Idėja parašyti interviu su medžiotoju Juozu Abramavičiumi kilo iškart po to, kai Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) Facebook profilyje pasirodė žinutė apie tai, kad išrinktas naujas Kauno medžiotojų sajungos valdybos pirmininkas. Nuo šiol šias pareigas eis būtent mūsų šio mėnesio pašnekovas. J. Abramavičius poste pakeitė ilgametį draugijos vadovą Kęstutį Markevičių, kuris įdėjo labai daug pastangų telkiant medžiotojus, šviečiant visuomenę, vystant medžioklės ūkį ir tam tikra prasme prisidėjo prie medžioklės įvaizdžio gerinimo visuomenės akyse, nes yra itin kompetentingas medžiotojas, išmanantis ir palaikantis medžioklės tradicijas. Žinoma, kad naujasis Kauno MS vadovas buvo išrinktas teisėtu rinkimų procesu ir nebuvo vienintelis kandidatas, todėl šį sprendimą galima apibūdinti paties Juozo žodžiais: „Vyrai manimi pasitikėjo, ir esu dėkingas už parodytą pagarbą ir pasitikėjimą!“
Sodybos vaikas
Juozas gimė vienkiemyje Vėriškių miške, tačiau būdamas visai mažas kartu su tėvais persikėlė į Kauną, į priemiestį, kuris tuo metu buvo visai nedidelis kaimelis. Vis dėlto visą savo gyvenimą jis praleido tose pačiose Lapėse ant Neries kranto.
„Anksčiau ši gyvenvietė buvo visai mažytė, bet per šiuos metus smarkiai išaugo. Vis dėlto niekada nenorėjau persikelti kur nors kitur. Su šeima gyvenu nuosavame name, kuris iš esmės yra mano medžiotojų klubo plotuose“, – pokalbio pradžioje sakė Juozas, atskleisdamas straipsnio autorei ir žurnalo skaitytojams, kad jis taip pat yra ilgametis medžiotojų klubo Iltis vadovas. Jo medžiotojų klubas net surengia ančių medžioklės sezono atradimo šventes jo namo kieme esančioje pavėsinėje.
Kaip sako pats Juozas, visas jo laikas padalytas į tris dalykus: šeimą, darbą ir medžioklę. Jis su žmona turi nedidelę transporto įmonę ir krautuvėlę – ne per didelę, bet pakankamą, kad išgyventų ir galėtų užsiimti svarbiausia jų gyvenimo veikla – medžiokle.
Mūsų pašnekovas yra laimingai vedęs ir turi dvi dukras. Vienai trylika metų, kitai – devyneri, ir abi labai domisi medžiokle. Juokais Juozas pripažino, kad kol kas viskas gerai, bet nespėsi pamatyti, kaip mergaitės susidomės kitais dalykais, išsikraustys iš šeimos namų, o tuomet gali pasikeisti ir jų susidomėjimas medžiokle.
Nunešė į mišką
Juozo tėtis taip pat buvo medžiotojas ir pratino savo sūnų prie medžioklės nuo pat mažens. „Kai man buvo aštuoneri, tėtis tiesiog pasiėmė mane kartu į medžioklę, nunešė į mišką, ir aš iki šiol iš jo neišėjau. Mes visada turėjome medžioklinių šunų – esame laikę ne vieną Vakarų Sibiro laiką, jagdterjerų, o dabar turiu šios veislės šunį, kuris yra tiesiog universalus karys. Jis man padeda bet kokioje medžioklėje. Labiausiai mėgstu ančių ir bebrų medžioklę, taip pat kitas, kuriose reikia daugiau judėti. Man visada labai patiko fazanų medžioklė, tačiau nuo praėjusių metų, deja, Lietuvoje tokių medžioklių surengti nebegalime“, – su apgailestavimu sakė Juozas, turėdamas omenyje teisės aktų pakeitimus, draudžiančius fazanų išleidimą į laisvę.
Šie apribojimai įsigaliojo praėjusį rudenį, ir nors fazanas tebėra medžiojamųjų rūšių sąraše, mūsų šalies medžiotojai nebeturi galimybės organizuoti ar dalyvauti tokiose medžioklėse. Verta paminėti, kad Latvijoje, Lenkijoje ir juo labiau rytinėse kaimyninėse šalyse bei likusioje Europoje fazanų medžioklės nėra uždraustos, o fazanų išleidimas į gamtą ne tik leidžiamas, bet ir skatinamas tiek medžiotojų organizacijų, tiek valstybės institucijų.
Medžiotojas ir klubo vadovas
Juozas visą savo medžiotojo karjerą praleido klube Iltis, kuriame medžiojo ir jo tėvas. Tada tai dar buvo medžiotojų būrelis Nr. 16. Prieš daugelį metų, 1997 m., jis išlaikė medžiotojo egzaminus toje pačioje medžiotojų organizacijoje, kuriai dabar vadovaus – Kauno MŽD. Tuo metu jam buvo septyniolika ar aštuoniolika metų.
„Laukiau, kol sukaks 18 metų, kad galėčiau lankyti medžiotojų kursus ir gauti medžiotojo bilietą, bet tuo pat metu buvau pašauktas į kariuomenę. Laimei, šalis jau buvo nepriklausoma ir aš patekau į Lietuvos kariuomenę. Dėl to galėjau paprašyti vadovybės, kad leistų man lankyti medžiotojų kursus ir išlaikyti egzaminą“, – pasakoja medžiotojas.
Jauniems medžiotojams buvo sunku tada ir yra sunku dabar
Nors Juozas buvo klubo nario sūnus, jam pačiam pavyko tapti nariu tik trečią kartą. „Aš dalyvavau medžioklėse ir padėjau visuose darbuose, kaip jau minėjau, nuo mažens, tačiau mane priėmė tik per trečią susirinkimą. Galbūt tai dėl to, kad klubas yra netoli Kauno, ir norinčiųjų tapti nariais visada buvo daug. Ir dabar, kai esu klubo vadovas, vidutiniškai kasmet gauname apie septynias paraiškas“, – pasakojo pašnekovas.
Medžiotojų klubo vadovas papasakojo apie taisykles, galiojančias jų klube: „Trejus metus reikia dalyvauti medžioklėse ir visuose klubo renginiuose, laikytis taisyklių ir etikos reikalavimų. Po to vyksta klubo susirinkimas, kuriame visi nariai priima sprendimą dėl konkretaus medžiotojo kandidato. Jei visi sutinka, naujas medžiotojas priimamas į klubą bandomajam laikotarpiui, kuris trunka metus.“
Juozas pasakojo, kad buvo įvairių atvejų. Pavyzdžiui, kandidatas reikalavo, kad jam būtų suteikta atskira medžioklės vieta, nes jis norėjo medžioti vienas. Taip pat buvo tokių, kurie važinėjo per ūkininkų laukus ir atliko kitus nepriimtinus veiksmus.
250 ha vienam medžiotojui
Prieš maždaug devynerius metus klube buvo nuspręsta, koks turėtų būti narių skaičius. „Mes turime 12 tūkst. hektarų plotą ir apskaičiavome, kiek narių turėtų būti mūsų klube. Kitų šalių patirtis rodo, kad optimali žemės apimtis vienam medžiotojui yra 250 hektarų. Taigi, mūsų klube turėtų būti 43 nariai“, – nurodė klubo Iltis vadovas.
Norint pagerinti medžioklės ūkio efektyvumą, šiame klube visi darbai paskirstyti atskiroms grupėms. Yra grupė, kurios pareiga rūpintis šėryklomis, jų technine tvarka ir pašarų tiekimu. Taip pat yra medžioklės bokštų statybos specialistų brigada. Klubo vadovybė įvertina reikiamus darbus ir paskiria kitiems juos atlikti.
„Jauni medžiotojai dirba daugiau ir aktyviau, vyresni nariai mažiau skiria laiko fiziniam darbui, tačiau atlieka kitus klubo įsipareigojimus. Taip pat gerai sekasi bendradarbiauti su žemės ir miškų savininkais, saugant ūkininkų laukus. Per visus šiuos metus, nuo tada, kai tapau klubo vadovu, tik vieną kartą sumokėjome kompensaciją, kuri viršijo 2000 eurų“, – sakė J. Abramavičius.
Jauni medžiotojai reikalingi
Kaip medžiotojų klubo vadovas, mūsų pašnekovas dažnai susiduria su jauno medžiotojo problema. Kaip jau minėta, jis dažnai gauna jaunių kandidatų paraiškas ir žino, kad situacija aplink didesnius miestus panaši – daugelis jaunų medžiotojų renkasi prisijungti prie klubų, esančių arčiau jų gyvenamosios vietos. Kuo didesnis miestas, tuo daugiau jaunų medžiotojų.
„Medžiotojai sensta, ir aišku, kad jauni medžiotojai yra reikalingi. Kartų kaita turi įvykti“, – teigė Juozas. Jis pridūrė, kad jaunųjų medžiotojų klubuose problema aktualesnė netoli didelių miestų, o kitose vietovėse šis klausimas išvis nėra aktualus, nes klubai mielai priima jaunus žmones, kad papildytų savo gretas, galėtų sėkmingiau tvarkyti populiacijas ir palengvintų mokesčių naštą.
Svarbesnė, jo nuomone, už jaunųjų medžiotojų problemą patekti į klubus yra švietimo kokybė. „Esu įsitikinęs, kad būdas, kaip paruošiami jaunieji medžiotojai – per kelias dienas teorinėmis žiniomis, kad galėtų išlaikyti medžiotojo egzaminą, nėra geriausias variantas. Manau, kad medžioklės mokymas turėtų būti ilgesnis ir išsamesnis, įtraukiant ir praktinius užsiėmimus. Mes savo klube, įtraukdami jaunuosius medžiotojus, atliekame įvairius darbus: gaminame inkilus, sodiname mišką, tvarkome medžioklės infrastruktūrą. Tokios žinios jauniesiems medžiotojams yra labai svarbios, o įsitraukimas į bendrus darbus yra vienas iš būdų įsilieti į kolektyvą“, – sakė J. Abramavičius.
Leido medžioti vilkus
O kaip klubas susidoroja su finansine našta? Juozas atskleidė, kad buvo priimtas sprendimas leisti medžioti vilkus. Kitų gyvūnų medžioklės kol kas išlieka medžiotojų klubo narių atsakomybė, nes, kaip sakė Juozas, pinigų pakanka ir su mokėjimais galima susitvarkyti be didelės komercinės medžioklės veiklos.
Paklaustas apie komercines medžiokles ir ar norėtų dalyvauti medžioklėse kitose šalyse, Juozas atsakė, kad iki šiol jis nebuvo labai suinteresuotas tokiomis medžioklėmis, tačiau šiemet planuoja vykti į Lenkiją arba kitą artimą šalį. Kaip jis pripažino, dalyvavimas medžioklėse užsienyje plečia akiratį, leidžia sužinoti kitų šalių tradicijas ir įstatymus bei pamatyti kitokią gamtą.
„Gamta man yra pats svarbiausias dalykas. Mano žmona labai mėgsta keliauti, mes dažnai keliaujame kaip turistai į kalnus. Man didžiausią malonumą teikia būtent gamtos stebėjimas. Kartą Zakopanės kalnuose net pamatėme mešką. Neišsigandau. Meška, vilkas, šernas – visi gyvūnai pavojingi, bet jei gerbi gamtą, gamta gerbs tave“, – pasakojo Juozas.
Naujos pareigos
Kovo pradžioje Kauno MŽD įvyko naujojo vadovo rinkimai. Buvo keli kandidatai, pasirengę perimti buvusio organizacijos vadovo Kęstučio Markevičiaus pareigas ir vadovauti vienam didžiausių LMŽD vienetų šalyje. „Buvau išrinktas į draugijos valdybą ir dirbau tris kadencijas po trejus metus. Todėl žinau apie visas problemas ir darbus, kuriuos reikia atlikti. Rinkimuose, kurie įvyko kovo mėnesį, organizacijos nariai balsavo už mane, pasitikėjo manimi, ir labai tikiuosi, kad sugebėsiu pateisinti šį pasitikėjimą. Nuoširdžiai pasakius, šiuo metu man jau šiek tiek baisu, bet kelio atgal nėra“, – juokėsi Juozas.
Paklaustas, kokie bus pirmieji darbai, jis papasakojo, kad viena svarbiausių užduočių bus Kauno MŽD šaudyklos sutvarkymas. Planuojama atnaujinti šaudyklos pastatą, kuriam bėga stogas, atnaujinti seną bėgančio šerno taikinį ir pastatyti dar vieną naują, tobulinti graižtvinių šautuvų dalį bei investuoti į lėkštučių šaudymo sektoriaus atnaujinimą.
„Manau, kad praktinis šaudymas labai svarbus ne tik tiems, kurie nori užsiimti sportu, bet ir kiekvienam medžiotojui. Mūsų klube kasmet rengiame tokias mažas varžybas, kurios padeda medžiotojams atnaujinti savo šaudymo įgūdžius ir įgyti pasitikėjimo, vidinės ramybės, kad medžioklėje jaudulys ir adrenalinas netrukdytų atlikti tikslaus šūvio“, – paaiškino prioritetus naujasis Kauno MŽD vadovas.
Saugaus elgesio žinių ir šaudymo įgūdžių patikrinimas
Paklaustas, kodėl, jo manymu, tai yra svarbu, Juozas atsakė, kad šaudymo treniruotėse ir varžybose, nors ir nedidelėse, kuriose dalyvauja tik vienas ar keli klubai, tobulinami ne tik šaudymo įgūdžiai, bet ir supratimas apie saugą bei elgesį su ginklu.
„Tai, ką mokėmės medžiotojų kursuose, kai kuriems galbūt jau pamiršta, o neseni teisės aktų pakeitimai, mano nuomone, nėra teisingi. Saugaus elgesio žinių ir šaudymo įgūdžių patikrinimai turėtų būti organizuojami ir toliau. Medžiotojams bent kartą per metus reikėtų nueiti į šaudyklą ir pašaudyti su kiekvienu savo ginklu. Kaip visi žinome, dalis medžiotojų dalyvauja tik medžioklėse su varovais, ir kiekvienam yra buvę tokių sezonų, kai pavaikštai su penkiais šoviniais kišenėje, neatlikęs nė vieno šūvio. Tokioje situacijoje šaudymo įgūdžiai prastėja, o žinios pasimiršta. Todėl treniruotės šaudyklose labai svarbios“, – sakė mūsų pašnekovas.
Medžioklės su kaimynais
Pradėdamas savo karjerą kaip Kauno MŽD vadovas, Juozas nurodė, kad nori atgaivinti prieš dešimt metų nutrauktą tradiciją rengti medžiokles su kaimynais. Idėja labai paprasta – asociacijoje yra daug klubų, kurie suskirstyti į grupes pagal rajonus, ir kartą per sezoną, per medžiokles su varovais, kiekvienas arba keli klubai galėtų surengti medžiokles su kaimynais. Į jas būtų kviečiami kaimyninių klubų vadovai ir kiti norintys.
„Anksčiau tokias medžiokles organizuodavome, ir man atrodo, kad tai buvo labai graži tradicija. Tokia vizitacija plečia medžiotojų žinias, leidžia pasikeisti patirtimi ir, žinoma, gerina tarpusavio santykius, kas, mano nuomone, yra labai svarbu“, – sakė medžiotojas.
Kas medžioklėje svarbiausia?
Į šį klausimą kiekvienas medžiotojas atsako skirtingai, nes visi esame žmonės ir kiekvienas turime savo prioritetus. J. Abramavičius atsakė taip: „Man medžioklėje svarbiausia gamta ir gyvūnų gerovė. Aš įsitikinęs, kad jei mes, žmonės, saugosime gamtą ir rūpinsimės ja, tai ateityje gamta ir toliau egzistuos. Jei nesirūpinsime gyvūnais ir ekosistemomis, tik sunaikinsime viską, o ateityje aplink mus nebus gamtos.“
Juozo teigimu, medžiotojų užduotis yra stebėti gyvūnų populiacijas, kad jos neviršytų optimalaus lygio, rūpintis ligų plitimo ribojimu, įskaitant afrikinio kiaulių maro aukų paiešką ir jų likvidavimą, taip pat užkrėstų vietų tvarkymą. Svarbu mažinti smulkiųjų plėšrūnų skaičių ir atlikti kitus darbus. Tai taip pat taikoma miškų apsaugai nuo gyvūnų padarytos žalos. Anot naujojo Kauno MŽD vadovo, šiuos darbus turėtų atlikti ne tik miškų ūkininkai, bet ir medžiotojai, o tai jis praktikuoja savo klube. Į šiuos darbus medžiotojų klubas įtraukia ir mokinius, kartu su jais sodinami medeliai ir repelentais apdorojami miško sodinukai. Visi šie darbai sudaro tai, kas apibūdinama kaip „duoti gamtai“, ir tai viena svarbiausių medžiotojo pareigų, teigia J. Abramavičius.
Naujausias žurnalo numeris jau čia!
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
