Tekstas: Kostas Slivskis
Nuotraukos: autoriaus ir iš G. Vaitiekūno archyvo
Mano medžioklinio gyvenimo kelias su nuostabiu žmogumi, verslininku, tapusiu pasaulinio lygio medžiotoju, vilniečiu Gediminu Vaitiekūnu susiėjo 2004 m., man kuriant knygą Medžioklė – taurumo mokykla.
Kai 1973 m. tapau medžiotoju, net neįsivaizdavau, jog mane tas hobis suves su daugybe neeilinių žmonių: politikų, aukščiausio rango Lietuvos valstybės pareigūnų, šalyje žinomų verslininkų. Tarp jų – Gediminas Vaitiekūnas. Vėliau bendraujant apie save jis man pasakė: „Esu pakvaišęs dėl medžioklės ir dėl to nesiginčiju. Medžioklė mane sužavėjo taip, kad tikriausiai medžiosiu visą likusį savo gyvenimą.“
Medžiotojo kelią jis pradėjo 2001 m., o kuriant knygą Medžioklės ir žūklės safaris (2008 m.) jau tris kartus buvo medžiojęs Namibijoje. Na, ir prasidėjo jo medžiokliniai keliai į Afriką. Iki šiol Namibijoje yra medžiojęs net dvylika kartų, o kur dar kitos Juodojo žemyno šalys. Man ne kartą yra sakęs: „Man reikia Afrikos, traukia mane į tą žemyną.“ Su juo ir man teko tris kartus pamedžioti Namibijoje. Medžiojo jis Kanadoje, Kirgizijoje, Azerbaidžane, Austrijoje, Suomijoje, Latvijoje, Baltarusijoje, Rusijoje, Estijoje, PAR ir daugybėje kitų šalių.
Po 1990 m. atkurtos Lietuvos nepriklausomybės, po stebuklingu greičiu sukurtų verslų daugeliui atsirado didesnės finansinės galimybės, taip sakant, atsirišo rankos ir medžiotojai patraukė po pasaulį. Ėmė į Lietuvą vežti įvairiose šalyse sumedžiotų žvėrių trofėjus. Šiandien jau rasis daugybė medžiotojų, sukaupusių neeilines trofėjų kolekcijas, ne vienas jau įkūrė privatų medžioklės muziejų (Antanas Bosas, Antanas Truskauskas). Savo neeilinę trofėjų kolekciją Rokiškio krašto muziejui padovanojo Jonas Smalinskas (apie tai buvo rašyta žurnale Medžioklė). Neįmanoma įsivaizduoti, kokias trofėjų kolekcijas sukaupę daugelis šalies medžiotojų. Kultūros prasme medžioklė per paskutinius dešimtmečius neatpažįstamai pasikeitė į gerąją pusę.
G. Vaitiekūnas prie savo nuostabaus namo, esančio bemaž ant Neries kranto ir netoli Vilniaus Litexpo parodų rūmų, pasistatė dar medžioklės namą, kurį greit užpildė įvairiose šalyse sumedžiotais ir į Lietuvą parvežtais trofėjais. Žinoma, kolekcijoje nemažai trofėjų sumedžiota Lietuvoje. Jis ir Trakuose turės savo muziejų. Pastatas jau įsigytas, tvarkomi dokumentai.
Dalį trofėjų Gediminas yra padovanojęs Vilniaus universiteto, kuriame baigė fizikos mokslus, Gyvybės mokslų centro muziejui. Kitą dalį – Žagarės regioniniam parkui, jie eksponuojami dvaro pastate. Iš to krašto buvo kilęs G. Vaitiekūno senelis, kuris Pirmajame pasauliniame kare ir Lietuvos nepriklausomybės kovose tarnavo karo chirurgu, buvo medžiotojas. Gi antras senelis, iš mamos pusės, Pranas Hiksa per Pirmąjį pasaulinį karą tapo lakūnu. Anglijoje baigė karališkąją lakūnų mokyklą, o parsiradęs į Lietuvą mūsų šalyje buvo pirmasis lakūnas.
Nukrypau. Dabar, kai rašau šias eilutes, G. Vaitiekūno medžioklės keliai jau yra nusidriekę per visus kontinentus, jis yra sumedžiojęs Afrikos didįjį penketą (dramblį, raganosį, buivolą, leopardą ir liūtą). Kitose pasaulio šalyse sumedžiojo apie du šimtus įvairiausių žvėrių. Tačiau tai ne pabaiga – dar važiuos ir važiuos, dar sumanytas sumedžioti ne vienas išskirtinis žvėris. Nenuostabu, kad Gediminas yra aktyvus Tarptautinio safario klubo (SCI) ir Nacionalinio safario klubo narys.
Nacionalinis safario klubas yra priėmęs sprendimą įteikti apdovanojimus už sumedžiotą tam tikrą žvėrių skaičių. Neseniai visiems klubo nariams įteikti 25 metų veiklos jubiliejiniai medaliai.
Ko gero, skaitytojui bus įdomu sužinoti: G. Vaitiekūnas straipsnyje anuomet gyvavusiame žurnale Medžiotojas ir meškeriotojas kalbėjo, kodėl Lietuva neturi penketo, tą mintį toliau vystė klubo narys Algimantas Šeškauskas, kuris ją įgyvendino LMŽD struktūroje. Tada pirmiesiems trylikai Lietuvos medžiotojų, kurie atitiko reikalavimą turėti medalinius trofėjus, buvo įteikti apdovanojimai. Lietuvos penkete yra briedis, elnias, stirninas, šernas ir vilkas, o apdovanojimą gali gauti tik tada, jei sumedžioti trofėjai verti medalio. Nacionalinis safario klubas turi Afrikos didžiojo penketo ir Lietuvos penketo apdovanojimus. Beje, Afrikos penketą Gediminas yra sumedžiojęs, o Lietuvos dar ne – bent du trofėjai turi būti medaliniai.
Žinoma, Lietuvoje G. Vaitiekūnas medžioja ištisai – bemaž nėra savaitės, kad nemedžiotų. Skaitytojui gal bus įdomu sužinoti, jog jis yra sugalvojęs sumedžioti po stirniną kiekviename mūsų šalies rajone ir po stirniną – kiekvienoje Europos valstybėje. Europoje tai padaryti pavyko 21 šalyje, su Lietuvos rajonais kiek prasčiau – 10.
Be minėto medžioklės namo Vilniuje G. Vaitiekūnas dar turi sodybą Švenčionių rajone, Pabradės seniūnijoje. Ten įrengė elnyną, kuriame gyvena tauriųjų, Dovydo bei dėmėtųjų elnių, danielių ir stumbrų. Dešimt metų Gediminas buvo elnių augintojų asociacijos prezidentas.
Teko dalyvauti elnių augintojų šventėse. Klausiausi elnių augintojų ir kitų svečių paskaitų, ragavau ten iškeptą elnią, buvo surengtas parodomasis elnių aptvaro įrengimas. Didžiausias malonumas pabūti tarp neeilinių medžiotojų.
Pakartosiu G. Vaitiekūno žodžius – esu ligonis. Nenuostabu, kad susižavėjimas medžiokle ir viskuo, kas susiję su šiuo pomėgiu, jį paskatino tapti Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) valdybos nariu. Tačiau to buvo negana. Ne visada jo nuomonė sutapdavo su draugijos vadovų, tad įkūrė kitą – Lietuvos medžiotojų draugiją. Gediminas visada siekė, kad būtų kuo geresni medžiotojams skirti valstybės įstatymai. Patikino, jog medžiotojų organizacijos turi ginti medžiotojų interesus, o įstatymai tam turi būti tinkami.
Teko dalyvauti G. Vaitiekūno surengtose dviejose Šv. Huberto dienose Vilniuje. Iš Plungės į Vilnių atvažiavome keli bendraminčiai, dalyvavome eisenoje prie Gedimino paminklo. Tai, ką pamatėme, dar papildė mano šiandieninį supratimą apie medžioklę. Tarp medžiotojų vis girdėti apie didelių draugijų nesutarimus su mažesnėmis medžioklės draugijomis. Apie tai paklaustas G. Vaitiekūnas kalbėjo:
„Ką čia slėpti – nesutarimas su LMŽD yra. Su kitomis šalies medžiotojų draugijomis nėra jokių nesutarimų. Mums atrodo, kad viską darome tinkamai, o LMŽD vadovams atrodo kitaip. Pasak jų, tos mažesnės medžiotojų draugijos turi išnykti, net dabartines rajonines draugijas norima išnaikinti.
Aš net neabejoju, kad rajoninės medžiotojų organizacijos yra reikalingos. Tik dauguma jų turi finansinių problemų, nes, jei draugija maža, vadovas vien iš nario mokesčio negali nė atlyginimo susirinkti. Kai trūksta lėšų, tai ir neturime normaliai gyvuojančios LMŽD. Dar jų problema, kad neišsivaduojama iš senovinio partinio vadovavimo.
Per 12 metų LMŽD taryboje supratau, jog ten beviltiška ką nors pakeisti, todėl įkūrėme atskirą organizaciją. Mūsų kompanijoje atsirado teisininkas Mindaugas Jablonskis, dar būrys bendraminčių, ir 2018 m. įkūrėme Lietuvos medžiotojų draugiją. Laikas parodys, ar tas mano žingsnis buvo teisingas.
Kaip mums sekasi? Draugija mažutė, bet narių pamažu daugėja. Bet kuri draugija turi medžiotojams duoti naudos. Turi keistis supratimas apie žvėrių populiacijas, trofėjų apžiūras. Elnių populiaciją reikia reguliuoti, nes žemdirbiams daromi didžiuliai nuostoliai. Pagal dabartinę situaciją visi tik ir nori sumedžioti geresnį trofėjų. Štai į ūkininko lauką išeina kokie šeši raguočiai ir visi perspektyvūs. Tai ką daryti? Manau, jog reikia medžioti ir tokius. Tegu dabar limitai ir panaikinti, medžiotojai jau galėtų laisviau elgtis, bet atrankinės medžioklės nuostatai nepanaikinti…
Stumbrų medžioklė. Kasmet aplinkosaugos pareigūnai patyliukais gauna limitą 10–12 stumbrų medžioklei. Apie tai niekur viešai neskelbiama. Medžiojama faktiškai už valstybės pinigus. Kodėl to negali daryti mūsų ar užsienio medžiotojas, o valstybė gautų pajamų? Iš bendrų metinių žvėrių sumedžiojimo ataskaitų dingsta sumedžiotų šakalų ir meškėnų skaičiai. Kodėl? Jau didžiulė problema yra su vilkais ir net lūšimis. Trūksta lankstumo. Kiek apie tai kalbama, bet niekas nesikeičia.“
Su šakėmis prieš lokius, sienos pažeidėjai ir pirmasis meškiukas. Miško naujienos #2
Naujausias žurnalo numeris jau čia!
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
