Docentą Algirdą Navasaitį žinau iš studijų laikų. Nors tada docentas jau nebedirbo universitete, bet tąkart dendrologijos paskaitoje pavadavo brolį docentą Mindaugą Navasaitį. Paskaita buvo labai įdomi. Jis pasakojo apie medžius ir savo aplankytus pasaulio nacionalinius parkus. Tada mes, pirmo kurso studentai, greit supratome, kad docentas yra reiklus ir gana griežtas.
Kaip interviu pats sakė, studentai jį kartais vadindavo kirviu. Turiu prisipažinti, kad ir mums taip tada pasirodė, bet, kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo tik pirmas įspūdis. Kiek pamenu iš Miškininkystės katedros išvykų ir medžioklių, jis mokėjo taikliai pajuokauti, visada būdavo geros nuotaikos, gerą žodį ar pamokymą pasakydavo. Atrodė, kad jo vienintelio neslegia jokie kasdieniai rūpesčiai. Toks jis ir šiandien.
89-erių docentas į interviu atskubėjo pasitempęs, pasipuošęs, geros nuotaikos ir atsakingai pasiruošęs, nešinas keliais spausdintais lapais, kad ko nepamirštų paminėti ir man lengviau būtų rašyti. Tikras dėstytojas, pagalvojau, ir man didelė garbė, kad sutiko pasikalbėti.
Docentas dr. A. Navasaitis daugumai vyresnės kartos miškininkų, studijavusių Lietuvos žemės ūkio akademijoje (LŽŪA), yra dėstęs miško paukščių ir žvėrių biologijos, dendrologijos, miškininkystės, gamtosaugos disciplinas.
Jis Miškininkystės katedroje dirbo nuo 1955 iki 2005 metų. Dešimt metų buvo Miškininkystės katedros vedėju. Jo mokslinių tyrimų sritis – miško paukščiai ir aplinkosauga. Už tai yra pelnęs ne vieną apdovanojimą, taip pat yra Lietuvos ornitologų draugijos garbės narys. Už medžioklės tradicijų, kultūros propagavimą ir puoselėjimą apdovanotas Kauno medžiotojų sąjungos „Medeinės“ medaliu. O kur dar daugiau nei 250 išleistų knygų ir publikacijų gamtos temomis.
Apie vaikystę
„Mano tėveliai abu buvo inteligentai. Tėvelis buvo baigęs LŽŪA Dotnuvoje miškininku, vėliau baigė agronomiją, mamytė – mokytojų seminariją Marijampolėje, mokytojavo pradinėms klasėms. Iš pradžių šeima gyveno prie Dotnuvos, kaime. Ten buvo didesnis namas, kurio vienam gale buvo mokykla, o kitame gyvenom mes.
Ten, vietoje, tėvelis išeidavo pamedžioti. Tais laikais jis turėjo galimybę medžioti su tuometiniu Dotnuvos akademijos rektoriumi profesoriumi Povilu Matulioniu ir profesoriumi Tadu Ivanausku. Tada buvo galima medžioti tetervinus, apie tą vietą jų buvo gana daug. Tėvelį T. Ivanauskas išmokė daryti iškamšas, o kadangi jis turėjo meninių gabumų, jam tai neblogai sekėsi. Mūsų namus puošė tetervinų iškamšos ir tėvelio piešti paveikslai. Jis labai gražiai piešdavo. Jau vėliau, atėjęs dirbti į akademiją, radau jo pieštų mokomųjų plakatų studentams. 1937 m. šeima persikėlė į Kaišiadoris. Mamytė mokytojavo pradinėse klasėse, o tėvelis buvo Trakų rajono agronomas. Rudenį ir žiemą jis vesdavosi mus, vaikus, į medžioklę, o vasarą – į miškus. Miškuose parodydavo drugelį, paukštį ar žvėrį. Taip pamažu ir aš įlindau į medžioklę. 1949 m. tapau jaunuoju medžiotoju, tada dar taip buvo galima. Jaunojo medžiotojo bilietą išduodavo vietinis inspektorius kartu su medžiotojų draugija. Su Jaunojo medžiotojo bilietu vienas medžioti negalėdavai, tik su kitų medžiotojų priežiūra.“
Iš pradžių didelių pasiekimų medžioklėje pašnekovas neturėjo, o ir negalėjo, nes buvo dar mokinukas. Medžiodavo tik po pamokų ir, kaip pats sako, kai mamytei būdavo gera nuotaika: ar pamokos padarytos, ar geri pažymiai parnešti. Kadangi šeima gyveno Kaišiadorių miesto pakrašty, Algirdas pamena, kad grįžęs pasidėdavo vadovėlius, pasiimdavo šautuvą ir eidavo į laukus prie namų: „Pasivaikštau ir parnešu mamytei kiškį. Tuomet smulkių žvėrelių apie namus buvo daug.“
Studijos su profesoriumi Ivanausku
1950 m. Algirdas įstojo mokytis miškininku. Prieš studijų pabaigą tuometinis dekanas Mykolas Jankauskas, gal dar T. Ivanausko patartas, pasiūlė jam likti akademijoje. Dar iki tol T. Ivanauskas buvo Algirdą pakvietęs į Zoologijos muziejų studentams praktikos darbų vesti – reikėjo vaikščioti po muziejų, aprodyti eksponatus, paaiškinti.
„Dirbdamas akademijoje visada turėjau daug visuomeninės veiklos. Teko vadovauti ir karinių užsiėmimų grupėms, ir darbuotojų profesinės sąjungos pirmininku būti. Tačiau tai trukdė rašyti disertaciją, nes daug laiko reikėjo būti miškuose, rinkti duomenis. 1957 m., sutaręs su profesoriumi Ivanausku, pradėjau rašyti kandidatinę disertaciją tema Lietuvoje sutinkamų kikilių (Fringilidae) šeimos paukščių morfologinė-ekologinė charakteristika ir jų reikšmė žemės ir miškų ūkiui. Profesorius buvo mano vadovas ir paskyrė man tada mažai tyrinėtą miško paukščių temą. Kadangi gausiausi iš smulkiųjų buvo kikiliai, tai davė visą kikilinių šeimą tyrinėti. Aš pradėjau kuistis… Noriu paminėti, kad profesorius buvo talentingas žmogus, bet kaip mokslinis vadovas nebuvo pats geriausias, nes tinkamai nesuformuluodavo, ką tas doktorantas turi padaryti, tiesiog nenustatydavo konkrečios tyrimų eigos. Na, aš, jaunas, su užsidegimu, būdavo, viską gaudau, šaudau, matuoju galvas, snapus, uodegas ir valgį tiriu…“
Už kandidatinės disertacijos baigimą Algirdas dėkingas entomologui profesoriui Simonui Pileckiui. „Taip sutapo, kad tuo metu jis ir aš neturėjome, kur gyventi, ir profesorius Viktoras Ruokis padalino savo butą mums. Viename kambaryje – aš su šeima, kitame – jis. Greit išsišnekėjome, ką aš čia tyrinėju. S. Pileckis pašmaikštavo, kad per daug imuosi, ir liepė per du mėnesius jam paruošti gerą disertacijos turinį, tokį, kaip aš įsivaizduoju… Turinį aš parengiau, jis pakoregavo, kartu nustatėm tyrimų kryptį ir gaires, dar konsultavomės su stipriausiais ornitologais, tokiais kaip Vytautas Logminas, Mečislovas Žalakevičius ir kt. Tada išėjau vasaros ir mokslo atostogų, parašiau disertaciją ir rudenį apsigyniau.“
Klausiu docento, ką tuomet nustatė, kokias išvadas padarė? „Nustatėm, kad jie gyvi! – nusijuokė docentas. – Naujų rūšių nesuradom. Nustatėm tikslią kikilių gyvenamąją vietą, tikrą biotopą. Tyrinėjom migraciją, kurios rūšys iškeliaudavo iš mūsų žiemoti, kurios likdavo. Taip pat labai daug dėmesio skyrėme maisto bazės tyrimams. Tuo metu valdžioje buvo Chruščiovas ir mokslo darbuose privalėjo atsispindėti ūkinė reikšmė. Kabinete Kęstučio gatvėje, Kaune, per visą sieną turėjau spintą su narvais atskiroms kikilių rūšims laikyti. Narvuose laikydavau 10–15 paukščių ir šerdavau įvairiu maistu. Niekas tada nedraudė imti iš gamtos paukščių, gaudydavom juos patys tinkliukais. Vieni pabūna – išleidi, kitus imi. Šerdavau juos įvairiu maistu ir žiūrėdavau, ką renkasi, ką išmeta ir t. t. Daug labai ir sumedžiodavome. Vertingesnius egzempliorius, išsiskiriančius netipiška spalva ar kitais požymiais, atiduodavome į Zoologijos muziejų arba pasilikdavome fakultete mokymo tikslais. Kaip dabar sakau – savotiški žaidimai, bet taip reikalaudavo, taip ir darydavom. Niekas tada nežinojo, ką darai, kaip darai. Profesoriai Ivanauskas ir Jankauskas tik apžiūrėdavo, o Pileckis labai daug padėdavo nustatant rūšis, maisto tyrimuose. O kokių didelių atradimų nebuvo, ir tikslo tokio tada nebuvo.“
Pedagoginė veikla
1957 m. pradėjęs dirbti Algirdas gavo dėstyti miškininkystę. Tada profesorius Benediktas Labanauskas dėstė miškininkystę, o jam teko vesti mokomąją praktiką, laboratorinius darbus. Tuo laiku baigė dėstyti garsiausias Lietuvos dendrologas Leonas Čibiras ir kažkas pasiūlė Algirdui dėstyti dendrologiją. „O miškininkystę po truputį nuėmė, nes turėjau ją ir miškininkams, ir agronomams, ir melioratoriams. Nepaisant to, kad dešimt metų buvau Miškininkystės katedros vedėju (1967–1977 m.), krūviai buvo nežmoniški ir neproporcingi. Apie 1200–1300 valandų paskaitų per semestrą, nors dėstytojui vidutiniškai priklausė 200 valandų paskaitų ir daugiau. Buvom išnaudojami“, – teigė docentas.
Kai 1960 m. akademija persikėlė į Kauno rajoną, buvo įrengtas dendrologijos kabinetas. „Mokomajame ūkyje užsakėme specialius baldus, gal kai kurie ir dabar dar stovi. Man labai pasisekė, nes vadovaujami L. Kairiūkščio kartu su kitais miškininkais buvome išvykę į Austriją, o ten, mano laimei, pavyko pamatyti Austrijos miškų fakultetą. Jame praleidau kelias dienas. Didžiulį įspūdį paliko austrų dendrologiniai pasiruošimai. Jie ten labai gerai tvarkėsi, tad tą jų modelį parvežiau ir pritaikiau čia, Miškų fakultete. Su studentų pagalba iš jų surinktų medžių šakelių pavyzdžių pasiruošėme mokomąją medžiagą.“ Vėliau, kai T. Ivanauskas jau buvo garbaus amžiaus, Algirdas ėmė dėstyti miško žvėrių ir paukščių biologiją, vesdavo mokomąsias praktikas, laboratorinius ir kt. darbus. „O profesorius paskaitas labai gražiai skaitydavo beveik iki pat mirties“, – prisimena Algirdas.
Be visų šių dalykų dėstymo pašnekovas dar buvo ir akademijos Gamtos apsaugos draugijos pirmininkas. Tuo metu, kai 1975 m. atsirado terminas „ekologija“, jis dėstė ir ekologijos pagrindus miškininkams, žemėtvarkininkams, melioratoriams, agronomams. 1978 m. Algirdui buvo suteiktas Lietuvos gamtos apsaugos draugijos garbės nario vardas. „O su žvėrių ir paukščių biologija dirbau visą savo darbo laikotarpį universitete. Žinoma, keitėsi studijų programos, poreikiai, bet toks studijų dalykas išliko iki šių dienų“, – pridūrė pašnekovas.
Mokomosios medžioklės
„Kai 1955 m. pradėjau dirbti Miškininkystės katedroje, T. Ivanausko ir M. Jankausko iniciatyva pradėjome rengti mokomąsias medžiokles, kuriose dalyvaudavo ir kitų fakultetų bei skyrių medžiotojai ir studentai. Tuo metu LŽŪA buvo vienintelė aukštoji mokykla, kurioje buvo dėstomas medžioklės kursas“, – pasakojo Algirdas.
Daugiausia medžioklės vykdavo netoli Kauno. Tuomet medžioklės plotai Lietuvoje dar buvo laisvi, juose medžioti galėjo visi, turintys medžiotojo bilietą. Vis dėlto mokomosios medžioklės laisvuose plotuose keldavo daug sunkumų. „Vykdavome net iki Raseinių, Šiluvos, Radviliškio, Jonavos. Norėdami tinkamai surengti medžioklę, turėdavome rasti vietinių medžiotojų ar miškininkų, kurie mums vadovautų, sukviestų varovus. Kai prasidėjo medžioklės plotų dalybos, pradėjome galvoti apie savo medžiotojų būrelį bei mokomosios medžioklės teritorijos įkūrimą. Miškų fakulteto dėstytojų dėka Kauno medžiotojų draugijos valdyba skyrė mums medžioklės plotus ir įkūrė 32-ąjį būrelį. Jam priklausė LŽŪA darbuotojai ir visi toje teritorijoje gyvenantys bei dirbantys medžiotojai, daugiau nei 50 žmonių. Po kelerių metų iš to būrelio atsiskyrėme, naujasis būrelis apėmė mokomojo ūkio laukus ir miškus ir vadinosi LŽŪA vardu. Tada jam priklausė 30 medžiotojų. Tapau jo vadovu.“
Studentų mokymo programoje buvo numatyta dalyvauti medžioklės procese, vykdyti mokslo tiriamuosius darbus, tyrinėti žvėrių ir paukščių gyvenimą, jų ryšius su aplinka, žmogaus veikla ir kt. 32-ajame būrelyje visa tai nebuvo lengva, nes, kaip pamena Algirdas, studentai turėjo derintis prie būrelio medžioklės grafikų bei kitų vykdomų priemonių. „Taigi 1957 m. mes su T. Ivanausku, padedant fakulteto vadovybei ir akademijos rektoriui, kreipėmės į Valstybinį gamtos apsaugos komitetą dėl mokomųjų medžioklės plotų išskyrimo Miškų ūkio fakultetui. Tam pritarė ir Aukštojo mokslo ministerija. 1960 m. gavome 1700 ha plotą Kauno miškų ūkio Karalgirio miško masyve, Padauguvos girininkijoje, bei LŽŪA mokomojo ūkio miškų ir laukų.“
Gavę medžioklės plotus, pradėjo įrenginti biotechnines priemones, rūpintis žvėrių ir paukščių apsauga. Vasarą, per praktikas, su studentais ruošdavo ėdžias, šėryklas, druskos laižyklas, pašarines aikšteles, bokštelius, rišdavo medžių šakelių šluoteles. „Pirmuoju garbės pirmininku išrinkome T. Ivanauską, kuris patardavo, kaip, kada, kur medžioti, kokius pašarus ruošti, kvietė studentus domėtis ne tik mišku, bet ir medžiokle. Savaime suprantama, kad visus darbus dirbome mes, dėstytojai su studentais, nes profesorius jau buvo garbaus amžiaus. Sunkiausia tikriausiai buvo plotus apsaugoti nuo brakonierių, kurių buvo ir tarp gamtos sergėtojų. Labai žiaurius žvėrių gaudymo būdus brakonieriai ruošdavo mokomojo ūkio miškuose ir Ežerėlio apylinkėse. Kilpininkai prie storoko troso pririšdavo siją, o įkliuvęs į kilpą žvėrelis (briedis, stirna ar šernas) ją vilkdavo tol, kol tankmėje susipainiodavo ir badaudamas laukdavo savojo žudiko…“
Po profesoriaus mirties 1970 m. Kauno medžioklės ūkio valdyba sugalvojo mokomuosius medžioklės plotus perkelti į Vytėnų girininkiją. Ten girininkavo fakulteto auklėtinis V. Bartninkas. Dėl jo pagalbos palengvėjo medžioklių organizavimas, biotechninių priemonių ruošimas, o ypač pašarinių aikštelių įrengimas, prisiminė Algirdas. Vytėnų miškai buvo labai šlapi, bet gausūs senųjų ąžuolynų, kuriuos buvo numatyta iškirsti, o prie Kauno tuo metu senų miškų buvo itin mažai: „Kai plotuose svečiavosi Miškų ministerijos atstovai, ministro pavaduotojas V. Verbyla suprato, kad prie Kauno esantys ąžuolynai reikalingi ne tik medžioklei ar kirtimų planams įvykdyti, bet turi ir didelę rekreacinę vertę. Po kurio laiko girininką ir fakultetą pasiekė ministerijos raštas, kaip mes turime ūkininkauti, o miškotvarkininkai – pertvarkyti kirtimo planus ir išsaugoti ąžuolynus.“
Atsiminimai iš medžioklių
Pašnekovas mielai pasidalija atsiminimais iš medžioklės kartu su prof. T. Ivanausku: „Tuo metu jis buvo kokių 86-erių. Tą kartą medžiojome Karalgirio miške. Vyko mokomoji medžioklė. Profesoriui šis miškas kėlė teigiamas emocijas, nes 1933 m. čia buvo viena laimingiausių jo medžioklių, kurioje jis sumedžiojo šerną, vilką ir tris kiškius, iš jų vieną – baltąjį. Žiema buvo labai gili, daug sniego, pašalę. Sustojome miško pakraštyje ant kvartalinės linijos. Profesorius veltinukais prasispardė sniegą, ir kadangi buvo nedidukas, atsistojo ant gero pusmetrio aukščio kelmo. Varymas. Atbėga kiškis. Profesorius šauna, kiškis krenta. Atbėga antras – šūvis ir kiškis krenta. Tik po antro šūvio profesorius nukrenta nuo kelmo į pusnį. Aš stoviu nuo jo trečias, nematau jo, tik virš pusnies, matau, veltinukai kilnojasi… Po kurio laiko atsistoja, susiranda kepurę, nusipurto sniegą ir vėl stoja, tik šį sykį jau šalia kelmo. Stovi, varymas vyksta toliau. Atbėga kiškis. Trečias šūvis – trečias kiškis. Gaila, daugiau niekada neteko sutikti kito tokio medžiotojo.“
Kai mokomuosiuose plotuose suteiktas leidimas sumedžioti pirmajam briedžiui, laimė nusišypsojo Algirdui: „Stovėjome linijoje dviese: kolega, jaunas medžiotojas, ir aš. Jis stovėjo man iš dešinės. Atbėgo briedė ir paskui ją toks prastas patinukas, kokių 3–4 metų. Šovėme kartu: jis iš kairės, aš – iš dešinės pusės. Briedis krito, studentai subėgo pažiūrėti. Surado skylę. O, sako, matyt, bus kaimyno kulka pataikius ir išėjus kiaurai… O tai kur ta kulka įėjo? Vartė, vartė tą briedį, bet kulkos įėjimo nerado. Pasirodo, briedis krito nuo mano paleistos kulkos“, – prisiminė įspūdžius pašnekovas.
Kamšos draustinį tuometinė valdžia buvo paskyrusi asmeniškai T. Ivanauskui, toliau pasakojo Algirdas. Ten profesorius pakviesdavo kolegas su studentais tik per Kūčias ir leisdavo medžioti tik kiškius ir lapes. „Pagal profesoriaus nurodymus, stirnų nemedžiodavome. Per šią medžioklę vidutiniškai krisdavo 3–4 lapės, tiek pat kiškių. Vienoje tokioje medžioklėje pamačiau profesoriaus užsispyrimą. Tą dieną medžiojome Obelynėje, prie eglyno, kur iškart yra labai status skardis. Obelynė aptverta tvora, tačiau žvėrys savo takus žino ir per tvorą neina. O profesorius tą žinodamas atsistojo prie tvoros kampo eglyne. Vieta dėkinga, nes kildami žvėrys į viršų medžiotojo nemato. Netrukus profesorius sumedžiojo kiškį, paskui – lapę, ir trečiu šūviu šovė į iš skardžio atbėgusį kiškį. Šis po šūvio apsisuko ir – atgal į daubą. Profesorius, būdamas garbaus amžiaus, žiemą, per gilų sniegą, nusileido į daubą, surado kiškį ir paleido lemiamą šūvį. Aš greit pasiunčiau studentus jam į pagalbą. Jie padėjo profesoriui užlipti ir parnešė kiškį. Profesorius mane žavėjo savo taktiškumu. Sugebėdavo susirinkus prie laužo labai saikingai, taikiai, neįžeisdamas, kultūringai pasakyti varovui ar medžiotojui, ką reikia sudrausmint, paprotint. Mokiausi iš jo“, – pažintį su T. Ivanausku įvertino pašnekovas.
O kaip trofėjai? „Sąžiningai sakant, gerų trofėjų nesu sumedžiojęs, – teigė Algirdas. – Esu už tauriojo elnio ragus gavęs sidabro medalį, bet tą elnią medžioti pradėjau ne aš. Buvau gavęs leidimą susimedžioti taurųjį elnią. Per sezoną taip ir nepavyko, tai prieš Kalėdas surengėme varyminę medžioklę. Varant pas kitą medžiotoją atbėgo elnias, jis jį sužeidė. Tada jau turėjau graižtvinį šautuvą ir pasileidau į mišką kraujo pėdsaku jo sekti. Elnias, žinoma, manęs arti neprisileido. Sušoviau vieną, antrą kartą ir pasiėmiau tą elnią. Gražūs ragučiai, turiu ir dabar.
Viena sėkmingesnių medžioklių buvo kalėdinė Miškininkystės katedros medžioklė Šilutėje 2012-aisiais, – toliau pasakojo Algirdas. – Dviem šūviais tris šernus sumedžiojau. Stovėjome linijoje su klebonu, bet jis nesimaskavo gerai, judėjo. Gal dėl jo ir ta didžioji šernė tuos paršus man atvedė. Aš ir dabar tą didžiulę šernę akyse matau. Baisus milžinas. Viena iš būrio buvo milžinas, o kitos, matyt, dukros su paršais. Šernė nuėjo toliau pro šoną, o paršiukai mane pamatę per kokius dvidešimt žingsnių sustojo krūvoj. Šoviau. Du paršiukai krito vietoje, o kiti bėgo pro mane. Neiškenčiau ir šoviau dar sykį. Pamačiau, kad šitie dar truputį juda, greit persitaisiau šovinius ir seku juos. O už nugaros girdžiu savotišką garsą… Kai tik supratau, kad šitiems jau nebereiks, atsisukau ir pamačiau, kad ant lauko dar vienas vartosi… Tą dieną tapau medžioklės karaliumi.“
Dar pašnekovas prisiminė pernykštę medžioklę Agurkiškėje: „Pastatė mane arčiau mašinų linijoje ir tada prapyliau gražią lapę… Ar ateinantį sezoną eisiu, bus matyt… Jau neturiu ir to jausmo, kaip anksčiau. Net kai buvau būrelio pirmininku, dar anais laikais, reikėdavo eksportui šaudyti stirnas ir kitus gyvūnus, bet aš jų nešaudavau, praleisdavau, nenorėdavau. O ir šiais laikais, medžiodamas Agurkiškėje, stoviu linijoje ir nešaunu, nors žvėrys į mane eina. Vėliau iššifravo medžiotojai mane, gavau tada pipirų“, – plačiai nusišypsojo docentas.
Medžiokliniai šunys
1960 m. Algirdo šeima gavo butą Akademijos miestelyje, tad nuo tada jis sakosi visada laikęs jagdterjerus. „Pirmą jagdterjerą docentas Pranciškus Jakas nuo Trakų buvo gavęs. Jis buvo toks plaukuotas, rudai margas, netikras. Paskui, kai pradėjo jį su tuo šuniu vyti iš namų, įkišo man. Ilgai jo nelaikiau, nes netikras buvo. Paskui kolega dėstytojas Jonas Ravinskas per savo draugus gavo man iš Vilniaus grynaveislį. Buvo nuostabus šuniukas. Tik dar tada pats neturėjau patirties su šunimis, todėl leisdavau medžioti viską, ką jis norėdavo: varymuose kiškius, lapes, šernus, stirnas varydavo, urvuose medžiodavo, bebrus gaudydavo, paukščius iš vandens nešdavo… Turėjau jagdterjerę Lyrą, buvo puiki kalė, o jos vaikai – dar puikesni. Ją pažinojo visas Akademijos miestelis. Kai Lyrai buvo pusė metų, gatvėje ją tyčia automobiliu pervažiavo toks vaikinukas, tad teko nupjauti priekinę kojytę… Nepaisant to, ji puikiai medžiojo ir pragyveno visą savo gyvenimą.“
Vėliau, gal su amžiumi, Algirdas teigia supratęs, kad jam nebereikia, jog šuo viską medžiotų. „Ypač paskutinę labai griežtai mokiau, kad medžiotini tik bebrai, kiaunės ir vandens paukščiai. Pamenu, išėjom į pamiškę takučiu. Prieš mus stirna stovi ir žiūri. Šuniukas pribėgo arčiau jos, sustojo ir žiūri, o stirna tuo metu trept koja, trept koja… Šuniukas susigūžė, apsisuko ir pas mane. Supratau, kad jei neskatini, nemokai, tai ir nemedžioja tų žvėrelių, kurių nepageidauji. O kiaunių atsitiktinai surasdavo. Kadangi mano butas yra prie miško, tai truputį nusižengdamas draustinio taisyklėms išeidavau su šuniuku pasivaikščioti. Kai mudu, būdavo, tik einam, jau matau – Lyra nerimsta, paseku ir ji man parodo, kur medyje tos kiaunės sėdi. Ji sekė medžiais, atėjau ir radau ją sėdinčią, į medį galvą užvertusią, vis suamsinčią. Nuėjau į namus, atsinešiau šautuvą ir sumedžiojau. O daugiausia važinėdavau su ja bebrų medžioti, labai gražiai dirbdavo.“
Mokymo proceso pokyčiai
Algirdas teigia, kad mokymo procese labai stengėsi išlaikyti ir diegti medžioklės principus, kuriuos suformavo profesorius, įkurdamas Taisyklingos medžioklės draugiją. „Studentai gali pasakyti, kaip mes įkyrėdavom dėl tų saugumo reikalavimų. Būdavo labai svarbu tinkamai išdėlioti medžiotojus, ypač medžiojant kur toliau, svečiuose. Stengdavomės labai griežtai laikytis taisyklių ir neleisdavom bet kaip šaudyti į žvėris. Leisdavom tik gerai įsitikinus konkrečiu atstumu paleisti šūvį. Kam šauti, jei tik matai tankumyne žvėrį, bet paleidęs šūvį jo nesumedžiosi? Šauti reikia tik kai tikrai matai ir žinai, kad tikrai sumedžiosi. Džiaugiuosi, kad ir dabar saugaus elgesio taisykles vis primena medžiotojams ir dabar reikia griežtai jų laikytis. Medžioklinės kultūros principus daugiau diegė jau K. Pėtelis. Jis įtraukė medžioklinių ragų naudojimą, pagerbimus ir kt. Gėda pasakyti, bet mes to neturėjom…“
Algirdas mano, kad tuometinė Miškų ūkio fakulteto vadovybė nemėgo medžiotojų. „Visiškai. Kai mes, aktyvūs gamtosaugininkai, tik sugalvodavome kokią iniciatyvą medžioklėje, vedini ekologijos pagrindų, viską uždrausdavo, nes medžiotojai su Navasaičiu priešaky buvo baisūs žmonės, – juokėsi jis. – Didžiausia šių laikų problema, mano manymu, kad prarandame daug smulkiosios gyvūnijos. Mano buvęs diplomantas Antanas Aleknonis įkūrė Novaraisčio draustinį Lekėčių girininkijoje. Ten, būdavo, vežuosi studentus į praktiką. Novaraistyje be kitos faunos visada parodydavau studentams ir tetervinus, o du ar tris kartus parodžiau ir vilką. Tuo metu Novaraistis dar ne visas buvo užtvenktas ir galėdavom nuvingiuoti man žinomais takais, užstoti ir stebėti gyvūnus. Dabar nė vieno tetervino ten nėra, tokioj vietoj! – stebėjosi pašnekovas. – Prie Kauno, Zapyškio miške, Agurkiškėje, kur pradėjau medžioti, būdavo daug tetervinų ir jerubių. Mes jau tada jų nebemedžiodavom, o dabar – kaip šluota nušluota nuo Kauno rajono.“
Apie kurapkas
Kurapkų universiteto teritorijoje buvo daug, o ir universiteto medžioklės plotai čia. „Mokomasis ūkis šerdavo jas prie fermų, o mes – šiapus tvenkinių, kur dabar Mindaugo arboretumas, ant griovių šlaitų, – pasakojo pašnekovas. – Kurapkos žiemą ateidavo ir į parterį, prieš universiteto centrinius rūmus. Žiemą joms statydavome parteryje būdeles. Ateidavo ir prie Miškotvarkos katedros pastato. Norint jas vėl gausinti, patarčiau daryti taip, kaip medžiotojai darydavo ankstesniais laikais, kai būreliai gaudavo planą iš valdžios. Buvo pasakyta, kiek, kur pastatyti palapinių kurapkoms. O tada važiuodavo gamtosauga tikrinti, ką medžiotojai padarė gamtos labui. O dabar gamtosaugos kompanija labai prastai dirba tuo klausimu.“
Dar viena problema su kurapkomis, pasak Algirdo, yra žemės ūkis. „Negalime pasakyti, kad žemdirbiai sąmoningai jas trūčina, tačiau chemikalų naudojimo intensyvumas prie to prisideda. Mes, eiliniai žmonės, to reguliuoti negalime. Bet jei galima normas sumažinti, tai reikėtų ir padaryti. Galiu pasakyti iš savo patirties su bitėmis – kai tik „gerai“ vasarą laukus papurškia, bitelės neprineša medaus, sunkiai peržiemoja arba žūsta. Chemikalai turi įtakos ir kurapkoms.“
Kitas veiksnys – išsiplėtusios gyvenvietės, beveik nebeliko vienkiemių: „Anksčiau vienkiemiuose būdavo kluonai, tvartai, ūkininkai negailėdavo piktžolių. O dabar, kur yra vienkiemiai ir neturi daug kačių, siūlyčiau pabandyti jas pasaugoti. Kurapkoms kenkia ir plėšrūnai, apie lapes jau nešneku. Bet žalą daro varniniai paukščiai ir gandrai. Gandrai labai pavojingi kurapkiukams. Dėl vištvanagių ir paukštvanagių bėdos nematau, nes jų pačių nedaug. O va su suopiais yra negerai, jie pridaro daug niekšybių. Suopių neigiama įtaka jaučiama paukščiukams ir smulkiesiems žvėreliams. Suopis įkyrus, labai atidus paukštis, grobį stebi iš nuolatinių taškų. Skriausti neskriauskim jų, bet ir populiarinti per daug nereikėtų. Kurapkoms glaustis labai gerai tiktų laukų apsauginės juostos, bet labai svarbu atsižvelgti, ar joms aplink yra tinkama maisto bazė“, – mano docentas.
Požiūris į medžiotojus
Visuomenės požiūrį į medžiotojus reikia gerinti, sutinka Algirdas.
„O kodėl jis sugedo, tai nesuprantu. Juk tikri, geri medžiotojai didelių niekšybių nedaro, o kaip tik stengiasi turtinti gyvūniją ir medžioja pagal taisykles. O dėl žalos ūkininkams turi būti abipusis bendradarbiavimas. Kur populiacijos per didelės – reikia sureguliuoti, bet ir ūkininkai turi išmokti atidžiau diegti apsaugos priemones. Juk visame pasaulyje taip yra. Tiems, kas prieš medžioklę nusiteikę, reikia paaiškinti, kas yra ta medžioklė, kur yra medžiotojų ir žvėrių skaičiaus riba, – kalbėjo pašnekovas. – Atskiri specialistai gali pasakyti, kiek kokios rūšies yra normalu turėti. O medžiotoją kaip reguliuotoją reikia gerbti. Lietuvos žvėrių populiacijos jaučiasi gerai, jos gana natūralios. Tai reikia ir parodyti. Pasižvalgo tegul po pasaulį – Vokietiją, Daniją, kur išvis nieko neturi. Nusiteikusieji priešiškai turi suprasti, kad be medžiotojo įsikišimo mūsų didžioji gyvūnija neišgyvens. O kurie sako „palikime viską natūraliai, tegul gamta pati susireguliuoja“, tegul parodo, kur pasaulyje taip yra? Atsirado keletas tokių garsiakalbių, kurie nori sau dėmesio prisitraukti, pasirodyti, kad žino, bet kai paprašai argumentų, jie jų neturi. Visur pasaulyje taip yra. Nemažai šalių apkeliavau, teko būti ir Arizonoje, Nevadoje, Kalifornijoje. Visur, kur saugomos teritorijos, ten ir saugoma, o kur ne, tai ūkininkaujama ir medžiojama normaliai, pagal nustatytas valstybių taisykles.“
Šiuolaikinis medžiotojas medžioja ne dėl maisto trūkumo, teigė Algirdas. „Jis privalo žinoti, ką ir kada galima medžioti, gerai pažinti visą miškų ir laukų gyvūniją, paukščius ir žvėris, žinoti jų vertę, įvertinti sužeisto gyvūno skausmus ir sugebėti nustatyti visas šūvio pasekmes. Nešauti neįsitikinus, kad paleistas šūvis bus mirtinas. Tad medžiotojams linkiu vertinti, gerbti ir mylėti ne tik savo krašto žmones, bet ir supančią aplinką. Stengtis savo veikla turtinti gimtąjį kraštą!“
Ištrauka iš prof. T. Ivanausko straipsnio apie mokomąją medžioklę ir A. Navasaitį
„<...> Žemės ūkio akademija, ypač Miškų ūkio fakultetas, nuo savo gyvavimo pradžios stengiasi šiuos gražius principus studentams skiepyti. O tam yra pagalbinės priemonės: žvėrių ir paukščių biologijos kursas, Kauno zoologijos muziejus, specialus zoologijos kabinetas pačioje akademijoje, žvėrių ir paukščių globa žiemos metu ir kt. Kaip atpildas už visus triūsus – dvi trys medžioklės mūsų rateliui skirtuose miškuose.
Tokia medžiokle mes ir užbaigėme mūsų medžioklinius metus š. m. sausio mėn. 27 dieną. Padauguvos miškuose medžiojo 14 dalyvių grupė, kuriai vadovavo kolegos A. Navasaitis ir V. Daraškevičius. Viskas praėjo tvarkingai, disciplinuotai. Per penkias valandas buvo nušauta vienuolika kiškių ir trys šernai. Medžioklės karaliumi pripažintas kolega Navasaitis, kuris padarė tripletą, paeiliui nušovė visus tris šernus, tame skaičiuje vieną senį ir du jauniklius. Manau, kad tai teisingas atpildas kolegai A. Navasaičiui už jo rūpesčius gamtos apsaugos ir medžioklės srityje.“
Daugiau įdomių straipsnių skaitykite naujausiame žurnalo numeryje!
