogaus–medžiotojo esmę.
Terminai
Kind – savybė, kuria grindžiama daikto priklausomybė tam tikrai klasei… Klasė asmenų ar objektų, pasižyminčių bendrais esminiais bruožais.
Kindred – charakterio giminingumas; panašumas.
Kindred spirit – žmogus, kurio charakteris ir požiūris labai artimas tavo pačiam.
(Oksfordo anglų kalbos žodynas)
Esu socialinis antropologas, besidomintis įvairiais žmonių ir kitų gyvūnų santykių pavidalais. Daugelį metų viena iš mano tyrimų krypčių buvo tam tikros rūšies medžioklė. Nors egzistuoja plati antropologinė literatūra apie medžioklės kultūras, praktiką, įsitikinimus ir vertybes vietinių bendruomenių, kuriose žmonės gali būti laikomi pragyvenimo medžiotojais, poreikių kontekste, labai mažai antropologinių tyrimų yra skirta laisvalaikio ar sportinei medžioklei bei su ja susijusioms kultūroms, praktikoms ir vertybėms. Kodėl taip yra – kodėl tokios medžioklės formos gali būti per daug problemiškos, kad būtų analizuojamos – lieka atviru klausimu, bet tai nėra tema, kurią čia galėčiau plačiau nagrinėti.
Šiuo trumpu tekstu nesiekiu pateikti visapusiškos antropologinės laisvalaikio medžioklės analizės. Noriu pasidalyti keliomis įžvalgomis apie tai, kokia sudėtinga gali būti medžioklės prasmės suvokimo užduotis – įžvalgomis, kurios galbūt paskatins tolesnę diskusiją apie tai, kaip jūs, „viduje esantys“ ir visa tai jau suprantantys, galėtumėte paaiškinti savo medžioklės pasaulį tiems, kurie yra „iš išorės“.
Pirmiausia – kaip antropologai stengiasi suprasti ir interpretuoti skirtingus socialinius bei kultūrinius pasaulius. Tokių tyrimų esmė – etnografinis lauko darbas, dažnai vadinamas „dalyvaujančiu stebėjimu“, kai tyrėjas bando įsitraukti į jam įdomias veiklas ir jose dalyvauti. Tai reikalauja laiko – buvimo su žmonėmis, dalyvavimo jų veiklose. Žmonės, gyvenantys tam tikruose socialiniuose ir kultūriniuose pasauliuose, žinoma, patys juos supranta – jiems tai savaime aišku. Tačiau šie pasauliai dažnai lieka nesuprantami tiems, kurie juose negyvena. Antropologo užduotis – per savo tyrimus atskleisti šį sudėtingumą kitiems, nesuteikiant savavališkų prasmių. Prasmės ir reikšmės turėtų kilti iš to, ką mokslininkas sužino iš žmonių, kuriuos tyrinėja. Tai ir stengiuosi daryti. Medžiotojų grupės man leido dalyvauti jų veikloje, jie paaiškino, kas jiems savaime suprantama, ir mano pareiga yra paaiškinti tai kitiems, kuriems medžioklė – tai tik gyvūnų žudymo malonumas.
Labai svarbu gilintis į žodžius „medžioti“ ir „medžioklė“, nes šių veiklų formos gali būti labai skirtingos. Amerikiečių antropologas Matt Cartmill yra rašęs: „Medžioklė – tai ne bet kokio gyvūno nužudymas. Iš tiesų tik labai nedidelė dalis gyvūnų žudymo gali būti vadinama medžiokle. Sėkminga medžioklė dažniausiai baigiasi gyvūno nužudymu (nors, kaip pridurčiau pats, ne visada), tačiau tai turi būti tam tikras gyvūnas, sumedžiotas tam tikru būdu dėl konkrečios priežasties.“
Anglų kalboje vartojami terminai taip pat parodo skirtingus požiūrius: „hunting“ – tai medžioklė su skalikų gauja, kai gyvūnas yra persekiojamas; slaptas prisiartinimas prie elnio ir jo pašovimas vadinamas „stalking“; kai fazanai yra išbaidomi virš ginkluotų žmonių linijos – tai „shooting“; žvejyba nėra medžioklė – tai „fishing“. Gal tai tik terminai, bet jie parodo labai skirtingus santykius tarp žmonių ir gyvūnų. Medžioklė – tai ne vienalytė praktika. Ne visi medžiotojai yra vienodi, jų motyvacija ir tikslai skirtingi.
1970-aisiais amerikiečių tyrėjas Stephen Kellert atliko plataus masto medžiotojų apklausą, siekdamas išsiaiškinti jų įsitikinimus, požiūrį ir vertybes. Jis pasiūlė skirstymą į tris pagrindines medžiotojų grupes – šis skirstymas, nors ir senas, man iki šiol atrodo gana tikslus. Pirmieji – utilitariniai arba mėsos medžiotojai – gyvūnus vertinantys pagal jų praktinę naudą (daugiausia mėsą); antrieji – dominionistiniai arba sportiniai medžiotojai, kuriems svarbi galimybė parodyti šaudymo įgūdžius ir trofėjai; trečioji grupė – gamtiniai medžiotojai, kuriems svarbiausias glaudus ryšys su gamta kaip aktyviems jos dalyviams. Man šie tipai naudingesni ne kaip klasifikacija, o kaip skirtingi požiūriai į medžioklę, kurie gali išryškėti priklausomai nuo situacijos.
Tas pats utilitarinis medžiotojas, siekiantis mėsos, gali vadovautis etiniais motyvais – tarkime, jis medžioja ne dėl pigios mėsos, o todėl, kad atsisako vartoti pramoniniu būdu pagamintą mėsą. Tuo tarpu gamtinis medžiotojas gali sumedžioti tik trofėjinį gyvūną, tačiau jo medžioklės būdas labai skirsis nuo dominionistinio medžiotojo.
Dirbdamas su medžiotojais, kurie save laiko gamtiniais ar etiškais medžiotojais, pastebėjau jų etikos normas apie „sąžiningą persekiojimą“ ir tai, kas medžioklėje yra priimtina ar ne. Mane nustebino tai, kad nors šie medžiotojai ir tikisi sumedžioti gyvūną, pats žudymo momentas nėra svarbiausias jų sąmonėje. Kur kas svarbiau – tai, kas vyksta iki šūvio: buvimas miške, pėdsakų sekimas, sėlinimas, laukimas. Medžioklė – tai visas šis procesas; šūvis – tik medžioklės pabaiga. Todėl medžiotojai dažnai būna patenkinti diena miške, net jei nieko nesumedžiojo. Pavyzdžiui, prieš kelias savaites dalyvavau medžioklėje Bulgarijoje – keturi medžiotojai, keturios dienos, sumedžioti du slankos paukščiai. Visi vieningai sakė, kad patyrė nuostabią medžioklę. Tai buvo ispanų ir portugalų medžiotojai, o ispanų kalboje ši paukščių medžioklė vadinama „caza“ – tai yra medžioklė. Vienas iš jų priminė man filosofo José Ortega y Gasset žodžius: „Grobis turi būti retas, o medžioklė – neaiški ir sunki. Kitaip tai – ne medžioklė.“
Mano mintis – medžioklė yra sudėtingas veiklų spektras, apimantis skirtingus požiūrius ir ryšius su gyvūnais bei jų aplinka.
Ir paskutinis pastebėjimas. Suvokiau, kad tai, ką medžiotojai vadina medžiokle, yra kur kas daugiau nei pavienis medžioklės įvykis. Tokie įvykiai yra įtvirtinti sudėtinguose, daugiamačiuose socialiniuose ir kultūriniuose pasauliuose. Jie kuria bendruomenes – bendruomenes dalyviams ir dėl jų. Kaip rašė medžioklės filosofas Roger King: „Medžiotojas niekada nėra tik anoniminis veikėjas, bet tam tikros kultūros narys, gyvenantis tam tikru laiku šios kultūros istorijoje.“ Kaip antropologui, man atrodo svarbu giliau tyrinėti, ką reiškia būti tokiu nariu ir kaip tai pasireiškia jų gyvenime.
Garry Marvin, Žmogaus ir gyvūno studijų profesorius, Roehamptono universitetas, Londonas.
Naujausias žurnalo numeris jau čia!Susiję straipsniai
Jūsų naršyklė Safari yra pasenusi! Rekomenduojame atsinaujinti, kad matytumėte visą šios svetainės turinį. Arba galite naudoti kitą populiarią naršyklę, pvz., Google Chrome ar Firefox.
