Alina yra viena iš trijų Lietuvoje esančių moterų medžiotojų, kurios vadovauja medžiotojų būreliams. Pas mus šalyje tai išties retas atvejis, bet pasaulyje tai ne naujiena. Šaunu, kad atsiranda aktyvių medžiojančių moterų, kurios savo pavyzdžiu kelia medžiotojų įvaizdį.
Ji yra Klaipėdos medžiotojų ir žvejų klubo Veivirža pirmininkė, Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vyr. patarėja. Bitininkė, ūkininkė. Veda edukacijas suaugusiesiems ir vaikams. O kur dar kulinariniai gebėjimai. O kaip pati sako, visų pirma yra mama – tai pats didžiausias gyvenime projektas.
Meilė kaimui
Nors su tėvais gyveno mieste, visada viskas sukosi apie gamtą, miškus ir bites, sako pašnekovė. Alina užaugo bitininko šeimoje. O kaip atrodo bitininko vaikų laisvalaikis, turbūt įsivaizduojate. O dar nė vieno sūnaus, tik trys dukros. „Tai ir kalt, ir pjaut, ir kitų ūkio darbų išmokė. Kol bendraamžiai su kamuoliu ar lėlėmis žaidė, mūsų laukdavo stirtos rėmų, kuriuos reikdavo suvielyti, įlydyti vaško plokšteles. Rugpjūtis prabėgdavo medaus sukykloje, o savaitgaliai – turguje. Man pasisekė, bent prie avilio retai kada tekdavo su dūmine stovėt, vyresnėlei sesei labiau patiko. Aš daugiau prie ūkio darbų buvau“, – pasakojo Alina.
Tad nenuostabu, kad suaugusi moteris dažnai pasvajodavo apie gyvenimą kaime. Baigusi architektūros mokslus sostinėje ir sukūrusi šeimą, daugiau nei prieš 10 metų pasitaikius progai išsikraustė gyventi į miškais apsuptą sodybą… „Atrodė, o ko daugiau ir reikia? O man reikia. Esu maksimalistė. Pamaniau, gyvendama kaime negi neužsiauginsi savos daržovių, mėsos… Be to, galvojom ir apie vaikus. Geriau, kai vaikai auga matydami paprastą kaimo gyvenimą. Tikiu, kad jei vaikai nuo mažens prisiliečia prie gyvūno, užauga geresniais žmonėmis, kitaip žiūri į pasaulį. Taip įsisukome į kaimo gyvenimą, kad netrukus kieme ganėsi 70 avių banda, daugiau nei 100 paukščių, O kur dar bičių ūkis“, – meilę kaimui skelbė pašnekovė.
Dabar kartu su seserimis ir mama Alina valdo Gintauto Grigaičio bitininkystės ūkį. „Kasmetines atostogas skiriu suaugusiųjų ir moksleivių švietimui, vedu edukacijas Svečiuose pas bitininką. Kasmet lankytojų srautas auga. Per šiltąjį sezoną mūsų bityną aplanko apie pustrečio tūkstančio žmonių. Taip pat esame mėgstami ir kruizinių laivų turistų, kuriems ne apie bites svarbu sužinoti, o apie žmones „iš kaimo“, kaip mes gyvename, ką dirbame. O kad lankytojų kasmet daugėja, vadinasi, esame įdomūs. Vesdama edukacijas apie bites, supratau, kad miesto vaikai nebelabai žino, kaip atrodo vištos, iš kur atsiranda kiaušinis… Apie mėsą ant stalo net supratimo neturi, kai viskas iš parduotuvės lentynos. Taip, po truputį pradėjome plėsti ir savo kiemo ūkį, kad bent saujelei vaikų parodytume, kuo skiriasi antis nuo žąsies, kaip vystosi paukštis kiaušinyje ir t. t. Taip kilo idėja sukurti edukacinę programą Ūkis po ąžuolais prie jau vedamų edukacijų Svečiuose pas bitininką, Viskas apie bites ir kitų. Bėda dabar ta, kad tiek, kiek norėčiau, laiko viskam neužtenka, nes visu tuo galiu užsiimti tik po darbo ar per atostogos“, – apgailestavo Alina.
Kartkartėmis Alinos šeimos ūkis pasipildo naujais gyventojais. Praėjusiais metais iš prieglaudos šeima priėmė naminę pelėdą! „Paukštis buvo po traumos, per žiemą slaugėme, prižiūrėjome, o pavasarį atsigavo, tai paleidome į laisvę. Namuose, kuriuose jau ir taip gyvūnų netrūksta, apgyvendinome Burbonų braką – medžioklinį šunį, kuriam grėsė užmigdymas. O aš dar ir savo užgaidų turiu. Beveik pusmetį vyrą pratinau prie minties, kad noriu namie asilo. Klausit, kodėl ne arklį ar ponį, kur dauguma gali įsigyti? O jūs pabandykit asilą“, – juokėsi pašnekovė.
Kaip viskas nutinka netikėtai, taip ir asilai, reikia tik pasvajoti, sako Alina. „Netyčia socialiniuose tinkluose išvydau grupiokę, kuri pasidalijo asilų nuotraukomis. Tai aš ir užklausiau, iš kur gavo. Sako, ar reikia, žinant mane, atsakiau – aišku, reikia. Suderinusi asilo įsigijimo klausimą pusmetį pratinau vyrą prie minties, kad turėsime asilą, kol galiausiai parsigabenome. O dabar jau suderinau ir antrojo įsigijimą, tik vyras dar to nežino. Bus įdomu.“
„Alina, tu turi tapti medžiotoja!“
„Medžiotoja tapau per neatsargų vyro paraginimą. Jau gyvenome kaime, kai vyras Gediminas įsiliejo į vietos medžiotojų gretas. O aš kaip tikra moteris sakiau: tai tavo hobis, aš nelįsiu. Tačiau kai jį priėmė į būrelį, jis ir mane paragino: Alina, tu turi tapti medžiotoja! Gi niekas už liežuvio netraukė, pamaniau, tad niekam nieko nesakiusi užsirašiau į medžiotojų kursus, išlaikiau egzaminą. Taip ir tapau medžiotoja“, – savo istoriją atskleidė pašnekovė.
Žiūrėdama į savo vaikus matau, kad yra du skirtingi dalykai, kai medžiotoju tampi augdamas šeimoje ir tada, kai jau esi subrendusi asmenybė, sako Alina. „Vaikai atsineša visai kitokį supratimą į medžioklę, kai nuosekliai tai mato, susipažįsta, o kita, kai tu tiesiog į tai įkrinti. Tiek jau dabar dešimtmetė dukra Evelina, tiek jaunėlis septynerių Algirdas nuo pat pradžių matė ir mato sumedžiotus žvėris, girdi pokalbius apie medžiokles, kartu rūpinasi jaukyklomis ir šėryklomis. Dar lankydami darželį jie jau žinojo, kokią mėsą valgo, kokie gyvūnai yra medžiojami dėl mėsos, kurie dėl kailio, kad briedis nėra elnės vyras, kuo minta stirnos, o ką ėda bebrai. Supranta, kodėl yra medžioklės terminai, kokį vaidmenį atlieka medžiotojai, kokie yra medžioklės būdai, kokios būna medžioklės“, – dėstė Alina.
„Savo teritorijoje turime įsirengę pirminio žvėrių apdorojimo patalpą-lupyklą, todėl po medžioklės grįžus su laimikiu nuo mažumės vaikai ateina apžiūrėti iš arti žvėrių. Dalyvauja lupime, dorojime. Ir tai jiems yra normalus procesas. Sužino žvėries anatomiją, kur koks organas, kaip atrodo, kuo skiriasi plaučiai nuo kepenų, – medžioklės naudą vaikams aiškino pašnekovė. – Jei aš tas žinias būčiau turėjusi, jos man būtų pravertusios pirmaisiais metais gyvenant kaime. Pamenu, vyras iš šalia esančios ūkininkės nupirko pusę kiaulės. Sakiau, ką duos, tą ir imk. Parvežė. Įdėjo ir galvą, o kad jau viską ima, tai ir visą pilvo turinį. Ilgai stovėjau ir žiūrėjau, ką su tuo gėriu veikti“, – prisiminė pašnekovė.
Medžioklės svarba
Medžioklė šiandien užima svarbią vietą moters gyvenime. „Nėra dienos, kad nebūtų namie šios temos ar savaitės be medžioklės. Tai ir atsakomybės, kurių dabar turiu būdama klubo vadove, bet tai labiau gyvenimo būdas, o būtinieji darbai ir medžioklė susidėlioja savaime, lyg tai būtų įprasta“, – tikino Alina.
Viskas man patinka, išskyrus neigiamai medžiotojų adresu nusiteikusius žmones. Todėl suprantu, kad mes, patys medžiotojai, turime šia tema dirbti ir stengtis edukuoti, sako aktyvi medžiotoja.
„Šiais metais miške važiuodama link šėryklos stabtelėjau prie mišku einančių žmonių, galvojau, pasiklydo. O pasirodo, tai skautų vadovai, kurie sugalvojo organizuoti jubiliejinę skautų stovyklą būtent mūsų medžioklės plotų teritorijoje. Nebūčiau aš, jei eilinįkart nebūčiau pasiūliusi pagalbos planuojant žygio maršrutus ir, žinoma, paedukuoti mažuosius skautus medžioklės tema. Vykstant skautų stovyklai supažindinau su medžiokle, aprodžiau medžioklės įrenginius – lipynes, bokštelius; parodžiau jaukyklas, taip pat surinkusi visus turimus ragus, iltis, kailius, supažindinau mažuosius su medžioklės svarba ir kultūra, medžiotojų etika“, – edukacine veikla džiaugėsi Alina.
„Man medžioklė yra kur kas daugiau nei šūvis ir laimikis. Gal keistai nuskambės, bet medžioklė man yra pabuvimas su savimi, meditacija gamtoje, žvėrių stebėjimas, gamtos pajautimas, o tik išlaukus –tinkamo žvėries sumedžiojimas. Aš nebuvau ir nebūsiu ta, kuriai svarbu laimikis, kuriai svarbu paleisti šūvį. Medžioklė – tai kartu ir pabendravimas, pabuvimas su bičiuliais, medžioklė yra šventė. Tai gamtos pajautimas, meditacija ir atsakingas vartojimas. Jei sumedžioji žvėrį, turi iš jo paimti viską. Negaliu suprasti tų, kurie pasiima tik geriausius mėsos gabalus, o visa kita išmeta. Aš esu ta, kuri reikalauja estetikos ir tvarkos visose medžioklės stadijose“, – griežta medžioklės klausimu mūsų pašnekovė.
Dar kai nebuvo medžiotoja, pirmus kartus, kai vyras iš medžioklės grįždavo su porcija, Alinai kaip mėgstančiai šeimininkauti virtuvėje sunku būdavo suvokti, kas ten valgoma? Apkibę eglių spygliais, žemėmis… „Vos tik įsiliejau į medžiotojų gretas, ėmiausi prižiūrėti sumedžiotų gyvūnų dorojimo procesą. Žvėriena turėjo būti sutvarkoma taip, kad medžiotojų damos nebeturėtų vargti su parneštu laimikiu, kad mėsa būtų tokia, iš kurios iškart būtų galima gaminti. Visur turi būti estetika. Pamenu, po medžioklės dorojant briedį vyrams pasakiau, kad kirvio daugiau nenaudosime, nes labai daug skeveldrų mėsoje. Ir ištraukiau pjūklą, paprastą rankinį. Žinoma, pabumbėjo, bet nuo tada kirvis išgyvendintas iš lupyklos, ir taip jau daugiau nei 5 metai“, – didžiuojasi būrelio vadovė.
„Man trofėjus yra gera medžioklė, šventė, iš kurios išsinešame prisiminimus, akimirkas. Todėl mėgstu organizuoti medžiokles, į kurias kviečiu žmones, su kuriais smagu pasidalyti patirtimi, smagu pabendrauti, pabūti kartu. Vasaros uždarymą palydėjome su trenksmu bebrų medžioklėje, į kurią sukviečiau nemažai medžiotojų kartu su šeimos nariais, kad pagaliau jų namiškiai pamatytų, kas yra medžioklė, kad tai ne tik šūvio paleidimas, o ir darbas. Kiek trunka užtvankų išardymas, urvų tikrinimas ir kt. Tikiu, kad akimirkos, kai iš urvo teko gelbėti įstrigusį šunį ir laikyti medžiotoją, įlindusį to šuns traukti iš urvo, ir paguodos bebro ieškojimas tvenkinyje, yra geriausia, ką kiekvienas išsineša iš medžioklės. Tai ir ta mėsa turi kitą vertę, ne iš parduotuvės lentynos, o sunkiu prakaitu uždirbta. Kad jūs būtumėt matę akis tų vaikų, kurie pirmąkart dalyvavo žvėrių dorojime, aiškinosi gyvūno anatomiją… Galvoju, kad tos akimirkos ir yra varomoji jėga, mano trofėjai!“ – medžioklės vertę apibendrino Alina.
Moteris vadovaus medžiotojų klubui?
Pasitraukus iš pareigų ilgamečiam Klaipėdos medžiotojų ir žvejų klubo Veivirža pirmininkui Antanui Navarackui, visuotinio susirinkimo metu Alina buvo pasiūlyta kaip papildoma kandidatė užimti jo vietą. „Priėmiau tai kaip juoką, gi dalyvauti moteriai tarp daug patirties medžioklėje turinčių vyrų yra nerealu. Bet nutiko taip, kad išėjau į antrą turą ir antro turo balsavime balsų dauguma buvau išrinkta klubo pirmininke. Klubo veikloje dalyvavau nuo 2018 m., bet narė buvau tik vienus metus“, – karjeros pradžią klube prisiminė medžiotoja.
„Pirmąkart medžioklei vadovavau prieš dvejus metus, sausį, dar nebuvau pirmininkė. Atsimenu, naktis nemiegota, schemos galvoje ir mintys, kaip viską suvaldyti. Svečių daug, varovų, šunų… Medžioklės lapas pilnas medžiotojų. Šį iššūkį kaip ir kitus priėmiau, susitvarkiau. Medžioklė įvyko, – pasakojo pašnekovė. – Būta ir nelabai smagių medžioklių, pavyzdžiui vieno varymo metu krito du šunys nuo 230 kg svėrusio šerno. Medžiotojui puikus trofėjus, o šunų savininkui – liūdesys ir nuostolis…“
Šiandien jau tiksi antri metai, kaip Alina yra medžiotojų klubo vadovė. Kaip ir kiekviename klube, lyg toje patarlėje „Nėra namų be dūmų“, sako medžiotoja. „Pasakiusi, kad viskas lengva, kad nėra čia ką veikti, meluočiau ir sau, ir jums. Tai nuolatinis darbas – tai šernai bulves kažkam nukniso, tai partrenktas žvėris ant kelio, tai šventė, kurioje reikėtų būreliui sudalyvauti, tai medžioklės organizavimas… Bet man tikrai patinka“, – savo darbu džiaugiasi klubo vadovė.
Gerieji medžioklės pavyzdžiai
Medžioklė – laisvalaikio praleidimas, hobis, gyvenimo būdas. Daug epitetų galima surasti. Bet visi jie apie gerai leidžiamą laiką. Todėl medžioklėje turi būti, visų pirma, sąžiningas prieš save, prieš klubo narius, prieš supančią aplinką, kad laikas, praleistas gamtoje su medžioklės bičiuliais, neapkarstų. Ne paslaptis, siekiu, kad klubas, klubo nariai žiūrėtų viena kryptim, o ne kiekvienas į save, kad būtų siekiama bendrų tikslų, o ne tenkinti tik asmeninius poreikius, – patikino Alina. – Dalyvaudama medžioklėse svečiuose stengiuosi pasisemti gerosios patirties, kurią parvežusi noriu pasidalyti su klubo nariais, o jei yra bent menkiausia galimybė kartu pasiimti klubo medžiotoją, tai būtinai stengiuosi taip ir padaryti. Gi geriau vienąkart pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti.“
Alina dalyvavo ir mokomojoje kiškių medžioklėje moterims, kurią organizavo Rasa Vaitkevičiūtė Prienų rajone. „Nusižiūrėjau, kaip vyksta medžioklė grandine. Tad praėjusių metų medžioklių su varovais sezoną užbaigiau pirmąkart klube surengdama kiškių, lapių medžioklę grandine. Tada buvo ko pasimokyti iš Panevėžio medžiotojų klubo Pyvesa organizuotos rekordinės medžioklės, kur žavėjo medžioklės organizuotumas ir sklandumas. O praėjusių metų bebravimo čempionato Kėdainiuose patirtis pritaikiau vasaros sezono uždarymo šventei klube“, – gerąją patirtį dėstė medžiotoja.
Žinoma, būna ir tokių medžioklių, kuriose pamatai, kaip nereikia daryti, sako Alina. „Pavyzdžiui, kaip varovai, išėję iš varymo, turi patys savimi pasirūpinti, grįžti į varymo pradžią pasiimti transportą ir tęsti toliau medžioklę. Kur medžiotojai laiko savo aukščiau visų, nors varovai, pripažinkim, taip pat svarbi medžioklės su varovais dalis, be jų tokia medžioklė nevyktų“, – ir neigiamus pavyzdžius pastebi medžiotoja.
Alina teigia norinti, kad klube atsirastų tradicijos, ko iki šiol pas juos nebuvo: žvėrių pagerbimas, Šv. Huberto dienos minėjimas, dalyvavimas šventėse, klubo trofėjų išstatymas, bendruomenei šurpos virimas ir t. t. „O medžioklė, į kurią atsivežtų vyrai savo šeimos narius, net nebuvo regėta. Palengva tai keičiasi. Jei ne į pačią medžioklę, tai po medžioklės jau drąsiau atvažiuoja žmonos, vaikai“, – teigiamus pokyčius vardijo klubo vadovė.
Medžioklėje, ypač, kai tenka vadovauti, esu reikli sau, sako Alina. „Prieš kelias dienas dėlioju varymus, braižausi schemas, dėlioju kiekvieno medžiotojo stovėjimo vietas, tariuosi su daugiau patirties turinčiais, kad viskas vyktų kuo sklandžiau. Vadovauti medžioklei, ypač mano klube, norinčių retai atsiranda. Bambeklių kaip ir visur yra, o kai reikia imtis veiksmų – tuščia vieta“, – atsiduso pašnekovė.
„Manau, kad jau keičiu savo klubo veidą, todėl po poros metų, tikiuosi, į savo kadencijos pabaigą galėsiu pasakyti, kad padariau viską, ką turėjau, ir su kaupu. Ant sofos sėdint darbai nevyksta, o aš jau seniai neturėjau galimybės ant jos prisėsti. Klubas turi patalpas, kurias narių pastangomis po truputį, plyta prie plytos, lenta prie lentos, įsirenginėjame. Susirinkus žiemą nebepučia vėjai, nebelaša vanduo pro stogą. Darosi vis jaukiau ir jaukiau. Stengiuosi ne tik organizuoti talkas, bet ir kiek įmanoma dalyvauti pati. Jei darbai ne mano nosiai, tai bent vyrams pietus pagaminti galiu. Kelnių per galvą neužsivilksim, todėl ir su statybomis lėtai, bet užtikrintai“, – apibendrino klubo vadovė.
Gal kartais pati atrodau pikta, susirūpinusi, tačiau tokie jau tie mano veido bruožai, sako Alina. „Atsakingai žiūriu į pačią medžioklę, jos eigą. Nusižengimas nusižengimui nelygus. Laikausi nuostatos, kad pašaudyti šaudykloje galima, o medžioklėje kiekvienas atsakome už savo šūvį. Per instruktažą visada paminiu, kad po netinkamo šūvio bus elgiamasi taip, kaip nustatyta teisės aktuose. Manau, jei mano vaikai žino, kada medžiojami briedžiai ar kiškiai, tai medžiotojui miške negalima klysti. Abejoji – nešauk.“
Medžiotojui Vaidui Skuodui atminti ąžuolų giraitė ir iškilminga medžioklė
Naujausias žurnalo numeris jau čia!
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
