Žanas Vaiduoklis
Tos elnių medžioklės tąsyk prasidėjo visai nekaltai su ryto kava, juoku ir įsitikinimu, kad viskas vyks pagal planą. Kaip visada. Tiesa, vienas varymas buvo toks šlapias, kad net uodai ten buvo išmokę vaikščioti samanomis, kad tik nenuskęstų…
Ir būtent tame varyme man reikėjo eiti varyti kartu su keliomis varovėmis, kurios be viso kita jau mokėsi ir medžiotojų kursuose. Kiekvieną žingsnį nuo ankstesnio skyrė garsus čvark! Būtent tokiu garsu kojos pavykdavo ištraukti iš šlapio samanų sluoksnio. Po kelių šimtų metrų priešais pastebėjome griovį… Ne visai upelį, bet tokį, kur net varlė, prieš šokdama, šiek tiek pamąstytų apie gyvenimą…
Supratau, pasirinkimo nėra. Reikia šokti! Susikaupiau, mano kojos ilgesnės už mokytojo didįjį lentos skriestuvą, ir pašokau. Sėkmingai. Varovė, kuri buvo dešinėje, įkvėpta mano pavyzdžio irgi pajuto beveik olimpietės drąsą ir… pašoko. Kiek ten toli… Tačiau griovys prieš ją pasirodė ne tik pilnas vandens, bet ir gyvas su savo gravitacijos dėsniais ir ypatinga geba traukti varoves į liūną iki pat juosmens… Pirmą akimirką atrodė, kad varovė liūne dings visam laikui. Kiek kojos nešė, skubėjau jai padėti kaip tikras džentelmenas! Reikia pasakyti, reikėjo panaudoti visas mano jėgas, kad ją ištraukčiau. Po kelių minučių bendros kovos su gamta ir žmogaus orumu dama buvo ištraukta! Tiesa, jos batai ir liko ten, bent metro gylyje, griovio liūne… Kai varymas baigėsi ir mes išėjome prie medžiotojų linijos, kiti medžiotojai jau šypsojosi iki ausų. Niekas garsiai nesijuokė, matyt iš pagarbos, bet buvo matyti, kaip jiems trūkčioja akių kampučiai. Vienas iš vyrų net pasiūlė damai sausų drabužių: „bagažinėje dar senas kombinezonas guli, imk, kitaip dar sušalsi!“ Žinoma, atsirado ir batų pora, sausa striukė ir beveik visi kiti drabužiai, kad visi galėtų tęsti medžioklę. Antrame varyme ėjome per tokį eglyną, kur net šviesa prasiskverbdavo tik su leidimu. Tylą trikdė tik mūsų balsai. Staiga iš tankmės visai šalia manęs pasirodė didelė galva… Žila, masyvi, akys kaip sagos, iš nosies kilo garai. Tai buvo kuilis, kuriam net lokys duotų kelią! Jis pažiūrėjo į mane, o aš į jį. Akimirkai mūsų žvilgsniai susitiko, ir mano galvoje sukosi tik viena mintis: „na, čia bus arba pabaiga, arba istorija“. Laimei, kuilis buvo protingesnis už mane. Kai garsiai išrėkiau visą nelabai cenzūruotų žodžių rinkinį, jis pažiūrėjo, įkvėpė oro ir lėtai dingo atgal tankmėje. Širdis dar ilgai daužėsi kaip dainų šventėje, bet ėjau toliau kur kas atsargiau, kaip žmogus, kuris ką tik suprato, kaip greitai gyvenimas gali tapti įdomus. Po akimirkos išgirdau, kaip iš kitos pusės varovai šaukia: „kuilis eina, kuilis eina!“. Bet niekas jo daugiau nepamatė. Lyg būtų išnykęs. Toks žilas Vaidenis, man dar kartą priminęs, kad miške esi svečias.
Kai atrodė, kad diena jau pateikė pakankamai staigmenų, prasidėjo kitas varymas. Tas, apie kurį dar ilgai kalbėjo visuose kolektyvo renginiuose. Varovai jau buvo savo vietose, medžiotojai sustoję linijoje ir viskas vyko kaip pagal vadovėlį. Iki momento, kai nuskambėjo pirmas šūvis, o iškart po jo racijoje nuaidėjo spalvingas posakis, kurio damų akivaizdoje paprastai nesako. Iš karto nuskambėjo antras šūvis ir dar vienas pasakymas, tik piktu balsu! Turinio tiksliai nekartosiu. Tarkim taip, tai buvo emocingas optikos kalibravimo, ginklo likimo, gal net ir šovinių gamintojo vertinimas… Po kelių sekundžių trečias šūvis… Ir vėl balsas, šįkart triumfuojantis: „Yra! Pagaliau pataikiau!“ Žinoma, buvo ir sodrus prieskonis šio fakto konstatavimui. Tada racijoje stojo tyla. Tik po akimirkos iš kito varymo galo eteryje nuskambėjo erzinantis klausimas: „Klausyk, Janka, ar žinai, kad tavo racija visą laiką buvo įjungta?“
Po to ore sprogo toks juoko pliūpsnis, kad atrodė, jog varovų jau nebereikia ir iš tankmės išbėgo ne tik elniai, bet ir voverės bei pelės, jau nekalbant apie varnas! Kai galiausiai varymas baigėsi ir susitikome, Janka, garbės žodis, šypsojosi pirmas. „Na, bent jau niekas negalės sakyti, kad tyliai medžiojau,“ pasakė jis ir dar pridūrė: „O tas veršiukas… na, jį dar reikės ištraukti iš pušaičių jaunuolyno!“ Jau vakare, medžiotojų namelyje prie židinio, juokėmės iš dienos nuotykių. Žinoma, man nebuvo išsigelbėjimo. Kiekvienas jautė pareigą paklausti, kaip ten su ta varove varyme buvo ir kur dingo batai! Ir kodėl mano pačio kelnės po susitikimo su milžinišku kuiliu liko sausos…
Bet nuoširdžiai sakant, tai buvo puiki medžioklė! Taip, visiems teko dalintis tuo vargšu elniuko veršeliu, bet turėjome fantastiškų istorijų! O tai juk svarbiausia. Kad būtų ką prisiminti, kai krosnis spragsi ir širdis pradeda šilti!
Dabar, kai einu arčiau kokios nors tankmės, visada pagalvoju: „ne, šįkart tankmę aplenksiu, nes kuilis gali būti netoliese, ir nenoriu, kad jis mane vėl pamatytų kaip pelkės dvasią!“
Kai barsukui baisu vandens, o bebro žmona alkana… pora pavasario savaičių prie bebrų užtvankos
Prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
Išėjo naujausias žurnalo Medžioklė numeris, kurį galima įsigyti prenumeruoti.lt
