Šunys

Mažytis, vikrus, universalus: rusų spanielis0

Nuotrauka: iš archyvo

Rusų spanielis yra nedidelis medžioklinis šuo, kurio kilmės šalis, žinoma, yra Rusija. Jo kailis šilkinis, šiek tiek banguotas arba net su ryškiomis garbanomis. Rusų spanieliai būna įvairių spalvų: dvispalviai – baltas su rusva, rausva, auksine, juoda, taip pat trispalviai ir vienspalviai. Kadangi Rusijos augintojai ir kinologų organizacijos yra faktiškai nepriklausomi nuo Tarptautinės kinologų federacijos (FCI) ir kitų pasaulinių sąjungų, daugelis medžioklinių veislių šioje šalyje liko parodų nesugadintos.

Rusijos augintojai vadovaujasi principu – darbo instinktai yra tokie pat svarbūs kaip išvaizda ir ja nereikia tiek daug rūpintis, kaip mano Vakarų ekspertai. Medžioklės instinktų ir įgūdžių saugojimas yra vienas svarbiausių dalykų renkantis kergimo partnerį ar augintinį. Ne paslaptis, kad plačios publikos meilę pelniusios veislės dėl populiarumo praranda dalį, jeigu ne visus savo darbinius įgūdžius ir instinktus.

Ryškus, susimąstyti vertas pavyzdys yra kadaise populiariausia vandens paukštšunių veislė – pudelis. Vis dėlto, nepaisant veislės populiarumo, du šimtmečius trukusi parodų karjera iki galo nesunaikino šių šunų instinktų. Ir dabar yra medžiotojų, naudojančių pudelius, bet tai jau kita istorija.

Rusų spanieliai Rusijoje yra labai populiari medžioklinė veislė. Eilėje prie šuniukų žmonės stovi mėnesius, net kelerius metus. Ir Baltijos šalyse ši veislė yra žinoma, mėgstama ir naudojama tiek medžioklei, tiek valstybinėms ir visuomeninėms užduotims atlikti.

Rusų spanielis

Jauniausias brolis

Rusų spanieliai yra viena jauniausių medžioklinių veislių pasaulyje ir pati jauniausia savo kilmės šalyje – standartas priimtas tik 1951 metais. Veislės formavimo pagrindas buvo anglų kokerspanieliai ir springerspanieliai. Pirmąjį juodąjį kokerspanielį dar XIX amžiaus pabaigoje į Rusiją atsivežė aistringas medžiotojas kunigaikštis Nikolajus Nikolajevičius. Praeito amžiaus pradžioje vis daugiau medžiotojų užsienyje įsigijo kokerspanielių ir springerspanielių, iš kurių Rusijos selekcininkams vėliau pavyko išvesti savo medžioklinį spanielį.

XX amžiaus pradžioje Maskvoje, Leningrade (dab. Sankt Peterburgas) ir Sverdlovske spanielių populiacija buvo didelė, bet neprižiūrima ir vystėsi stichiškai, t. y. nebuvo jokio kontroliuojamo ir apgalvoto veislės darbo. To meto rusų spanieliai netilpo į jokius išvaizdos rėmus, nes poravimas ir šuniukų atranka vyko pirmenybę teikiant medžioklės instinktams ir darbiniams įgūdžiams.

Vėliau keleto entuziastų dėka viskas pasikeitė ir dėl tikslingo veislės darbo per 20–30 metų pavyko išvesti tokios pačios išvaizdos medžioklinio spanielio veislę, turinčią ryškias darbines savybes. Kaip minėta, pirmasis standartas paskelbtas prieš 65 metus, 1966 ir 2000 metais buvo išleisti atnaujinti standartai. Veislę kaip nuolatinę pripažino kol kas tik Rusijos kinologų federacija. FCI rusų spanielį įtraukė į nulinį, nepripažintų, bet esamų veislių sąrašą.

Jau 1990 metais rusų spanieliai ir seteriai broliškai dalijosi geriausio paukštšunio pjedestalą. Dabar kas mėnesį Rusijoje gimsta kelios vados. Pirmosiomis dienomis mažylius išsirenka naujieji šeimininkai, daugiausia medžiotojai. Šuniukai atiduodami į naujuosius namus mėnesio amžiaus. Be to, augintojai ir naujieji šeimininkai tiesiogiai nekontaktuoja.

Viską organizuoja veislės klubas, atsakingas už veislės darbą ir jį kontroliuojantis. Kaina svyruoja apie 800 eurų. Į ją įeina mažylio kaina ir perlaikymo mokestis, kol naujasis šeimininkas sutvarko visus dokumentus, implantuoja šuniui mikrolustą ir atlieka kitus formalumus. Visa tai Rusijoje užtrunka ilgai ir už kiekvieną perlaikytą dieną reikia mokėti tuo užsiimantiems profesionalams. Nė vienas augintojas nenori laikyti mažylio ilgiau, nei to fiziologiškai reikia, ir šeimininkai skuba augintinius pasiimti jau mėnesio amžiaus.

Rusų spanieliai Rusijoje yra labai populiari medžioklinė veislė. Eilėje prie šuniukų žmonės stovi mėnesius, net kelerius metus. Ir Baltijos šalyse ši veislė yra žinoma, mėgstama ir naudojama medžioklėje

Išvaizda

Rusų spanieliai nėra labai dideli. Ir patinas, ir kalė gali būti 35–48 cm ūgio ir 12–16 kg svorio. Spanieliai būna juodi, rusvi, rausvi ir aukso spalvos, taip pat dviejų ar trijų atspalvių. Vilna šilkinė, banguota, vietomis garbanota. Daugiausia garbanų susidaro ant ausų ir letenų. Rusų spanielių ausys ilgos, plačios ir sunkios, apaugusios ilga vilna.

Savo šukuosenomis jie visuomet šiek tiek primena muškietininkus. Rusijoje šiems šunims uodega nukerpama iki pusės. Pas mus dėl Europos Sąjungos nurodymų ir žaliųjų veiklos medžiokliniams šunims uodegą prikirpti draudžiama. Ant pilvo, letenų ir ausų rusų spanieliui auga ilgesnė vilna, šonai irgi gana gerai apaugę. Kad vilna išliktų patraukli, šunį reikia šukuoti bent kartą per savaitę. Būtina pavalyti po pasivaikščiojimų gamtoje, taip pat reikia reguliariai apžiūrėti ausis ir išpešioti iš jų vilną.

Šunys nulėpusiomis ausimis neretai kenčia nuo sužeidimų ir įvairių infekcijų. Žiemą tam tikrų problemų kyla dėl sniego gumulų, susidarančių ant ausų, pilvo ir tarp pirštų.

Spanielių nereikia kirpti. Parodose tai trukdo įvertinti šuns vilnos kokybę, be to, reguliariai kerpamo šuns kailis išauga daug storesnis, jį sunku prižiūrėti. Daug geresnių rezultatų galima pasiekti dalį vilnos išpešiojant. Tokį šunį lengva atskirti: ant šonų, nugaros ir viršugalvyje periodiškai išauga plonų, blankių pūkų. Margų šunų pūkų daugiausia būna ant tamsios spalvos lopų.
Spanieliai neturi povilnės, taigi jie nekvepia šunimi.

Charakteris ir auklėjimas

Šie linksmi, nuosaikiai temperamentingi, buityje labai meilūs šunys puikiai tinka šeimoms su vaikais. Jie tokie švelnūs ir dėmesingi, kad galima drąsiai palikti net su kūdikiais. Spanielis tikrai saugos ir vaikus, kai tėvų nebus namie. Prie vaikų vežimėlio joks svetimas žmogus nebus prileistas arčiau nei keli žingsniai.

Dėl garsaus balso spanielis gali būti sargu, bet specialiai tam jį dresuoti nepatartina. Namuose šie šunys paklusnūs, gerbia šeimą ir gali sugyventi su kitais augintiniais, jeigu nuo mažumės pratinami atsargiai elgtis, pavyzdžiui, su kate ar papūga. Rusų spanieliai lengvai mokosi ir su didžiausiu malonumu vykdo komandas. Jiems labai patinka įsiteikti šeimininkui, žaisti ir daug vaikščioti. Be pakankamo fizinio krūvio šuo gali tapti hiperaktyvus, nepaklusnus.

Itin agresyvus charakteris retas. Kad tokia savybė vystytųsi, turi sutapti ypač nepalankios sąlygos. Deja, taip pasitaiko, ir tai liudija asmeninė patirtis su vienu šunimi, kurio šeima neskyrė tinkamam jo auklėjimui nė 10 minučių per dieną. Iš pradžių labai meilus ir paklusnus, gerų medžioklės instinktų šuo per pusantrų metų virto agresyviu, nekontroliuojamu gyvūnu, galinčiu net įkasti į jį šeriančią ranką.

Pakeitęs keletą šeimininkų, šis šuo kiekvienuose namuose krėtė vis kitas išdaigas, pradedant šlepečių graužimu, baigiant visų paukštidės gyventojų sudraskymu. Laimė, atsirado du jaunuoliai, pasiryžę šunį priimti ir auginti, ir dabar šis spanielis gyvena laimingą šuns gyvenimą, nors kelias iki jo buvo labai ilgas ir dygliuotas. Taigi ir su šiais labai meiliais šunimis reikia užsiimti, juos dresuoti ir socializuoti. Spanielis turi bendrauti su žmogumi, gyventi šeimoje. Jis tikrai nesijaus laimingas, jeigu visą laiką bus laikomas voljere. Užtat jeigu juo rūpinamasi ir mylima, jis dirba uoliausiai ir atkakliausiai.

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Pasak savininkų ir augintojų, rusų spanielius galima vadinti net žmonių psichoterapeutais. Šios veislės šunys atsidėkoja savo supratimu, patikimumu, meiliu ir švelniu charakteriu. Vienas medžiotojas pasakojo, kad jo žmona buvo abejinga visiems gyvūnams, bet kai į šeimą atėjo rusų spanielis, jos elgesys radikaliai pasikeitė. Daugelis žmonių, praradę savo numylėtinį ir pasižadėję niekada nebeauginti šuns, susipažinę su rusų spanieliu pakeičia savo požiūrį. O tie, kurie anksčiau turėjo rusą, niekada nebenori įsigyti kito šuns.

Lietuvoje

Mūsų šalyje yra vienas oficialiai registruotas rusų spanielių veislynas Marmurinis pėdsekys. Jo savininkė Ina Naruševičienė augina rusų spanielius jau šešerius metus. Savo pirmąją kalytę ji įsigijo jau seniai ir beveik netyčiomis. Iš pradžių planavo pirkti patinėlį, nes manoma, kad su kalėmis per rują būna sunku. Kai važiavo pasiimti šuniuko, augintoja ją įtikino, kad su kalyte visai nebus sunku, ir taip iš tiesų buvo.

Pirmoji spanielė buvo labai meili, paklusni ir nesukėlė jokių sunkumų visą savo gyvenimą, tačiau ji neturėjo jauniklių. Kai artėjo jos metas, šeimininkai įsigijo jauną kalę, kad vyresnioji dama galėtų perduoti savo žinias jaunajai šeimos kalaitei, nors ir jos neplanuota kergti. I. Naruševičienė pasakoja, kad viskas pasikeitė vienoje parodoje, kur ji kaip žiūrovė su savo šunimi priėjo prie spanielių ringo ekspertės. Ji gyrė kalytę ir kvietė dalyvauti parodose, kad būtų didesnė įvairovė.

Paskui vietinio klubo teisėjas įvertino spanielę ir sakė, kad ji yra labai gera veislės atstovė ir tikrai bus gera veislinė kalė. Taip ir prasidėjo. Prieš šešerius metus veislyne gimė pirmieji mažyliai. Nuo tada buvo dar keturios vados ir šiuo metu veislyne taip pat auga mažyliai. Didžioji dalis jau turi šeimininkus – medžiotojus ir paprastus veislės gerbėjus, beveik kasmet laukiančius naujos vados.

Stebint tendencijas tampa aišku, kad ši veislė Lietuvoje vis populiarėja. Anksčiau beveik visi mažyliai buvo parduodami į užsienį, o dabar dauguma lieka mūsų šalyje. Medžiotojai naudoja šiuos šunis ir paukščių medžioklėje, ir medžioklėje su varovais. Lietuvoje paukščių medžioklė nėra tokia populiari kaip, pavyzdžiui, Latvijoje. Mūsiškiai dažniau naudoja spanielius medžioklėje su varovais. Paskiausios tendencijos rodo, kad komercinė fazanų ir tradicinė ančių medžioklė išgyvena pakylėjimą, taigi spanieliams bus darbo. Be to, dėl afrikinio kiaulių maro situacijos paukščių medžioklė galėtų tapti dar populiaresnė.

Pažinę nuostabų rusų spanielių charakterį, ir „ramūs gyventojai“ pasirenka šuniukus kaip kompanionus savo vaikams ar sau patiems. Ir parodose vis dažniau galima sutikti rusų spanielių. Puikiais instinktais ir uosle apdovanotus spanielius neretai naudoja ir policija bei kitos teisėsaugos struktūros. Vienas Marmurinio pėdsekio šuniukas pateko pas geležinkelio muitininką ir dirba šalies labui.

Visai neseniai Facebook buvo sukurtas veislyno tinklalapis ir labai daug šuniukų savininkų dalijosi atsiliepimais ir įspūdžiais apie veislyno šunis.

Pasak I. Naruševičienės, visi įsigiję šuniukų arba anksčiau buvo susidūrę su rusų spanieliais, arba turėjo patys ar jų draugai. Iš arčiau pažinus šiuos šunis, jų švelnią prigimtį, ramų ir linksmą charakterį, didelę meilę, kurią jie pasirengę duoti, žmogaus širdis labai lengvai užkariaujama. Taigi iki šuniuko įsigijimo telieka vienas žingsnis, ir niekas to dar nepasigailėjo.

Emiras Cezboyaras – policininkas

Lietuvos policijos kinologas Arūnas Petraitis savo šunį ir partnerį Emirą Cezboyarą įsigijo Latvijoje, veislyne Cazdebor. Veislynas priklauso Jelenai Pumpurei, patyrusiai augintojai, kuri šiemet įsigijo naują veislinę kalytę iš Rusijos. Šokoladinės spalvos spanielė bus naujos veislyno linijos pradininkė. Kartu su ja į Latviją buvo atvežtas retas trijų spalvų rusų spanielių patinėlis.

Bet šį kartą istorija bus apie Emirą. A. Petraitis pasirinko veislyną ir sulaukęs mažylių vados nutarė imti šunį iš Latvijos. Susipažinus su veisle svarbiausi argumentai buvo nedidelis ūgis, išvystyti darbiniai įgūdžiai ir mažas veislės populiarumas tarp parodų mėgėjų. Pasak A. Petraičio, labai gerai, kad rusų spanieliai nėra ringų žvaigždės, antraip, kaip daugelis kitų veislių, jie jau seniai būtų praradę visus įgimtus instinktus.

Prieš įsigydamas šuniuką, kuris paskui taps policijos narkotinių medžiagų paieškos specialistu, vyras į veislyną vyko keletą kartų, kad išsirinktų mažylį. Jau kelių savaičių amžiaus spanieliams jis pateikė įvairių užduočių. Išbandė patikimumą, paslėpdamas daiktus ir gardėsius, stebėdamas, kuris šuniukas ieškos ilgiausiai ir atidžiausiai.

Sumanumo bandymams buvo įrengta įvairių kliūčių. Liepė sekti iš paskos ir stebėjo, kaip kuris šuniukas elgiasi. Nuo tada, kai pasirinktas mažasis spanielis buvo parsivežtas, šeimininkas per žaidimus liepė jam ieškoti įvairių ėdamų ir neėdamų daiktų, dirbo su paklusnumo komandomis, mokė pažymėti kokių nors daiktų buvimo vietą, taip pat pratino prie įvairių daiktų ir medžiagų kvapų. Prie lentynų, automobilio, gatvės šviestuvų, sienų buvo klijuojamos dešrelės, šuo turėjo ieškoti ir radinį parodyti. Vienas svarbiausių pasirengimo etapų yra išmokyti šunį sekti žmogaus gestų nurodymus. Ne visuomet šuo dirba sistemingai.

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Jis gali praleisti kokią vietą, kur, policininko manymu, galėtų būti paslėpta narkotikų, ir tuomet reikia gesto komandos, liepiančios šuniui patikrinti nurodomą vietą.

Pasak A. Petraičio, šuns medžioklės instinktas persiorientavo į narkotinių medžiagų paiešką, o kiti medžioklėje pravartūs įgimti gebėjimai ir savybės, pavyzdžiui, uolumas ir azartas, ryškiai išskiria rusų spanielį iš klasikinių policijos šunų veislių. Taip pat didelis pliusas yra nedidelis spanielio ūgis. Siauruose, žemuose tuneliuose, viršutiniuose lygiuose, pavyzdžiui, kur nors sandėliuose, spanieliai naudingesni, nes yra mažyčiai, vikrūs, lankstūs ir prireikus juos galima lengvai pakelti.

A. Petraičio draugai medžiotojai, matydami šio šešiamečio spanielio gebėjimus, pakvietė sudalyvauti medžioklėje arba šunį paskolinti, bet policijos kinologas prisipažino, kad bijo. Šuniui medžioklė gali nepatikti, o paskui galėtų sutrikti darbas policijoje. Vis dėlto ir teisėtvarkos struktūrose rusų spanielio Emiro gebėjimai jau plačiai žinomi. Dėl jo puikaus darbo operatyviose užduotyse ir planinėse patikrose Panevėžio moterų kalėjimas irgi rengiasi įsigyti rusų spanielį iš veislyno Cazdebor. Šio šuns užduotis bus narkotinių medžiagų paieška įkalinimo įstaigoje.

Medžioklėje

Mažytė ir labai aistringa – taip savo rusų spanielę apibūdina medžiotojas Arvydas Girdžiūnas. Greisy Cezdebor, kuriai šiuo metu yra treji metai, daugiausia dirba su kraujo pėdsakais. Į medžioklę su varovais šeimininkas jos neleidžia. Jo būrelio medžioklės plotuose visai nėra daug medžių. Varymai rengiami tik tyliuoju būdu, be šunų. Užtat Greisy reguliariai dirba su kraujo pėdsakais.

Ieškodama žvėries spanielė tyli, o suradusi laksto aplink ir loja. Taip šeimininkui miške labai lengva surasti ir šunį, ir sumedžiotą žvėrį. Kartą A. Girdžiūnas ėjo medžioti ančių. Kalytei tai buvo pirmasis susitikimas su šiuo paukščiu po darbo miške su stambiaisiais žvėrimis. Antis nukrito ne į vandenį, o lauke. Šuo padirbėjo kaip su šernu.

A. Girdžiūno šeimoje visuomet buvo šunų: laikų, jagdterjerų ir kitų. Prieš trejus metus vaikai užsimanė naujo augintinio. Visi nusprendė imti tokį, kuris bus švelnus su vaikais ir naudingas medžioklėje. Taip buvo išsirinktas rusų spanielis, kurį medžiotojas įsigijo Latvijoje ir nė akimirkos to nepasigailėjo.

Rusų spanieliai yra universalūs medžiokliniai šunys. Juos galima naudoti visų rūšių paukščių medžioklėje. Jie puikiai plaukia ir yra labai ištvermingi. Vienintelis minusas yra mažas ūgis, neleidžiantis jiems dirbti itin apaugusiuose plotuose ir tankiame nendryne. Užtat šunys yra kompaktiški ir ypač tinka laikyti miesto bute. Šunį galima tiesiog įsidėti į kuprinę ir vežtis viešuoju transportu.

Vandens paukščių medžioklėje svoris irgi labai svarbus – su spanieliu patogu medžioti iš valties, nes lengva paleisti plaukti ir įkelti atgal. Spanieliai yra puikūs paukščių medžiotojai ir su jais galima dirbti lauke, pelkėje, miške, atvirame vandenyje. Stiprūs, labai aktyvūs rusų spanieliai puikiai plaukia. Ir ne tik: šunys moka ir mėgsta nardyti, taigi nendrėse po vandeniu pasislėpusi antis jiems yra tik iššūkis ir galimybė parodyti savo galią. Be įvairių rūšių paukščių medžioklės, spanieliai tinka kiškiams, lapėms ir mažiems kailiniams gyvūnams medžioti.

Žinoma, reikia papildomai dresuoti, bet dar vienas šios veislės privalumas yra gebėjimas greitai ir, svarbiausia, anksti mokytis. 7–9 mėnesių rusų spanielis ne tik bus pasirengęs medžioti, bet ir pasiekęs suaugusio šuns fizinę būklę.

Rusų spanieliai Lietuvoje panaudojami kitaip nei kilmės šalyje istoriškai ir dabar. Rusijoje jie naudojami beveik vien tik kelių rūšių paukščiams medžioti, šiek tiek kiškiams. Pas mus iš paukščių paprastai su šiais šunimis medžiojamos tik antys. Kadangi spanieliai labai lengvai pakeičia viršutinę uoslę apatine, mūsų medžiotojai jiems liepia sekti pėdsakus ir net kartais leidžia eiti į varymą su laikomis.

Spanielių meilė vandeniui padeda ir miške. Kur laikos ar, tarkime, švedų elkhundai vengia eiti, nes ne visai mėgsta sušlapti, spanieliai užtikrintai žengia pirmyn. Pavyzdžiui, genant briedžio pėdsakus pelkėje. Ir medžiotojai, ir treneriai, dresuojantys jaunuosius spanielius, teigia, kad šie šunys lengvai mokosi. Kitam reikia sakyti tris kartus, o štai spanieliui užtenka vieno žodžio.

Rusų spanieliai lengvai mokosi ir su didžiausiu malonumu vykdo komandas. Jiems labai patinka įsiteikti šeimininkui, žaisti ir daug vaikščioti

Su šiais šunimis galima pradėti treniruotes jau trijų mėnesių amžiaus, o sulaukus pusmečio galima eiti medžioti. Tokio jauno amžiaus spanielis jau sugeba išnešti antį. Dresuojant pastebėta, kad labradorai dažnai pameta nukautą antį, kuri buvo mėtyta keletą kartų, nebegali plaukti ir todėl grimzta į vandenį. Labradorai tiesiog neieško, o spanieliai panyra ir iš visų jėgų stengiasi antį surasti. „Beveik niekada šis mažasis medžiotojas neišlenda iš vandens tuščiomis“, – pasakoja J. Pumpurė.

Paskutinėje vadoje buvo viena kalytė, kuri dar prieš sulaukusi vienų metų jau puikiai dirbo. Visą savo gyvenimą jos šeimininkas neturėjo tiek daug ančių, kiek šis šunelis gali surasti ir atnešti. Spanieliai nenuilsta – jie gali dirbti tris dienas iš eilės, jeigu tik pats medžiotojas pajėgtų.

Mažieji spanieliai gali rasti laimikį pagal kraujo pėdsakus ir varyti. Jie varo balsu, o tai didžiulis privalumas, palyginti su tyliosiomis veislėmis. Rusų spanielių kojos ilgesnės nei taksų, jagdterjerų ir kokerspanielių, ir jie taip pat puikiai dirba žiemą. Anksčiau minėta ištvermė ir didelės energijos atsargos leidžia šiems šunims dirbti visą dieną, žiemą – nuo aušros iki sutemų.

Po ilgos medžioklės vėlų rudenį, žiemą ir ankstyvą pavasarį šeimininkas turėtų prisiminti, kad šunį reikia išdžiovinti ir leisti miegoti šiltoje vietoje. Laimė, rusų spanieliai yra mažyčiai ir jiems užteks vietos prie kojų automobilyje, kampelyje prie židinio ar radiatoriaus. Svarbiausia, kad jie turėtų galimybę sušilti ir pailsėti, nes toks mažas kūnelis, kad ir ištvermingas ir tvirtas, vis dėlto išeikvoja vidinius išteklius daug greičiau nei didesni šunys.

Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose.

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.