Verslininkas Virginijus Kantauskas, vadovaujantis Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijai (LMŽD), atvirai pripažįsta – to, kas iki šiol vyksta draugijos skyriuose, ilgiau toleruoti nebegalima. „Neaišku nei kur panaudojami iš narių surinkti pinigai, nei kaip valdomas turtas. Tai turi keistis“, – sako jis. Visa straipsni skaitykite čia
Šiandien medžiotojų bendruomenė stovi ties svarbiu lūžio tašku. Kantauskas primena, kad medžiotojai nėra tik tie, kurie paleidžia šūvį – tai žmonės, atsakingi už žvėrių populiacijos reguliavimą, gamtos apsaugą ir ūkininkų derliaus išsaugojimą. Tačiau ilgus metus medžiotojų įvaizdis Lietuvoje buvo paženklintas sovietmečiu susiformavusiu stereotipu. „Tarybinių laikų šleifas vis dar veikia – medžiotojai buvo laikomi partinės viršūnės pramogautojais. Realybė kitokia“, – teigia V. Kantauskas.
Kuo gresia medžioklės plotų perdavimas į sutarčių sistemą?
Neskaidrumo šešėliai regionuose
Nors LMŽD jungia apie 30 tūkstančių medžiotojų, tik pusė jų sumoka narystės mokestį. Kodėl? Pasak V. Kantausko, problema slypi ne pavieniuose medžiotojuose, bet kai kuriuose rajoniniuose skyriuose: „Yra skyrių pirmininkų, kurie elgiasi taip, lyg jų vadovaujamas skyrius būtų jų pačių UAB’as. Jie nesirūpina bendruomene, o nariai bijo priešintis.“
Turtas, kuris priklauso ne tik skyriams, bet ir paprastiems medžiotojams, pasak jo, dažnai prižiūrimas atmestinai arba netgi iššvaistomas. „Jei būtų mano valia, aš tą turtą parduočiau ir investuočiau į šaudyklas bei edukacijos centrus – vietas, kur galima auginti meilę gamtai.“
Pinigai – valstybei, atsakomybė – medžiotojams
Kasmet medžiotojai valstybei sumoka apie 4 mln. eurų už leidimą naudoti gamtos išteklius, t. y. medžiojamąją fauną. Tačiau tuo viskas nesibaigia – už tą pačią kainą medžiotojai dar privalo rūpintis žvėrių šėrimu, populiacijos reguliavimu, nuostolių atlyginimu ūkininkams ir net kova su afrikiniu kiaulių maru. „Tai yra savotiškas paradoksas – žvėrys priklauso valstybei, bet viską turi daryti medžiotojai“, – pastebi Kantauskas.
Limitų nelikus – žvėrių padaugėjo
Pastaraisiais metais panaikinti medžioklės limitai daugumai žvėrių rūšių. Rezultatas? „Kai kurių rūšių skaičius išaugo net 4–5 kartus. Tai – geriausias įrodymas, kad atsakingi medžiotojai rūpinasi fauna. Tai jų nuopelnas, kad šiandien keliaudamas per Lietuvą pievose dažnai matai elnius ar stirnas“, – aiškina LMŽD vadovas.
Narystė draugijoje – garbės reikalas
Nors narystė LMŽD nėra privaloma, Kantauskas sako, kad 11 eurų per metus – juokinga suma už tai, jog būtų atstovaujami bendri interesai. „Yra manančių, kad mokestis turėtų būti privalomas. Aš manau kitaip – mes turime sukurti tokią stiprią ir patrauklią bendruomenę, kad nario mokestis būtų garbės reikalas. Ar 0,9 euro per mėnesį – daug?“ – retoriškai klausia jis.
Pasiruošimas permainoms
Kantauskas atskleidžia, kad balandžio 24 dieną vyks suvažiavimas, kuriame tikimasi priimti svarbius sprendimus, tarp jų – dėl LMŽD nario mokesčio. „Turime baigti imitacinę draugijos veiklą ir žengti į priekį. Mūsų bendruomenėje jau yra daug žmonių, kurie veikia skaidriai, edukuoja vaikus, organizuoja kursus. Jie yra tikrieji atsakingos medžioklės ambasadoriai“, – pabrėžia jis.
Pavyzdys iš užsienio
Lietuvos medžiotojai žvalgosi ir į Vakarus. Kantauskas sako: „Vakarų Europoje medžiotojai šaudymo įgūdžius lavina šaudyklose, o miške per metus paleidžia vos vieną šūvį. Svarbiausia jiems – bendrystė, o ne žvėries trofėjus. Ir ši kultūra po truputį įsitvirtina ir Lietuvoje – medžiojama tik kas dešimtą kartą, visi kiti susitikimai skiriami darbui.“
Naujausias žurnalo numeris jau čia!
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
