Patirtis

Medžiokles asmenybė. Dainius Bajorinas, kurio šunys nenuvilia kolegų medžiotojų0

Nuotrauka: iš archyvo

Gerokai anksčiau, kol nepažinojau Dainiaus, iš kolegų šunininkų girdėdavau, kad tai medžiotojas, kuris visada turi gerų darbinių savybių medžioklinių šunų. Juos visada kruopščiai atsirenka, nes tiksliai žino, ko iš jų nori ir ką jie turi veikti miške. Susipažinusi supratau, kad tai ne iš piršto laužtos istorijos – Dainius iš tiesų žino savo šuns idealą ir nenutolsta nuo jo, o medžioklėse jo šunys nenuvilia kolegų medžiotojų. Tad nenuostabu, kad jau porą metų jis vadovauja Lietuvos laikų savininkų klubui ir prisideda prie laikų veislių populiarinimo Lietuvoje.

Vaikystė

D. Bajorinas užaugo Tauragėje. Tėvai ir seneliai gyveno mieste: „Buvau miesčioniškas vaikas. Jokio ūkio neturėjome, tik senelis laikė balandžių. Sekdamas jo pavyzdžiu ir aš susirgau meilės paukščiams liga, kuria sergu iki šiol. Visada laikau keliolikos rūšių balandžių.“

Kaip pats pasakoja, jo šeimoje ir giminėje medžiotojų nebuvo, bet gamta traukė nuo mažumės. Atsimena, kai tėvai veždavosi į Tauragės rajono miškus grybauti, uogauti ar tiesiog pailsėti miške, kaip miške žaisdavo su iš medžio išdrožtu šautuvu.

„Kadangi jaunesnis brolis atsirado, kai man buvo 11 metų, tai beveik visą vaikystę augau vienas. Labai norėjau turėti šuniuką, bet tėvai bute laikyti neleido. Interneto tada nebuvo, tad daug skaičiau įvairios literatūros, knygų, žurnalų apie gamtą ir medžioklę, šunis. Labiausiai patikdavo knygos apie indėnus, „Vinetu“ ir panašios. Jų prisiskaitę su draugu, kuris turėjo ne visai tikrą skaliką, eidavom pasivaikščioti Beržės upelio šlaitais ir įsivaizduodavome, kad ir mes kaip Vinetu, tokie patys, o skaitytas knygas norėjome perkelti į realybę. Tikrąja to žodžio prasme pradėjome svaigti medžiokle.“

Medžiotojas džiaugiasi, kad gavo supratingą žmoną, kuriai ir šunys, ir balandžiai patinkantys. Su žmona Skirmante sugyveno du sūnus. „Vyresnysis tapo medžiotoju. Kai tik sugebėjo paeiti paskui, gal kokių 8-erių būdamas, pats pasiprašė važiuoti į medžioklę. Nusivežiau tada pirmąsyk į palaukimą, parodžiau žvėrelius, paaiškinau. Po to pradėjome kartu eiti į varymus, ruošti šunis medžioklei.

Ir dabar jam patinka aktyvi medžioklė su šunimis. Jaunėlis sūnus kol kas apie medžioklę nekalba. Jis – sportininkas. Gal ateityje labiau susidomės, o aš ir nespaudžiu, viskam savas laikas.“

Medžiotoju tapo per šunis

„Pirmą šuniuką įsigijau būdamas 14 metų – trumpaplaukį foksterjerą iš klasiokės tėvuko. Jos tėvukas visada laikė apie penkiolika šunų, daugiausia – laikų. O mes, vaikai, dažnai užsukdavome medžioklės istorijų paklausyti, šunų pažiūrėti. Šunys, kaip dabar atsimenu, buvo gero eksterjero ir stiprių darbinių savybių. Foksterjerą paėmiau jau suaugusį ir paruoštą darbui miške. Kaip tik tada draugo tėtis tapo medžiotoju ir kviesdavo varyti per medžiokles su šuniuku. Nepraleisdavau nė vienos medžioklės, labai patiko.

Vėliau, jau kokių 15 metų būdamas, nužiūrėjau pas tą patį klasiokės tėvą laikutę. Labai jos norėjau, ilgai vargau, kol sutarėme. Padarėme mainus: jis man laikutę, aš jam – keturis išdirbtus manguto kailius (tada manguto kailis buvo vertas didelių pinigų). Tai buvo Vakarų Sibiro laikos kalytė vardu Saida, eksterjeru neišvaizdi, bet labai imli darbui miške.

Man labai ji patiko, nes anksti pradėjo medžioti, gerai ieškodavo. Iš pradžių ji norėjo dirbti su stambiais žvėrimis, bet neleidau. Nukreipiau ją tik į kailinių žvėrelių medžioklę. Daug gerų medžioklių su ja patyriau, – prisiminė pašnekovas ir tęsė: – Pamenu vieną iš jų.

Tuo metu jau buvau pažįstamas su savo būsima žmona. O jos tėtis, tada dar būsimasis mano uošvis, buvo medžiotojas ir vis kviesdavo pamedžioti kartu. Tąsyk buvo pirma mūsų medžioklė kartu. Sako: pažiūrėkim, ar tas tavo šuo dirba taip, kaip sakai, jei jis tikrai dirba mangutą, tai už miškelio kampo turi užlot. Taip ir buvo.

Tik prisiartinom prie miško kampo, mano kalė užlojo mangutą. Sumedžiojame. Tuoj loja kitą. Sumedžiojame ir tą. Einam tolyn, uošvis sako, kad čia kiek paėjus kiaunė turi būti. Mano šuo susekė ir ją… Labai buvo smagu prieš uošvį, kad turiu gerai dirbantį šunį.“

Po sėkmingos medžioklės būsimasis uošvis patarė Dainiui nieko nelaukiant tapti medžiotoju. Tuomet jis užsirašė į kursus Medžiotojų draugijoje ir gavo medžiotojo bilietą. Šiandien Dainius medžiotojas jau 25 metus.

Medžioklės pasirinkimai

„Niekada nebuvau ir dabar nesu aistringas trofėjų medžiotojas. Jie tiesiog manęs nedomina. Anksčiau uošvis dažnai mane kalbindavo eiti pasėdėti į bokštelį, patykoti, bet visada atsisakydavau. Medžioklė be šuns man – ne medžioklė, o ir mėsa manęs nedomina.

Dabar medžioklę tykant renkuosi dažniausiai pavasarį, bet ne dėl laimikio, o pasėdėti, paklausyti bundančios gamtos garsų. Visuomet pasirenku tykojimo bokštelį kur nors plačiai apžvelgiamoje vietoje, kad plačiai matyčiau ir galėčiau stebėti gamtą, nes žiūrėti į jaukyklą man neįdomu, – apie savo pasirinkimus medžioklėse pasakojo Dainius. – Karabiną taip pat turiu tik apie 15 metų… Visai man buvo nereikalingas toks ginklas. Juokdavosi iš manęs kolegos medžiotojai, kad su 16 kalibro vienvamzdžiu IZ 18E medžioju, bet švelniakailiams gyvūnams ir bebrams su šunimis medžioti didesnio ir nereikėjo.“

Pati įsimintiniausia Dainiui buvo paukščių medžioklė su šunimis Karelijoje. Medžioklė reikalavo daug ištvermės ir jėgų, teko susitikti su pačiu savimi: „Vandens gėrimas iš upelių, maisto susimedžiojimas ir susižvejojimas priminė, kaip esame pripratę prie patogumų. Šioje medžioklėje sumedžiojau teterviną ir šiaurinę kurapką. O kalbant apie kailinius žvėrelius, vienoje medžioklėje su šuniuku esu penkias kiaunes sumedžiojęs. Kam yra tekę išbandyti šį medžioklės būdą, supras, kad tai išties daug.“

Dainius Bajorinas

Dainiaus nuomone, pasyvi medžioklė (sėdėjimas bokštelyje) yra kiek iškreipta. Panašu į Maximą, teigė jis, kur nueini ir nusiperki mėsos, tik čia dar reikia pačiam išsidoroti.

Šiais laikais sunku prašauti turint tiek įvairios įrangos, sakė pašnekovas. Daug brangiau ir sudėtingiau yra sumedžioti su šunimi. Pirmiausia turi rasti tavo poreikius atitinkantį šuniuką, jį metus ruošti, prižiūrėti ir t. t. Ir ne visada gali žinoti, ar tai, kas išaugs, bus tave medžioklėje tenkinantis pagalbininkas. „Aktyvi medžioklė man priimtiniausia. Tai judesys, sportas, besikeičianti gamta.

Turi mokėti orientuotis miške, tinkamai suplanuoti maršrutą, ir sėkmė priklauso nuo įdėto darbo ruošiant šunį. Medžiotojas ir šuo – ideali komanda. Tai užgrūdina medžiotoją. Nė vienam medžiotojui nepamaišytų nueiti nors vieną varymą, pažinti gamtą, ir judesys dar niekam nepakenkė.“

Apie invazinių rūšių medžioklę

Dainius teigė itin mėgstantis invazinių žvėrelių medžioklę su šunimi. „Džiaugiuosi, kad dabar padarytas protingas Medžioklės taisyklių pakeitimas, duodantis naudos medžioklės ūkiui. Tik individuali medžioklė su šunimi, reguliuojat invazinių žvėrių populiaciją, tapo nepatraukli medžiotojams, o ir kailiukas vertės neturi. Be to, medžiotojai vyrai nebenori žmonų puošti kailiniais“, – šyptelėjo pašnekovas.

Tarp kailinių žvėrelių stipriai paplitę plaukagraužiai ir kitos odos bei kailio ligos. Dabar sveiką lapę sumedžioti yra retenybė: „Jau nekalbu, kad barsukai, kiaunės, mangutai serga niežais. O ir saugomi vilkai – kas antras plikas, kartais ir šernų pasitaiko. Žinoma, gamta tvarkosi pati. Ankstesniais laikais, kai kailių paklausa buvo didelė, daug kailinių žvėrelių sumedžiodavo, bet ir populiacijos buvo tikrai didelės, tad plikų tokių, kaip dabar, nebuvo.“

Laikydamas invazinių žvėrelių medžioklei paruoštus šunis, Dainius teigia jaučiantis atsakomybę už savo būrelio teritorijoje esančių žvėrių sveikatingumą ir prisideda prie retų gyvūnų ir paukščių rūšių išsaugojimo.

„Mūsų klubas valdo beveik 10 tūkst. ha, į kuriuos patenka ir nemažai saugomų teritorijų, kuriose saugomos retos paukščių ir gyvūnų rūšys. Todėl sumedžiotus nuplikusius mangutus ar kitus kailinius žvėrelius visada surenku, susidedu į plastikinį maišą ir vežu į utilizacijos duobę. Metų metus tai darau, nes žinau, kad būtina. Kitaip palikti tokie kūneliai toliau platina ligas – sumedžiotus gyvūnus suėda vilkai, šernai, peliniai graužikai ar kt. ir taip ligos sėkmingai plinta toliau.

Per ilgą tokios medžioklės laikotarpį pastebėjau, kad kuo daugiau tokių individų sumedžiojama ir surenkama, tuo sveikesnės lieka kitų žvėrelių populiacijos. Visiems medžiotojams rekomenduoju, o ypač tiems, kurie medžioja sergančius gyvūnus prie tykojimo vietų, nepatingėti jų susirinkti ir saugiai utilizuoti. O jei patys nenorite to daryti, bet būrelyje yra medžiotojas, turintis paruoštą šuniuką, leisti šį darbą nudirbti jam ar pasiruošti šunelį specialiai šiai medžioklei. Sutinku, darbas nėra pats maloniausias, bet labai reikalingas“, – patarė patyręs šunininkas.

Apmokyti šunys tikrai padės ir invazinių rūšių medžioklėje, garantuotas mūsų pašnekovas. „Žinau, tuoj bokštelių oponentai paprieštaraus, kad tokios invazinių žvėrių medžioklės su šunimis išvaiko stambiuosius žvėris. Tačiau tai netiesa, jei medžiojama su tam skirtais ir paruoštais šunimis. Žvėrį veja ne tik šuo, bet ir lūšis, vilkas, grybautojas, uogautojas, technika, o ir miškai dabar gana urbanizuoti.

Be to, žvėris į savo teritoriją visada sugrįžta, nesvarbu, ar po varyminės, ar po individualios medžioklės. Juk jau ne akmens amžiuje gyvename, kad mėsa būtų pagrindinė siekiamybė. Tokiai medžioklei šunys yra specialiai gana ilgą laiką mokomi. Yra tokių šunų, kurie vien amtelėjimu pasakys, kokį stambų žvėrį sutiko, bet jo neužkabins. Pasakė ir viskas, o jei dar švilptelėjai, tai ir parbėgo prie kojų.“

Individuali invazinių rūšių medžioklė su laika priklauso nuo kiekvieno žmogaus, mano Dainius. Pašnekovui patinka pats procesas: pirmiausia šuniuko nuo mažens ruošimas, vėliau įdomu stebėti šuns darbą, kaip veikia jo jutimo organai, kaip jis geba išpinti konkretaus žvėrelio pėdsakus, gali palyginti su kitu šunimi, galiausiai atsirinkti patį geriausią šiam darbui tinkamą individą.

„Tokioje medžioklėje vienareikšmiškai geriausiai dirba tik mano mėgstamos laikos. Be to, gana sparčiai plinta meškėnai, turėsime išmokti ir juos reguliuoti. O čia vėl puikiai naudosime būtent laikas. Amerikiečiai jau daug metų su jomis meškėnus medžioja, o būtent jos ir veistos švelniakailių žvėrelių medžioklei, ne šernų, kaip daugelis galvoja. Taip, laika – universalus šuo, lengvai pritaikomas, o laikai keitėsi, tad ją ir pritaikė stambiems kanopiniams ar antims medžioti.“

Laikų veislė – tiesiog žavi

Dainiui patinka ir urviniai šunys – teigia visada laikantis vieną urvinį šunį darbui su bebrais urvuose ir 1–3 laikas. Kodėl būtent laika? „Ji turi kažką tokio, ko negaliu iki galo paaiškinti. Teko laikyti kurtsharą, bet tai ne mano šuo. Laikiau ir lietuvių, ir rusų margąjį skalikus. Galbūt kaltas mano būdas, o gal ta pirmoji laika užkėlė medžioklės su šunimis kartelę ir aš su ja lyginau kitus šunis, todėl neprilipo nei skalikai, nei paukštiniai šunys. Iš urvinių daugiausia laikiau jagdterjerų. Foksterjerai tapo „sofos džentelmenais“
– gražios moterys juos tokiais pavertė. Dabar jagdterjero neturiu, nes paskutinį per medžioklę urvuose nuskandino bebras. Dairausi, bet tinkamo nerandu. Pastebiu, kad dėl komercijos šiek tiek iškrypo šunų veislės, nes ten, kur prasideda pinigai, baigiasi šunų kokybė…“

Laika pašnekovui patinka dar ir todėl, kad turi laukinį intelektą, sumanumą, gudrumą: „Tai ir veža. O tikra laika turi tai turėti, negali būti tiesmukiška. Jai vienas svarbiausių dalykų – medžioklėje matyti kelis ėjimus į priekį. Kiti šunys remiasi dresūra, azartu, o laika savo intelektu džiugina šeimininką medžioklėje. Laika daugiau dirba iš instinkto ir per daug jos neišdresuosi, jai gali parodyti žvėrį, bet jei ji neturės aistros medžioklei, pradės simuliuoti ir „nematyti“ žvėrių“, – savo pasirinkimą argumentavo pašnekovas.

Lietuvos laikų savininkų klubo veikla

Pradėjęs aktyviau medžioti su laikomis Dainius susipažino su kitais laikininkais. Susibendravo, ėmė kartu važinėti į laikų parodas, pradžioje pažiūrėti į kitus, o vėliau ir patys pradėjo dalyvauti renginiuose. „Ten sutikau Gediminą Žiūką, šviesaus atminimo Albertą Dziadą, Audrių Kudirką, vėliau – Arvydą Šarkų ir Gintarą Dilinskį, kurie ir išmokė kreipti dėmesį ne vien į šuns darbines savybes, bet ir į eksterjerą. Įskiepijo man supratimą, kad šuo turi būti ne tik gerų darbinių savybių, bet ir gražus“, – pasakojo Dainius.

Tuomet dar nelabai buvo su kuo palyginti turimų šunų, tikino pašnekovas, tai galėjai padaryti tik parodose ir varžybose. Dabar tokios problemos nėra, nes internete tai gali padaryti per kelias minutes iš nuotraukų ar vaizdo įrašų. „Tais laikais rašinėdavomės laiškais ir iš nuogirdų galėjai susidaryti įspūdį apie šuns darbines savybes, išvaizdą. O mums, vaikams, gauti šuniuką buvo beveik neįmanomas dalykas. Dabar turime duomenų bazes, kuriose smulkiai aprašyti visi šunys, ir ta informacija lengvai prieinama, galime lygiuotis į kitus. Gali pasirinkti pagal savo poreikius – ar dideliam žvėriui medžioti, ar kailiniams žvėreliams, – ir nesunkiai įsigyti.“

Laikų klubo renginiai mūsų pašnekovą užkabino ir jis nebenorėjo nė vieno praleisti. Teko nuvykti ir į visos Rusijos medžioklinių šunų parodą, kur susirenka apie 1400 medžioklinių skirtingų veislių šunų. „Renginys paliko didžiulį įspūdį, ir jei artimiausiu metu vėl vyks, būtinai važiuosiu. Teko Rusijoje ir laikų varžybose būti, stebėti šunų darbą su meška ir šernu. Šunininkystės veikloje man patinka bendravimas su kitais kolegomis šunininkais, apsikeitimas patirtimis, įžvalgomis, nuomonėmis. Čia susirenka labai įvairios asmenybės, ir tai medžioklinei šunininkystei duoda žavesio.“

Lietuvos laikų savininkų klubo prezidentu Dainius tapo gana atsitiktinai. „Prieš mane klubui vadovavo Šarūnas Bagdonas, pasikeitus jo pareigoms, ši veikla kirtosi su viešaisiais ir privačiaisiais interesais. Teko rinkti naują vadovą, šioms pareigoms užimti klubo valdyba pasiūlė mane, – prisiminė pašnekovas. – Šiandien Lietuvos laikų savininkų klube turime 70 aktyvių narių.

Žinoma, žmonės pamažu keičiasi, vieni ateina, kiti išeina, treti išvyksta į užsienį ar dėl garbaus amžiaus apleidžia šią veiklą. Šiuo metu klubo valdyboje yra 10 žmonių. Tai ir yra patys aktyviausi mūsų klubo žmonės, atstovaujantys skirtingiems Lietuvos regionams. Palaikome glaudžius ryšius su Rusijos laikų veislių ekspertais, veisėjais. Negalime labai toli nuo jų nutolti, nes tai veislę vedantys ekspertai.“

Klubas rengia įvairius renginius, stengiasi, kiek gali, kelti medžioklės su šunimis kultūrą Lietuvoje, pristatyti veislę visuomenei. Klubo nariai dažnai vyksta atstovauti Lietuvai tarptautinėse parodose – nuolat vyksta į Vokietiją, Prancūziją, Lenkiją, Latviją, Baltarusiją, Rusiją. Keletas aktyvių narių vis parveža naujų kraujų šunų į Lietuvą.

Tai labai prisidėjo prie laikų veislės Lietuvoje genofondo pagerinimo, teigė Dainius. „Galiu tik pasidžiaugti klubo nariais, kad jie taip aktyviai „serga“ laikų veislėmis. Kolegos turi daug patirties, yra apsiskaitę ir nuolat domisi naujovėmis, tai aktyvūs medžiotojai ir veislių puoselėtojai. Tikimės, kad pandemija greit pasibaigs ir dar šį pavasarį spėsime surengti didžiausią mūsų organizuojamą parodą Baltijos taurė.“

Palinkėjimai kolegoms

„Visoje šunininkystėje ateina naujos bangos, jos neaplenkia ir laikų veislių. Kam šios veislės patinka, tas jas laikys, – sakė pašnekovas. – Visa šunininkystė keičiasi, nes keičiasi gyvenimo būdas. Medžioklė su šunimis eina į antrą planą, ir labai gaila. Į laikų klubą ateina jaunimo, bet labai nedaug. Šuniu reikia rūpintis, maitinti, vedžioti, skirti daug dėmesio, o tai dabar nėra labai populiaru.

Daug paprasčiau sėdėti prie kompiuterio. Šiuo metu ir medžiotojų draugijose beveik nevyksta šunininkystės veiklų, viskas laikosi tik entuziastų dėka. Kol tokių žmonių bus, ir medžioklė su šunimis gyvuos. Žinoma, norėtųsi, kad medžiotojų draugijos įsijungtų ir medžioklė su šunimis vėl taptų neatsiejama medžiotojiškos kultūros dalis.“

Tad Dainius medžiotojams linki, kad nebūtų medžioklės be šunų, kad medžioklėje naudojami šunys būtų veisliniai, nesvarbu, ar tai būtų laikos, labradorai, ar airių terjerai, – svarbu, kad būtų tinkamai paruošti. „Linkiu, kad medžioklė su šunimis būtų maloni ir nekeltų pykčio kolegoms, o ją puoštų. Šunys turėtų gražiai išvaryti žvėrį jo nesužeisdami, o sužeistą – sustabdyti, kad nesikankintų.

Puiku būtų paruošti juos taip, kad stotų ant medžiotojų linijos. Juk tam paruošti, atrinkti veisliniai šunys yra varyminės medžioklės sėkmės garantas. Jei neturėsime gerų šunų, žvėrys ant linijos neišeis, o varovai negelbės, nors eitų per ištiestą ranką išrikiuoti. Be to, su AKM mes dar ilgai gyvensime, todėl varyminių šunų poreikis reguliuojant šernų gausą išliks. Medžiotojams linkiu sveikatos ir santarvės būreliuose. Išeiti daugiau į mišką, būtent išeiti, o ne privažiuoti iki bokštelio su mašina…“

PRENUMERUOK Žurnalas Medžioklė arba ieškok spaudos prekybos vietose!

Žurnalo „Medžioklė“ „YouTube“ kanalas

https://www.medzioklezurnalas.lt/

Posted by Žurnalas Medžioklė on Ceturtdiena, 2021. gada 1. aprīlis

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.