Jonas Pirožnikas gerai žinomas kaip Palangos paplūdimių gelbėjimo tarnybos vadovas, Lietuvos profesionalių gelbėtojų vandenyje federacijos prezidentas, daugelį metų dirbęs Palangos paplūdimiuose, Baltijos jūros pakrantėje. Jis vadovauja komandai, kuri rūpinasi saugumu ir padeda poilsiautojams, dažnai susiduriantiems su pavojingomis situacijomis prie vandens.
Karjerą pradėjo kaip policininkas, o vėliau pasuko į vandens motociklų sportą ir keturiskart tapo Lietuvos čempionu. Jo aistra vandens pramogoms ir patirtis audringuose jūros vandenyse padėjo formuoti gelbėjimo tarnybą.
J. Pirožnikas taip pat atsakingas už gelbėtojų mokymą ir gelbėjimo tarnybos darbo tobulinimą. Jis aktyviai dirba dėl saugumo paplūdimiuose gerinimo, pavyzdžiui, stengiasi įvesti bendras taisykles ir didinti visuomenės informuotumą apie saugumą vandenyje. Jis taip pat remia iniciatyvas, kuriomis siekiama šviesti vaikus ir jaunimą apie saugų elgesį prie vandens. Didžiausias jo siekis – kad jūroje įvyktų kuo mažiau nelaimingų atsitikimų. Jam vadovaujant buvo išgelbėta šimtai gyvybių, o jis pats iš vandens išgelbėjo daugiau kaip 60 žmonių.
J. Pirožnikas taip pat buvo aktyvus visuomenės saugumo klausimais, siūlė teisės aktų pakeitimus, kad gelbėtojai galėtų veiksmingiau spręsti paplūdimiuose kylančias situacijas ir administraciniu požiūriu. Jis pabrėžia, kad visoje Lietuvoje paplūdimiuose reikia nustatyti vienodus saugumo standartus.
Daug rašyta apie J. Pirožniką kaip Paplūdimių gelbėjimo tarnybos vadovą. Vos tik prasideda pavasario ir paplūdimių sezonas arba pranešama apie nelaimingą atsitikimą, žiniasklaida ir kalbina jį, tačiau, kaip ir dera medžioklės žurnalui, parodysime jums kitas šio unikalaus žmogaus puses. Ne mažiau įvairiapusiškas ir įžvalgias, susijusias ne tik su medžiokle.
Paskyrimas į Lietuvą
J. Pirožnikas gimė 1967 m. gruodžio 10 d. Baltarusijoje, yra baltarusių kilmės, bet nuo tarnybos kariuomenėje laikų gyvena Lietuvoje. Kaip būdavo dažna sovietmečiu, po paskyrimo atvyko į karinę tarnybą į Lietuvą, sutiko savo gyvenimo meilę Ramunę ir pasiliko. Tai buvo 1986 m. Jonas vedęs jau 36 metus!
Per pusę metų nuo atvykimo į tarnybos vietą Jonas jau išmoko kalbėti lietuviškai. Paklaustas, ar dėl to, kad tai buvo būtina, ar tiesiog įdomu, jis atsakė: „Buvo įdomu, todėl to reikėjo. Gyventi šalyje ir nemokėti kalbos man būtų gėda. Dabar jau kalbu keturiomis kalbomis: lietuviškai, rusiškai, lenkiškai ir šiek tiek vokiškai.“
Po tarnybos sovietinėje armijoje Jonas įstojo į miliciją. Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims atgavus nepriklausomybę, jis ir toliau dirbo, tik jau Lietuvos policijoje. 2008 m. išėjo į pensiją. Iš viso šioje įstaigoje Jonas išdirbo 20 metų.
Lietuvos Baywatch žvaigždė
Pasidomėjus internete galima rasti įvairių straipsnių, nuotraukų ir vaizdo įrašų apie J. Pirožniko darbą. Kodėl jis sulaukė tokio žiniasklaidos ir skaitytojų dėmesio? Ar dėl romantizuojamo vaidmens, kaip seriale „Gelbėtojai“ (origin. Baywatch)?
„Mano darbas populiarus! Esu Baltijos jūros, Palangos ir Šventosios gelbėjimo tarnybos vadovas. Kasdien paplūdimyje sutinku daugybę žmonių, daugelis jų mane pažįsta ir gerbia. Esu medžiotojas. Laikausi medžioklės tradicijų. Pernai už nuopelnus medžioklei buvau apdovanotas Medeinės medaliu“, – prisistato mūsų pašnekovas.
Ne tik medžiotojas, bet ir ūkininkas
Nei Jono tėvas, nei mama, nei senelis, nei kiti šeimoje nebuvo medžiotojai. „Vienu metu draugai pasiūlė ir aš pradėjau medžioti. Medžioklės licenciją gavau 1993 m. ir nuo to laiko aktyviai medžioju. Tada susiradau sodybą Raseinių rajone ir su žmona ją nusipirkome. Turime du vaikus ir du anūkus. Be visos medžioklės veiklos dar ir ūkininkaujame. Auginame angusų veislės galvijus – apie 150 galvų. Taip pat turime 52 Lietuvos sunkiuosius arklius, melžiamų karvių, ančių, avių ir kalakutų“, – pasakoja Jonas ir priduria, kad visas šis ūkininkavimas yra tarsi poilsis nuo kasdienybės. Nors jo žmona nelabai domisi medžiokle ar ūkininkavimu, ji viską sugeba ir tuo mėgaujasi: – Kiti važiuoja į Egiptą ar Turkiją, o aš ilsiuosi savo sodyboje ir ūkininkauju.“
Angusų veislės galvijai parduodami ir gyvi, ir kaip veisliniai, tačiau Jonas labai rimtai žiūri į žirgus ir turi konkretų tikslą: „Iš pradžių turėjau keletą sportinių žirgų. Jodinėjau pats, važinėjau vežimu, bet paskui supratau, kad būtų pelninga ir įdomu auginti Lietuvos sunkiuosius arklius. Pradėjome nuo dešimties kumelių ir eržilo. Jie yra tiesiog darbiniai arkliai. Kartais važiuoju arklio vežimu į mišką malkų, jodinėju jais. Gyvulys tau grąžina tai, ką į jį įdedi. Arklys yra labai tvarkingas ir švarus gyvūnas. Jis negeria vandens, jei kibiras nešvarus.“
Kalbant apie ekonominę pusę, arklių auginimas ūkiui neatnešė nė vieno euro, nes veislininkystės darbai vis dar tęsiasi. Jonas neslepia, kad, jo nuomone, šios nacionalinės veislės arklių veisimas dar nevyksta taip tinkamai, kaip turėtų.
„Neperku arklių komerciniais tikslais ar mėsai, nors šios veislės arklių mėsa parduodama, pavyzdžiui, į Italiją, kur arkliena labai populiari. Pirmąją arklių bandą įsigijau norėdamas pradėti tikslinę veisimo programą. O mano tikslas – pagerinti veislės savybes, priartinti Lietuvos sunkiuosius arklius prie veislės standarto. Deja, šiuo metu matau, kad ne visi veisėjai ir savininkai kreipia dėmesį į tvarką kilmės dokumentuose ir tinkamų veislinių gyvulių atranką. Žirgas turi atitikti elitinės klasės reikalavimus: svorį, ūgį, plotį, eiseną, – aiškino Jonas. – Noriu tobulinti veislę, veislinį fondą, kad visi eržilai būtų žinomi, kad nebūtų manipuliacijų.“
O viskas prasidėjo dar ankstyvoje vaikystėje, kai Jonas praleido vaikystę kaime, arklidėje ir su gyvuliais: „Ten žaidėme gaudynes ir slėpynes. Kitą kartą teko pasislėpti ir po arklio uodega! Ten dirbau nuo mažens. Teko vairuoti šieno grėbtuvą, vežti šieno ryšulius ir dirbti kitus darbus. Pasidarėme vadinamąjį volokušą: paėmėme du beržus, tarp jų padarėme tinklą, prikrovėme šieno ir išvežėme jį į nuošaliai esančias pievas.“
J. Pirožnikas prisipažino, kad vis dar jaučia nostalgiją tiems laikams, kad visi šie darbai jam labai patinka ir yra artimi širdžiai: „O jei dar pavyksta iš viso to užsidirbti, vadinasi, viskas labai gerai!“
Lietuvos heideterjerų augintojų klubo prezidentas
Heideterjerai yra palyginti nauja šunų veislė mūsų šalyje. Prieš kelerius metus jos entuziastai įkūrė draugiją, kurios tikslai: veisti kokybiškus šunis, juos dresuoti, rengti medžioklei ir populiarinti. Šiais metais klubo pirmininku buvo išrinktas mūsų pašnekovas J. Pirožnikas, pakeitęs Žilviną Joną Giedraitį. Dabar klubui priklauso 52 nariai.
„Prieš kelerius metus surengėme medžioklę. Dalyvauti buvo pakviestas Žilvinas, kurio tuo metu nepažinojau. Atvyko keli vaikinai su heideterjerais. Tos medžioklės metu buvo sužeista elnio patelė. Pataikyta buvo į koją, o šunys surado ir labai sėkmingai sulaikė gyvūną. Jei nebūčiau savo akimis matęs, kad šie šunys tokie stiprūs, tokie nuožmūs prieš žvėris ir tokie energingi, niekada nebūčiau patikėjęs. Anksčiau turėjau laiko, o dabar turiu septynis heideterjerus. Mano šunys eina į medžioklę ir kraujo paiešką. Tolimiausias radinys buvo už trijų kilometrų“, – patikino Jonas ir pridūrė, kad su savo šunimis dažnai vyksta į medžioklę. Jis arba pats eina varovu, arba stovi ant linijos, o šunis atiduoda savo padėjėjams.
Ši veislė pradėta veisti 1970 m. Vokietijoje ir dabar yra labai populiari kilmės šalyje ir kitose Europos šalyse, įskaitant Lietuvą. Kai kurie šunys atsidūrė Amerikoje, kur medžiotojai yra labai sužavėti šios veislės darbinėmis savybėmis ir suinteresuoti ją vystyti.
J. Pirožnikas teigė, kad jo tikslas – kuo labiau populiarinti heideterjerų veislę, kad ji taptų dar labiau paplitusi nei tiesiog viena iš kitų šiuo metu gausių šunų veislių. „Nesakau, kad lietuviškas skalikas ar laika yra prastesni, bet kiekviena veislė turi savo gerųjų savybių, o heideterjeras – net labai stiprių. Jie puikūs persekiotojai, stiprūs ir nuožmūs prieš žvėris. Taip pat planuojama pasiekti, kad heideterjerų veisėjų bendruomenė būtų priimta į Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugiją (LMŽD). Paprašiau asociacijos direktoriaus Laimono Daukšos suorganizuoti visų medžiotojų veislių klubų susirinkimą. Turiu daug pasiūlymų, kaip pagerinti medžioklinių šunų veisimą ir dresavimą. Šiuo metu nėra tvarkos, nes, kas nori, tas daro kilmės dokumentus. Pavyzdžiui, neseniai pasirodė skelbimas apie Kretingoje parduodamą šunį. Paskambinome ir pasiteiravome apie dokumentus. Pasakė, kad dokumentai angliški. Kaip taip gali būti? Motina lietuvė, tėvas lietuvis, bet dokumentai iš Anglijos… Tai kažkokia apgavystė ir niekam tai nerūpi…“ – baisėjosi naujasis Heideterjerų augintojų klubo vadovas.
Neseniai sukurta ir pradėjo veikti Heideterjerų augintojų klubo svetainė heideterjerai.lt.
Heideterjeras turi tik du trūkumus: jis nelipa į medžius ir neskraido!
Kas motyvuoja būti medžiotoju?
Kaip ir daugelio medžiotojų, Jono karjera šioje srityje prasidėjo nuo draugo pakvietimo. Iš pradžių jis eidavo varovu, mokėsi, kaip viskas veikia, susipažino su medžioklės plotais, paskui išlaikė egzaminus ir gavo medžiotojo bilietą.
Dabar Jonas nebėra vien medžiotojas. Jį galima vadinti geru savo klubo Pašušvys medžioklės plotų valdytoju. Šiuo metu Jonas yra klubo valdybos narys, o vienas iš jo tikslų – sutvarkyti medžiotojų klubo darbą ir ūkį, kas jau iš esmės pasiekta. Jis atsakingas už medžioklių organizavimą ir formavimą, už medžioklės vadovų darbo grafiką ir kitus reikalus.
„Jei pasikalbėtumėte su kitais medžiotojais, paklaustumėte kaimyninių medžioklės plotų naudotojų, ką per daugelį metų nuveikiau ir pasiekiau mūsų plotuose, tikrai sužinotumėte, kad brakonierių yra kur kas mažiau. Šiuose plotose yra daug gyvūnų. Remiantis statistiniais duomenimis, pas mus yra apie 700 šernų. O afrikinio kiaulių maro (AKM) nėra“, – džiaugėsi Jonas. Jų klubo plotas taip pat nėra mažas – apie 12 tūkst. hektarų.
Paklaustas, kaip klubui pavyksta išlaikyti tokią didelę šernų populiaciją ir išvengti AKM protrūkio, Jonas papasakojo apie klubo medžioklės praktiką: „2016–2017 m. turėjome afrikinį kiaulių marą. Pats ekskavatoriumi užkasiau apie 70 šernų, įskaitant dideles paršavedes. Buvo graudu žiūrėti! Tada pradėjome ką? Dvejus metus visai nemedžiojome šernų. Medžiojome elnius ir kitus gyvūnus. Susitikom, kad gerai praleistume laiką, kad išsaugotume tradicijas. Mūsų klube yra tradicija pakelti ir nuleisti vėliavą, pagerbti sumedžiotus žvėris. Mes dainuojame, kartu gaminame medžioklės dienos vakarienę. Anksčiau turėjome vadinamųjų mėsininkų, bet juos pašalinome iš klubo. O kad išvengtume AKM, savo medžioklės plotų viduryje įrengėme daugybę žvėrių traukos vietų, kuriose niekas nemedžioja. Nėra net medžioklės bokštelių. Šernai yra vieni iš tų gyvūnų, kurie gali migruoti labai toli, bet jei turi pakankamai maisto, jie niekur nesitraukia. Be to, tuose kvartaluose niekada neorganizuojame medžioklės su varovais.“
Įdomi Jono klubo patirtis ir sprendimai dėl briedžių. „Mes visai neimame briedžių licencijų, nes manome, kad briedžiai yra labai gražūs gyvūnai, ir norime, kad jie būtų mūsų plotuose. Šiais metais klubas taip pat nemedžiojo stirnų, nes miškuose labai padaugėjo lūšių“, – patikino pašnekovas, pripažindamas, kad perskaitę šias eilutes miškininkai tikriausiai labai supyktų, tačiau klubo nariai nusprendė kol kas briedžių nemedžioti.
Paskutiniame klubo valdybos posėdyje buvo nuspręsta pradėti medžioti visus šernus, kad sumažėtų jų skaičius ir nereikėtų vėl užkasinėti nuo viruso nugaišusiųjų dvėsenų.
Medžiojamųjų gyvūnų mėsa labdarai ir klubo labui
Jono nuomone, medžiotojo pareiga yra dalytis žvėriena su žmonėmis, kuriems jos reikia, pavyzdžiui, kai serga vaikai. Kartu galima parduoti mėsą, jei medžiotojų klubui jos nereikia, ir čia nėra nieko netinkamo.
„Mes organizuojame komercines medžiokles, tačiau kartu su trofėjais medžiotojams paskirstome ir atiduodame mėsą. Žinau, kad kiti klubai sumedžiotus elnius parduoda mėsos supirkėjams ir perdirbėjams, bet mums kol kas to daryti nereikia. Būrelis turi pakankamai pinigų“, – atskleidė mūsų pašnekovas.
Santykiai su vilkais
J. Pirožnikas kaip ūkininkas taip pat turi savitą santykį su vilkais ir požiūrį į gyvulių apsaugą. „Vilkai man yra padarę daug žalos. Angusus sudraskė ir avis, nepaisant to, visada sakiau ir sakysiu, kad Žemėje turi užtekti vietos visiems. Jei vilkas sudraskė aviną, tai nėra plėšrūno kaltė. Tai jūsų pačių kaltė, nes nestatėte tvoros, kad apsaugotumėte savo gyvulius“, – teigė ūkininkas.
Paklaustas, kaip jam dabar pavyksta apsaugoti bandas nuo vilkų, Jonas paaiškino, kad jis naudoja įprastą elektrinį piemenį, tačiau viršutinis laidas yra su elektra, o apatinis – su raudonomis juostelėmis, kurios plevėsuoja vėjyje.
„Mums nereikia jokių tvorų, nereikia jokių pinigų iš valstybės avių sarginiams šunims pirkti. Užtenka tokios tvoros. Tik nepamirškite, kad juostelės turi būti raudonos. Nežinau, ką ir kaip mato vilkai. Bandžiau kitų spalvų, bet tai tada jiems visai netrukdo. Tačiau, jei juostelės bus raudonos, vilkas niekada neįlįs į aptvarą“, – tvirtino Jonas.
Probleminiai vilkai
Santykiai su vilkais yra ypatinga problema ir medžiotojams, ir ūkininkams. J. Pirožnikas prisimena laikus, kai šiuos plėšrūnus buvo galima medžioti ištisus metus ir be jokių apribojimų: „Vilkai buvo medžiojami nuolat. Už jų medžioklę netgi buvo mokamos didelės kompensacijos, o vilkai vis tiek neišnyko. Dabar jau kiti laikai. Manau, kad viena iš priežasčių, kodėl kyla vis daugiau problemų dėl vilkų, yra miškų kirtimas. Vilkai neturi kur dėtis, todėl jie ateina į kaimus, kieme nuplėšia nuo grandinės šunis, drasko avis ir kitus gyvulius.“
Pašnekovo nuomone, turėtų būti leidžiama medžioti vilkus su naktiniais taikikliais, pvz., žalos teritorijose. Jonas prisimena atvejį iš savo asmeninės patirties: „Ryte paskambino darbininkai ir pasakė, kad naktį sudraskytos trys avys. Aš liepiau jiems nieko neliesti ir net nesiartinti prie jų. Patikrinau vėją, pasirinkau vietą už 120 metrų ir atsisėdau laukti. Vos pradėjus temti, atbėgo šešiolika vilkų! Jei kas nors sako, kad vilkai antrą kartą prie palikto gyvūno neprieina, tai netiesa. Jie ateina. Tik negalima judinti sudraskyto gyvulio liekanų ir palikti šalia jo savo kvapo, savo pėdsakų, – pasakojo ūkininkas, – nes vos tik vilkas pajus žmogaus artumą, jis nebeateis.“ Jonas pridūrė, kad netoli savo ūkio yra sumedžiojęs aštuonis vilkus.
Šaudymo kultūra
Viena pagrindinių medžiotojo pareigų ir medžioklės etikos sąvokų yra tikslus šaudymas. Visi tai žino ir visi su tuo sutinka, tačiau, kaip rodo asmeninė patirtis ir daugelio medžiotojų klubų informacija, ne visi medžiotojai turi laiko ar motyvacijos treniruotis. Ir tada paleidžiama 130 šūvių, bet sumedžiojami kokie aštuoni gyvūnai, kaip sakė mūsų pašnekovas.
„Ką tada daryti? Ir tada man kilo mintis, kad nuo šiol medžiotoją už netaiklų šūvį medžioklės pabaigoje apdovanosime viena baranka, už kurią jis sumokės penkis eurus, už kiekvieną nepataikytą šūvį. Trys šūviai – 15 eurų ir jokios mėsos porcijos. Ir, nepatikėsite, netikslių šūvių skaičius labai smarkiai sumažėjo. Jau pradėjau raginti juos netaupyti ir vis tiek medžioti, bet daugiau nei dviejų šūvių niekas nebeleidžia. Taip pat ir kiti klubai, kai sužinojo apie mūsų praktiką, pradėjo mąstyti.“
Po praėjusio sezono, kai buvo sumedžiota daug perspektyvių elnių patinų, klubo vadovybė iš viso uždraudė medžioti raguotus medžioklėse su varovais.
„Jei būčiau aplinkos ministras…“
Daugelis medžiotojų įsitikinę, kad Lietuvos medžioklės ūkyje ne viskas gerai. Mūsų pašnekovas taip pat skyrė laiko apmąstymams, ką reikėtų keisti ar tobulinti: „Aš tikrai suteikčiau medžiotojų klubams daugiau laisvės valdyti ir reguliuoti medžiojamųjų gyvūnų populiacijas savo žemėje. Taip pat tai sumažintų inspektorių skaičių ir medžioklės proceso kontrolės išlaidas. Tikrai įteisinčiau duslintuvus ir leisčiau medžioti elnius ir visus kitus gyvūnus su naktiniais taikikliais. Jei medžiotojų būrelis nori egzistuoti ilgalaikėje perspektyvoje ir medžioti, jie netoleruos jokių pažeidimų. Net ir šiandien dauguma brakonierių sugaunami dėl klubų informacijos ir pagalbos.“
Izcelt Tikrai įteisinčiau duslintuvus ir leisčiau medžioti elnius ir visus kitus gyvūnus su naktiniais taikikliais.
Pasak J. Pirožniko, viskas turėtų būti paprasčiau. Kartą, kai dar dirbo Kęstutis Mažeika, jis siūlė aplinkos ministrui supaprastinti gyvulių medžioklę, kai to reikia: „Pavyzdžiui, man reikia vienos avies šventei. Turiu nuvesti visą bandą į tvartą, pagauti tą vieną avį ir ją užmušti peiliu. Koks stresas gyvūnui! Siūliau, kad tiems, kurie yra medžiotojai, būtų leista šiam tikslui naudoti šaunamąjį ginklą.“
Tas pats pasakytina ir apie medžioklės lapą. Jis turėtų būti visiškai panaikintas, o ne įvesta elektroninė versija.
Žinote, kaip visi brakonieriai atsipučia? Ačiū Dievui, gegužės 15 d. Pirožnikas išvažiuoja į Palangą dirbti.
„Mano požiūris į medžioklę yra toks: turime išsaugoti kultūrą, neturime visko išmedžioti, turime būti tikri selekcininkai, rūpintis populiacijomis. Štai kaip aš žiūriu į šiuos dalykus. Per savo gyvenimą mačiau visko. Vieniems esu geras, kitiems blogas, bet pasakysiu taip: reikia būti žmogumi, reikia būti sąžiningam ir atsakingam. Tai svarbiausia!“ – ilgo ir įdomaus pokalbio pabaigoje sakė pagrindinis Lietuvos gelbėtojas ir medžiotojas J. Pirožnikas.
Naujausias žurnalo numeris jau čia!
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
