Patirtis

Lesinti antys reiškia dauginti. Yra laikas pradėti!0

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Lesinti antis Lietuvoje ir Latvijoje yra gana nauja praktika. Štai Šiaurės šalyse tai daro daugelis kolektyvų ir medžioklės turizmo įmonės. Lietuvoje apie ančių lesinimą patvinusiuose laukuose, lėkštuose kūdrų ir ežerų krantuose, pelkių pakraščiuose iki šiol kalbėta labai mažai. Kaip ir kur lesinti ir kokių rezultatų tai duoda?

Medžioklė lesinimo vietoje

Prieš porą metų turėjau progą pamedžioti vienoje eksperimentinėje ančių lesinimo vietoje. Pasirinktas nukultas laukas labai žemame slėnyje. Vasaros pabaigoje vanduo pievose kaupėsi į dideles balas. Po pirmųjų liūčių, kai paaiškėjo, kad susiformavę nedideli ežeriukai išsilaikys ilgiau, nuspręsta išbandyti suomių rekomenduojamą praktiką. Kartą per savaitę balose, kurių gylis apie 15–20 cm, paberta grūdų.

Iš pradžių tai buvo maždaug vienas maišas per savaitę, tačiau rezultatai jau buvo aiškiai matomi ir labai džiuginantys. Balos plotas iš pažiūros nedidelis, matmenys apie 100 × 30 m. Vakare medžioklės vadovas paaiškino, kad „pakrantėje“ yra slėptuvės, kuriose užteks vietos dviem medžiotojams. Pamaniau, kad ten bus konstrukcija arba rimta uždanga, tačiau slėptuvės sukurtos iš supintų karklų tvorelių.

Viskas atrodė nerimta, bet paaiškėjo, kad sutemus tokios priedangos užtenka, o ančių motyvacija palesti tokia didelė, kad jos visiškai nieko nebijo. Atvykome ir susėdome į vietas vakare, iškart po saulėlydžio. Rugsėjo saulė buvo nusileidusi už horizonto, prieblanda tirštėjo, tad mes tyliai sėdėjome ir laukėme.

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Staiga danguje priešais pasirodė keletas tamsių taškelių. Jie padidėjo ir netrukus virto nedideliu ančių būreliu. Apie 10–15 ančių triukšmingai pliūkštelėjo į balą. Tai buvo signalas kitoms antims, kurios tikriausiai slėpėsi už šalia esančio miškelio ir tik to telaukė. Būrys po būrio ėmė skristi iš visų pusių. Vienos tūpė ant vandens, kitos skrido joms virš galvų, o užkliuvusios už jų virto į vandenį. Antys leidosi iš priešingos pusės, būriai kirtosi, kilo sumaištis, visos krykė ir plasnojo. Kelios krito pagautos šratų, bet bendra grūstis kažkaip panaikino baimę, ir antys vis skrido ir skrido į balą, kur buvo įpratusios naktį lesti.

Netrukus paukščių nebebuvo matyti ir medžiotojai nutarė pradėti ieškoti sumedžiotų. Kam po keturias, kam daugiau ančių. Rezultatas kuklus, negausus, bet tokios veiklos malonumas nusveria visus trofėjus ir rezultatus. Medžioklės vadovas iš patirties pasakojo, kad porą dienų šioje vietoje bus tylu, bet paskui paukščiai grįš, o kitų medžiotojų eilė – po savaitės.

Įkvėpimas iš Suomijos

Kolektyvo medžiotojas atskleidė, kad tokį lesinimą išbandė paklausęs šiauriečio kolegos patarimo. Maždaug prieš trejus metus suomis Matti Millimaki (apie jo nuotykius Kanadoje skaitykite skiltyje Safario istorija) pasakojo apie ančių medžioklę. Suomijoje medžiotojai lesalu sulaiko antis konkrečiose vietose ir siūlė tą patį pamėginti mums. Aišku, tam reikia labai daug laiko ir nuoseklaus darbo, bet, kaip rodo patirtis, priemonė veiksminga.

Sąlygos pasirinktoje vietoje jau savaime buvo palankios: laukas yra žemoje, iš dviejų pusių krūmais apsaugotoje vietoje, toli nuo namų ir kelių. Kai medžiotojai pradėjo lesinti antis, javai jau buvo nukulti, o lauke ir grūdų pabirę, vietomis patvinę. Vadinasi, antys šią vietą jau žinojo, tačiau ten rinkosi nedaug paukščių. Taurupėje nėra didelių upių, pelkių ar kūdrų. Ančių ten yra, bet ne per daug, ir jos išsibarsčiusios dideliuose plotuose. Vaikštant pasitaiko matyti tik dvi ar tris skrendančias, todėl ir norėjosi pabandyti antis privilioti ir surengti medžiotojams malonų sezono atidarymą.

Nuotrauka: iš archyvo

Ką, kaip ir kiek?

Pirmais metais medžiotojai pamėgino palesinti antis kartą per savaitę, išpildami vieną maišą grūdų. Jie nebėrė jų į krūvą kaip anksčiau miško šėryklose, o išsklaidė kuo didesnėje teritorijoje. Svarbiausia, kad toje vietoje nebūtų giliau nei 20 cm. Aišku, dalį grūdų reikia išberti krante – juos antims lengviau pamatyti. Pamačiusios, kad vandenyje yra dar daugiau pašaro, jos užsibus ilgiau.

Realiai būna taip, kad vieno maišo per savaitę neužtenka, kad stabiliai užlaikytum antis vienoje vietoje. Kiekvieną dieną reikia patikrinti lesinimo vietą ir žiūrėti, kiek antys palesė. Lesalo turi būti visą laiką, tad kaskart būtina papildyti grūdų. Ančių atmintis trumpa – jeigu konkrečioje vietoje dvi dienas iš eilės nėra ką lesti, jos išskris. Anot M. Millimaki, jeigu suviliotos antys nuskris ir vietoj jų pasirodys kitos, lesinti reikės pradėti iš naujo.

Lesinti galima pradėti mėnuo prieš ančių sezono pradžią, kad į konkrečią vietą būtų pritraukta kuo daugiau paukščių. Taip paukščių rinksis vis daugiau ir visą rudenį bus ką medžioti. Vis dėlto Suomijos medžiotojų patirtis rodo, kad lesinant galima nuveikti daug daugiau, net paskatinti populiacijos gausėjimą.

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Kaip lesinimas veikia populiaciją? Pradėjus lesinti pavasarį, suomiams pavyksta prijaukinti ir sulaikyti migruojančių ančių. Jeigu migruojant pavargę paukščiai randa gausesnį maitinimosi šaltinį, jie tikrai pabus ilgiau, kad atgautų jėgas. Jeigu lesalo nemažėja, antys maitinasi toliau. Taip jos lieka tol, kol ateina laikas sukti lizdus. Jeigu pavasarį taip pavyksta sulaikyti migruojančias antis iki lizdų sukimo laiko, jos liks konkrečioje vietoje ir perės ateities kartą. Žinia, antys suka lizdus ten, kur išsirito pačios, taigi naujoji karta ir kitais metais čia sugrįš.

Suomijos medžiotojai įsitikinę, kad lesinant galima pagausinti vietos ančių populiaciją daug sėkmingiau nei statant dirbtinius lizdus. Kai antys išperės mažylių, lesinti galima nustoti, nes jos jau niekur neskris. Mėnuo ar pusantro prieš ančių sezono pradžią galima vėl pradėti lesinti ir tęsti iki rudens. Jeigu savo plotuose pavyksta sulaikyti dalį migruojančių ančių, kyla klausimas, kur jos suks lizdus. Antys pačios ras vietų, kur statyti lizdą ir perėti mažylius.

Labiausiai nuskilo tiems kolektyvams, kurių plotai netoli didžiųjų ežerų ir jūrų. Žinia, antims patinka nakvoti jūroje, o dieną jos skrenda į kitas vietas. Ir didieji ežerai bei pelkės yra svarbios stotelės migracijos keliuose. Panašioje situacijoje yra ir M. Millimaki, kurio būrelis ančių lesinimo praktiką taiko jau daugelį metų. Jie medžioja netoli jūros, antys juda aktyviai, ir jas patraukti buvo labai lengva. Suomių medžiotojai, aktyviai ir reguliariai lesindami paukščius, sugebėjo sukurti didelę ir stabilią ančių populiaciją, kurią nuolat papildo migruojantys paukščiai.

M. Millimaki ir jo kolegos jau daug metų tuo užsiima. Jie nustatė, kad dirbtinius lizdus statyti nėra taip efektyvu ir užima daugiau laiko nei paukščius lesinti. Statyti, prižiūrėti, taisyti lizdus ir atnaujinti šieną trunka ilgiau ir yra sudėtingiau nei reguliariai atvežti grūdų į konkrečią vietą. Štai jeigu nuosekliai lesinama nuo pavasario, tai konkrečioje apylinkėje ir lizdų atsiranda daugiau. Tokiu būdu vietos ančių populiacija auga ir medžioklė tampa vis gausesnė. M. Millimaki pasakoja, kad ančių sezono pradžioje jo būrelio plotuose prie lesinimo vietų galima sumedžioti net kelis šimtus ančių.

Atsižvelgiant į savo patirtį ir suomių patarimus, į planą būtų galima įtraukti seklius dirbtinius tvenkinėlius žemose pievose. Buldozeriu galima išstumti kelis stačiakampius 20–30 cm gylio tvenkinius. Kad nereikėtų barstyti grūdų, šiuose tvenkiniuose galima pasėti javų ir jiems subrendus užtvindyti. Remiantis šlapios 2017 metų vasaros stebėjimais, matyti, kad patvinę nenukulti laukai yra ideali vandens paukščių lesinimo vieta. Tokią įmanoma sukurti ir dirbtinai.

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Be visų paukščių jaukinimo darbų, reikia medžioti smulkiuosius plėšrūnus, ir tada tikimybė pagausinti ančių populiaciją bus daug didesnė. Taip medžiotojai ne tik susikuria daug geresnes medžioklės sąlygas, bet ir pagerina situaciją apskritai. Masinio lesinimo praktika galėtų išspręsti dabartinę problemą, kurią mini kone kiekvieno regiono medžiotojai: remiantis stebėjimais, ančių kasmet mažėja. To paaiškinti niekas nesiryžta, bet gerinti situaciją gali kiekvienas veiklus medžiotojų būrelis.

Daugėja ne tik didžiųjų ančių

Į suomių metodą ir rezultatus panašią patirtį turi ir keletas Latvijos būrelių, kurie lesinti pradėjo jau pernai. Grūdų latviai pradėjo barstyti prieš praeitų metų medžioklės sezoną, ir rezultatas buvo akivaizdus, o šiemet nutarta pradėti lesinti dar ankstyvą pavasarį. Finansiškai tai nebuvo sunku, nes pavyko su vietos ūkininkais susitarti dėl žemos kokybės grūdų.

Kartą per tris dienas kūdrose – pakrantėje ir ant mažų salelių – paberta apie tris maišus grūdų ir pabirų (iš viso šeši maišai per savaitę). Reguliariai apvažinėjamos lesinimo vietos ir žiūrima, kokia situacija. Iš karto matyti, ar ančių svečiuotasi. Kai grūdai sulesti, beriama iš naujo – dalis pakrantėje, dalis vandenyje. Taip antis galima privilioti ilgam laikui.

Susiję straipsniai

Šį pavasarį plotuose pastebėta ne tik didžiųjų ančių, bet ir klykuolių ir kitų rūšių paukščių, net įvairių žąsų. Vis dėlto svarbiausia, kad nuo lesinimo pradžios kūdrose pastebėta rudagalvių ančių. Šios rūšies populiacija mažėja visoje Europoje, ir šiuo metu kalbama apie jų medžioklės draudimą.

Suomijos kolegų patirtis rodo, kad lesinant galima sudaryti palankias sąlygas visų rūšių antims ir taip paveikti vietos populiacijos dydį. Jeigu lesinti antis taptų įprasta ir plačiai taikoma praktika, galbūt būtų galima kalbėti apie indėlį į rūšių ir biologinės įvairovės išsaugojimą Baltijos šalyse.

Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose!

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.