Algimantas Zubavičius – žmogus, turintis 75 metų medžioklės patirtį, gimęs gamtą mylinčioje šeimoje. Nuo pat mažens jis lydėjo tėvą medžioklėse ir jau tada pradėjo svajoti apie Afriką. Mūsų pokalbio pagrindinis herojus – Lietuvoje plačiai žinomas rašytojas, kelių knygų autorius ir medžiotojas, kolekcininkas.
Žuvinto biosferos rezervato įkūrėjo sūnus
A. Zubavičius kilęs iš medžiojančios šeimos, visą gyvenimą buvo susijęs su medžiokle ir gamta. Jo sūnus taip pat medžiotojas, o anūkas tikriausiai taip pat bus medžiotojas.
„Savo senelio beveik neatsimenu. Tėtis pasakojo, kad jis turėjo žemės ir miško. Ten ir medžioklės vykdavo. Jie iš Pasvalio rajono, prie Žaliosios girios, netoli Kriklinių – visi Zubavičiai. Tačiau su tėčiu susiję prisiminimai vis dar ryškūs, tarsi tai būtų buvę vakar. Su juo kartu susipažinau su gamta, su juo pradėjau medžioti. Mano tėvas Teofilis Zubavičius buvo vienas iš pirmosios gamtos apsaugos inspektorių komandos, kuri saugojo tik įkurtą Žuvinto biosferos gamtos rezervatą“, – pradėdamas pasakojimą apie savo šeimą sakė Algimantas.
Mūsų pašnekovas atskleidė, kad jo tėvas buvo artimai pažįstamas su profesoriumi Tadu Ivanausku. Kai 1937 m. buvo Įkurtas Žuvintas, profesorius pakvietė Teofilį prisijungti prie darbo organizavimo ir tapti gamtos apsaugos inspektoriumi: „Mano tėvo uždavinys buvo gaudyti brakonierius ir kiaušinių rinkėjus. Atsimenu, jis pasakojo, kaip gaudant paukščių kiaušiniautojus, jų valtis inspektoriai sušaudė šratais, ir buvo matyti, kaip kiaušinio turinys tekėjo pro skyles valties šonuose. Taip pat pavyko sučiupti kilpininkus ir kitus pažeidėjus.“
Naujai Įkurtame gamtos rezervate darbo buvo labai daug, nes reikėjo prižiūrėti pačią gamtos teritoriją ir gaudyti brakonierius.
Paskui prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir rusų okupacija, tačiau 1946 m. gamtos rezervatas buvo atstatytas. Prisimindamas tėvo pasakojimus, Algimantas atskleidė, kad profesorius jo tėvui padovanojo ir kelis medžioklinius ginklus. Tarp jų buvo ir vienas drilingas.
Mūsų pašnekovo tėvui teko medžioti kartu su Akademijos reikalų valdytoju Andriumi Balota, plačiai žinomu Gediminu Tursa ir, žinoma, pačiu profesoriumi Tadu Ivanausku, kuris kartu su tėvu irklinėmis valtimis plaukdavo į ežerą medžioti paukščių savo garsiajai iškamšų kolekcijai papildyti.
„Žuvintas buvo sukurtas ir iki šiol yra daugiausia paukščių apsaugai skirtas gamtos rezervatas, todėl aplinkos apsaugos inspektorių ir ten dirbančių medžiotojų vienas iš uždavinių buvo kontroliuoti kovų, kranklių ir kitų paukščių populiacijas, taip pat medžioti smulkius plėšrūnus. Tais laikais mano tėvas tapo medžiotoju, – pasakojo mūsų pašnekovas ir pridūrė, kad tuo metu taip pat aktyviai medžioti buvo vilkai: – Gerai prisimenu, kai būdamas dar visai mažas grįžau namo, atidariau duris ir priešais save pamačiau milžinišką vilką. Jį buvo sumedžiojęs mano tėvas. Iš viso per savo gyvenimą jam pasisekė sumedžioti septinis vilkus.“
Algimantas pasakoja, kad tais laikais vilkų medžioklė apskritai nebuvo ribojama. Už plėšrūnų sumedžiojimą netgi buvo mokamos kompensacijos. Medžiotojams buvo leidžiami visi būdai, įskaitant ir visai neseniai Lietuvoje leistą gyvūninės kilmės masalo naudojimą: „Tėtis pasakojo, kad vilkai būdavo medžiojami prie kritusių gyvulių liekanų, tarp jų ir nugaišusių arklių. Taip pat vilkai buvo medžiojami su varovais ar prisivilioti kaukimu. Kartais būdavo organizuojamos medžioklės aukštus postus užimantiems valdininkams. Tėtis pasakojo apie tokias medžiokles prezidento Smetonos laikais. Po karo medžioti atvykdavo ir raudonieji ponai. Aš net prisimenu, kaip mama vaišino svečius balandėliais iš laukinių ančių krūtinėlių.“
Bebrai iš Voronežo
Pradėjus kurti Žuvinto gamtinį rezervatą, Algimanto tėčiui profesorius pavedė sutvarkyti darbo aplinką – surasti patalpas kontorai ir priimti darbuotojus. Vienas pirmųjų projektų buvo bebrų reintrodukcija į šlapynes. Iš Voronežo buvo atgabenti aštuoni bebrai. Vieta, kurioje buvo išleisti šie didieji graužikai, jiems net buvo pastatytas laikinas namelis. Žuvinto rezervatas buvo viena iš dviejų vietų, kur Lietuvoje buvo paleisti reintrodukuoti bebrai.
Didžioji dalis bebrų žuvo. Tikėtina, kad juos sumedžiojo vilkai, tačiau viena ar dvi poros išgyveno ir pradėjo daugintis. Nuo to laiko gamtiniame rezervate susiformavo labai tanki bebrų populiacija.
Kaip tapo medžiotoju
Kalbėdamas apie savo medžioklės kelią, Algimantas pripažino, kad kitaip turbūt ir negalėjo būti. Savo medžiotojo karjerą jis pradėjo 1950 m., kai jam buvo apie 8-eri. „Mano mokytoją paėmė į kariuomenę – pateko į laivyną ketveriems metams. Išvykdamas jis mano tėvui paliko savo ginklus. Tuo metu tėtis jau turėjo savo rusišką šautuvą Tulka. Iš mokytojo paveldėtų šautuvų jis pritaikė vieną man. Tais laikais viskas buvo kitaip.“
Jau 1965 m. būsimas rašytojas oficialiai gavo medžiotojo pažymėjimą. Jis pats pasakoja, kad tuo metu nebuvo jokių medžiotojų kursų, bet reikėjo laikyti egzaminą.
Pirmasis asmeninis ginklas buvo 12 kalibro. Su juo pradžioje medžiojo paukščius ir kiškius, o vėliau – ir kitus žvėris. Kadangi biosferos rezervato darbuotojams būdavo išduodamos licencijos šernų medžioklei, o šių gyvūnų aplink saugomą teritoriją buvo labai daug, šernų medžioklė mūsų pašnekovui taip pat buvo prieinama.
„Taip pat esu sumedžiojęs vilką. Tai įvyko 1973 m. spalio 6 dieną. Tokios medžioklės neįmanoma pamiršti, todėl puikiai prisimenu datą. Gerai prisimenu ir atvejį, kai su karabinu prašoviau kitą vilką. Tuo metu retai pasitaikydavo galimybė medžioti su karabinu, nes jų nebuvo galima nusipirkti – savo pirmąjį graižtvinį šautuvą įsigijau tik 1991 m. Tai buvo Mauser, su kuriuo medžiojau iki tol, kol teko ginklus padėti. Dabar jau nebemedžioju. Teko ilgai medžioti. Esu sumedžiojęs daug medalinių šernų, medalinių lapių, medalinių stirninų. Ir gal tris briedžius – vieną patiną ir dvi pateles. Sibire 1967 m. Kolos pusiasalyje sumedžiojau teterviną. Kartą medžiojome ir mešką. Aš ją sužeidžiau, bet iš karto neradome – tik vėliau sužinojome, kad vietiniai ją surado“, – pasakojo Algimantas.
Šeima
Algimantas gyvena Alytaus rajono Daugų kaime. 1975 m. kartu su žmona pasistatė namą, kuriame gyvena iki šiol. Jie turi tris vaikus: sūnų ir dvi dukras. Sūnus taip pat yra medžiotojas, o anūkas, tikėtina, taip pat toks bus. Jau dabar jis vyksta kartu su tėvu į medžiokles, o seneliui neduoda ramybės su klausimais ir prašymais papasakoti ką nors apie medžiokles ir senuosius laikus. Laimei, Algimantas yra geras pasakotojas ir mielai dalijasi savo patirtimi.
Kolekcininkas
Kelionėse po Sovietų Sąjungos šiaurę ir kitus regionus Algimantas ne tik medžiojo, bet ir su malonumu rinko gyvūnų ragus. Jam pasisekė rasti Eurazijos šiaurėje gyvenančių briedžių patinų ragus, maralo bei kalnų ožių ir avinų ragus.
__________________________________
Maralas (Cervus elaphus maral) yra tauriųjų elnių porūšis, kuris išvaizda labai panašus į Šiaurės Amerikoje gyvenantį vapitį. Tiek maralas, tiek vapitis yra didesni už tauriuosius elnius, jų ragų forma šiek tiek kitokia – su būdingomis atšakomis į galą.
„Prisimenu vieną nutikimą Tuvoje. Kopėme į kalnus ir kažkuriuo momentu atsirėmęs į uolą vos nepadėjau rankos ant gyvatės. Kai supratau, kad vos per plauką išvengiau nuodingos gyvatės įkandimo tolimame krašte, išbalau. Toks baltas ir nulipau žemyn nuo kalno“, – pasakojo medžiotojas.
__________________________________
Jau sovietmečiu jis daug keliavo ir per savo draugus Maskvoje kolekcionavo Afrikos gyvūnų trofėjus. Dėl pažinčių aukštuose sluoksniuose ir per skelbimus jam pavyko įsigyti retų gyvūnų trofėjų, kurie vėliau papildė jo kolekciją.
Profesorius Tadas Ivanauskas
Paklausus apie ryšį su profesoriumi Tadu Ivanausku, Algimantas atsako be užuolankų – jis buvo artimiausias mecenatas. Jau nuo 1964 m. Afrikos tema jį degino iš vidaus. Tuo metu atsirado daugiau knygų – Žaliosios Afrikos kalvos, Medžiotojas Afrikoje. Skaitė jas su godumu, rinko pašto ženklus, entuziastingai žiūrėjo dokumentiką, filmus, pavyzdžiui, Likimo būgnas.
1966 m. vasarą jis užsuko pas Ivanauską į namus. Kalba pasisuko apie jo sūnų Jurgį Ivanauską, gyvenantį Pietų Afrikoje. Deja, kaip sakė profesorius, dėl diplomatinės situacijos negalįs jo aplankyti. Taip pat tąkart padovanojo Algimantui bibliografinę retenybę – Władisławo Horodeckio Afrikos džiunglėse. Medžiotojo dienoraštis. „Knyga išleista cariniais laikais Kyjive, ukrainiečiai puikiai ją žinojo, Horodeckį laikė autoritetu, net paminklą jam pastatė“, – pasakoja medžiotojas.
Kelionė į Afriką: sapnas, kuris virto tikrove
Svajonė išvykti į Afriką tarybiniais laikais buvo panaši į utopiją. Jis dažnai juokais sakydavęs pažįstamam kino operatoriui Petrui Abukevičiui: „Petrai, važiuokim į Afriką!“ Bet kur tu važiuosi – komitetai, kabinetai, viskas kontroliuojama. „Teko tenkintis Indija ir Šri Lanka“, – prisimena pašnekovas.
Tik 1991 m. viskas pajudėjo. Tą pavasarį Algimantas pasiguodė bičiuliui ekologui, mokslo daktarui Karoliui: „Turiu idėją nuvykti į Afriką“, – sakė jam. Ir Karolis atsakė, kad Ukrainos mokslininkai Gvinėjos Respublikoje turi mokslinių tyrimų centrą – jie galėtų padėti. Jau rudenį idėja virto tikrove: per Kyjivą ir Maskvą Algimantas išskrido į Konakrį, Gvinėjos sostinę. Pirmąkart Afriką išvydo Dakare, kur leido porą valandų apsidairyti. „Pamačiau savaną“, – sako Algimantas.
Gvinėjoje jį pasitiko profesorius Kimčenko, pasirūpino apgyvendinimu, parodė, ką galėjo. Bet Algimantas troško daugiau – tikro safario. Todėl buvo rekomenduota prisijungti prie geologų ir geofizikų ekspedicijos kaip ekologui. Su jais apkeliavo visą šalį. Tyrinėjo žemės plutą, rinko vandens ir mineralų pavyzdžius. „Ieškojome rūdų, korundų, net prie deimantų kasyklų buvome“, – dalijasi įspūdžiais. Ginklą turėjo seną, bet taiklų vienvamzdį, tikriausiai prancūzišką.
Darbas su tyrėjų komanda tęsėsi visą mėnesį, ir per tą laiką mūsų pašnekovui pavyko ne tik pasimėgauti Afrikos gamta, bet ir susipažinti su vietinių gyventojų kultūra bei papročiais, taip pat pamatyti laukinius gyvūnus.
Pirmasis trofėjus Afrikoje
Atvykus į vieną savanos regioną, vietos gubernatorius leido jam pamedžioti. „Tik padariau klaidą – nieko jam nepadovanojau“, – prisimena su šypsniu. Mokslo centrui buvo atvežęs duonos, lauktuvių, bet gubernatoriui nieko… Vis tiek gavęs leidimą, bet tik paprastiems gyvūnams.
Medžioklė buvo sėkminga – sumedžiojo karpuotį ir dryžuotąją antilopę. Vedlys žinojo vietas – vos priartėjus, antilopė krito vietoje. „Didžiųjų trofėjų negavau, čia jau mano klaida. Reikėjo daugiau suvenyrų atsivežti“, – konstatuoja faktą Algimantas.
Tačiau per mėnesį išvydo tikrai daug: gazeles, antilopes, net leopardą. „Mačiau per šūvį, bet nešoviau – turėjau grankulkių, o sužeisti nenorėjau. Būtų bėdų“, – sako jis.
Tikras Afrikos safaris
Laikas nestovi vietoje – valstybė atgavo nepriklausomybę, ir pamažu Algimantui pavyko užsidirbti pakankamai pinigų, kad galėtų sugrįžti į savo svajonių žemę Afriką. „Bėgant metams esu išleidęs dvylika knygų, tarp jų – Ištikimybė Medeinai, Algiuko Afrika, knygą apie XIX a. Afrikoje keliavusį lietuvių gydytoją Igną Žiogelį, taip pat kišeninį medžiotojų žinyną. Buvo ir kitų darbų, ir pajamų. Pamažu pavyko sukaupti lėšų kelionei į Namibiją“, – pasakoja medžiotojas ir rašytojas.
Šioje kelionėje jis vyko kartu su patyrusiu, labai aistringu medžiotoju ir taksidermininku Kęstučiu Bybartu, kuris yra pelnęs prizines vietas ir aukštus įvertinimus tarptautiniuose taksidermijos čempionatuose Europoje ir Amerikoje.
Namibijoje pirmieji gyvūnai, kuriuos medžiotojai pamatė, buvo babuinų būrelis, vėliau – kudu ir kitos antilopės. Medžioklė prasidėjo jau pirmąjį vakarą, tačiau didelis jaudulys ir noras sumedžioti suvirpino ranką – šūvis pralėkė pro orikso patelę. „Labai norėjau sumedžioti“, – prisimena Algimantas.
„Po to, žinoma, ieškojome mano medžioto gyvūno, bet vietoj to radome kito medžiotojo (arba galbūt leopardo) sumedžiotą orikso patiną. Taip pat pavyko sumedžioti Pietų Afrikos karvinę antilopę, dar vieną oriksą. Deja, du karpuočiai buvo tik sužeisti – bet vieną vėliau surado ir iltis man atsiuntė“, – pasakoja Algimantas ir priduria, kad medžioklės tęsėsi ir toje kelionėje buvo sumedžioti ir kiti legendiniai Afrikos gyvūnai.
Kartą taip pat teko sužeisti labai gražų kudu. Medžiotojai jį sekė iki pat kaimyninio ūkio tvoros – o tokios tvoros Afrikoje paprastai būna toli. Jie pamatė, kad gyvūnas guli krūmynuose, bet prieiti negalėjo. „Vakare prie vietinių blynų stalo šeimininkė pasakė, kad mano nervai silpni, bet ramiai, rytoj rasim. Taip ir buvo – kitą rytą kudu gulėjo toje pačioje vietoje. Antilopė dar buvo gyva, tad skubiai nutraukėme jos kančias tiksliu šūviu į kaklą“, – pasakoja medžiotojas.
„Tačiau popieriuje viskas atrodo greitai ir gražiai. Realybėje teko ilgai laukti, kol iš kitos tvoros pusės pasišalino strutis, nes visai nenorėjau tapti jo auka. Stručiai, ypač suaugę patinai, yra labai pavojingi“, – rytinius įvykius prisimena Algimantas.
Paskui dar vyko karpuočių medžioklė prie girdyklos. Algimantas juokiasi: „Po šūvio ta sena didelė patelė nugrimzdo į balą ir gidui teko bristi bei ją traukti lauk. Ačiū Dievui, kad ten nebuvo krokodilų.“
Kitais metais sekė dar viena kelionė į Namibiją, šįkart jau su sūnumi. Pavyko sumedžioti savaninį zebrą, nijalą – vieną iš aukščiausios klasės trofėjų, ir dar kelis kitus gyvūnus.
Algimantas labai entuziastingai pasakoja apie medžiokles Afrikoje. Stebėtina, kaip tiksliai jis prisimena tiek matytus ir sumedžiotus gyvūnus, tiek įvairias kelionės detales – jų tiek daug, kad, rodos, užtektų dar vienai knygai.
Vis dėlto, nors Afrikos medžioklės visada buvo jo svajonė, jis mato ir tam tikrų minusų: „Tos medžioklės labai sukomercintos. Ir ne dėl požiūrio ar per gero aptarnavimo, greičiau dėl to, kad tau beveik garantuoja, jog sumedžiosi. Nesakau, kad tai blogai, bet lieka šiek tiek kartus prieskonis.“
Po kelerių metų medžiotojas ir knygų autorius lankėsi Kenijoje, kur medžioklė taip pat buvo gana sėkminga. Be to, Kenijoje pavyko papildyti ir savo gyvūnų ragų kolekciją.
„Na, išeina, kad savo gyvenimo tikslą pasiekiau. Profesorius sakydavo: žūt, bet Afriką pamatyti. Aš ne tik pamačiau, bet ir pamedžiojau Juodajame žemyne. Dabar mano širdis rami“, – sako medžiotojas.
Medžiotojo kolekcijos
Algimantas turi savo trofėjų ir kitų eksponatų muziejų. Ten eksponuojami ne tik Afrikos gyvūnų trofėjai, bet ir Eurazijos žvėrių iškamšos bei ragai, taip pat įvairūs kiti objektai. Įdomu, kad medžiotojas kolekcionuoja ne tik ragus ar iškamšas, bet ir kaukes, buities reikmenis, medžioklinius peilius, aborigenų strėles ir kitus įrankius.
Važiuojant į Afriką būtų nuodėmė nepasiimti fotoaparato – mūsų pašnekovas sukaupęs didžiulę Afrikos gamtos, medžioklių ir kasdienio gyvenimo nuotraukų kolekciją. Iš tiesų jis – aistringas kolekcininkas nuo pat mažens. Be jau minėtų dalykų, kolekcionuoja ir pašto ženklus, banknotus bei monetas.
Dar viena įspūdinga Algimanto kolekcija – knygos apie gamtą, geografiją, keliones. Ypač vertina leidinį apie caro kelionę į Rytus ir leidyklos Prosveščenije knygas. Be to, jis sukaupęs ir daugiau smulkesnių rinkinių: puodelių, kriauklių, žvėrių figūrėlių.
Šiuo metu, kaip pats sako, vis dar gyvena su polėkiu: kartais pasvajoja apie senovines monetas, Napoleono laikų sviedinį, Egipto senienas ar net Tutanchamono kaukės kopiją.
Gyvenimo džiaugsmą jam visada teikė kelionės ir pomėgiai. Kaip sakydavo jo mama – svarbiausia gyventi taip, kad būtų įdomu. Stebėtina, bet net ir tokiame amžiuje Algimantas vis dar tęsia savo ragų kolekcijos pildymą – reguliariai eina į žygius ieškoti numestų ragų.
Garbės medžiotojas ir dar daugiau
A. Zubavičius gavo garbės medžiotojo titulą Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijoje. Už nuopelnus medžioklės srityje jis taip pat apdovanotas Medeinės medaliu.
Be to, už savo veiklą medžiotojų labui jis apdovanotas Austrijos medžiotojų organizacijos medžioklės Karaliaus kryžiumi. Yra ir kitų apdovanojimų bei dovanų, pavyzdžiui, auksinis slankininko ženklelis, kurį jam įteikė italų medžiotojai.
Slankos ir komercinės medžioklės
Šalia visų kitų veiklų, Algimantas taip pat aktyviai užsiima komercinėmis medžioklėmis. Viena populiariausių dabar – rudeninės slankų medžioklės, kurias ypač pamėgę italų medžiotojai. Ši bendradarbiavimo kryptis prasidėjo prieš kelerius metus nuo draugystės su garsiu taksidermininku ir medžiotoju Antanu Truskausku.
Paklaustas, koks jo požiūris į komercinę medžioklę ir jos vaidmenį šiuolaikinėje medžioklės ūkyje, Algimantas sako: „Stengiuosi viską daryti gražiai ir kultūringai. Galiu pasigirti, kad mano praktikoje incidentų nėra buvę. Be to, aš visiškai legaliai galiu dirbti medžiotojų palydovu – esu pats medžiotojas, o prieš 22 metus gavau gido pažymėjimą, kurį išdavė Valstybinis turizmo departamentas.“
Apibendrindamas savo požiūrį, jis sako: „Komercinę medžioklę laikau labai naudingu ir teisingu įrankiu, kuris leidžia medžiotojų kolektyvams gauti papildomų lėšų. Daugumai gal tai šiuo metu nėra aktualu, bet medžioklės ūkyje viskas gali pasikeisti. Sąžininga, legali ir kultūra grįsta komercinė medžioklė nėra blogai.“
Išsilavinimas
Baigęs vidurinę mokyklą, Algimantas jau tvirtai žinojo, kokią profesiją rinksis, ir pradėjo studijas Vilniaus valstybinio universiteto Biologijos fakultete, kur įgijo biologo ichtiologo diplomą. „Auginau upėtakius“, – prisimena.
Tuo pačiu metu vienas iš medžiotojų uždavinių ilgus metus buvo kormoranų ir kitų žuvėdų, įskaitant ūdras, medžioklė Žuvinto rezervate. „Sovietmečiu gamtosaugos principai buvo šiek tiek kitokie nei dabar. Panašiai kaip ir su vilkų medžiokle“, – pastebi pašnekovas.
Knygos
Apie savo parašytas knygas mūsų pašnekovas pasakoja su dideliu džiaugsmu: „Pirmąją parašiau 1993 m. Ilgas kelias į Afriką, kai grįžau iš Gvinėjos ekspedicijos, trukusios mėnesį. Vėliau parašiau apie Žuvinto rezervato istoriją ir apie ten gyvenusius žmones – Seni laiškai iš Žuvinto. 2006 m. kartu su Pauliu Mirakščiu išleidau Medžiotojų žinyną, tokį kišeninį leidinį. Paskui buvo vaikų knyga Algiuko Afrika, kuri vis dar labai populiari ir parduodama Lietuvos knygynuose.
Prisimenu, kai vaikystėje Dauguose atvažiavo kino operatorius ir klube ant sienos ištiestame palte rodė kiną. Net pavadinimo nepamenu, bet tai buvo vokiečių trofėjų filmas apie dramblių medžioklę Afrikoje. Prisiminęs tuos vaikystės įspūdžius ir jausmus, parašiau vaikams skirtą knygą, kurią iliustravo dailininkė Loreta Valantiejienė.“
Kita garsi jo knyga yra Ištikimybė Medeinei, kuri įkūnija trijų kartų Zubavičių giminės – tėvo, sūnaus ir vaikaičio – didžiulę meilę gamtai, gyvūnijai, medžioklės kultūrai, prisiminimus apie artimiausius bendraminčius.
Paskui buvo dar kelios knygos apie Afrikos safarius, o naujausia – Palių Atlantida, išleista 2018 m. Iš viso autoriaus sąskaitoje – dvylika knygų.
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
