Neseniai vienoje medžioklei skirtoje feisbuko grupėje publikuotos nuotraukos, kuriose matyti leopardas prie jauko. Nuotraukos paskelbtos kaip juokelis ar greičiau kaip humoristinė mįslė, bet sulaukė didelio dėmesio.
Nuotraukas medžioklės plotuose užfiksavo miško kamera. Augalai nespalvotose, naktį darytose nuotraukose beveik niekuo nesiskiria nuo Latvijos augalijos. Kadangi Latvijoje kartkartėmis pastebima mūsų platumoms nebūdingų gyvūnų, pvz., stručių ar kupranugarių, žinia apie leopardą atrodė visai tikėtina.
Vis dėlto greitai vienas sumanus grupės dalyvis pastebėjo, kad nuotraukose matyti tuometinė oro temperatūra, ir nurodė, kad Latvijoje balandžio naktį kaži ar galėtų būti 20 laipsnių šilumos. Tuo mįslė ir buvo įminta. Iš tiesų nuotraukos darytos Namibijoje, kur trofėjinė leopardų medžioklė organizuojama aukščiausiu lygiu.
Trofėjinė medžioklė yra vienas pelningiausių turizmo būdų, teikiantis neįkainojamą paramą trečiojo pasaulio šalių ekonomikai. Mokesčiai ir rinkliavos, kurias medžioklės turizmo operatoriai sumoka į šalies biudžetą, aukos ir investicijos leidžia statyti mokyklas, ligonines, kelius, o svarbiausia – šie pinigai investuojami į gamtosaugą ir aplinkos atkūrimą.
Nuotraukos iš Afrikos kelia prisiminimus
Diskutuojant apie leopardo nuotraukas ir šių gražių kačių biologiją, medžioklę bei rūšies apsaugą, vienas medžiotojas priminė, kad Latvijoje kartą iš tiesų buvo sumedžiotas leopardas.
Latvijos medžiotojų asociacijos informacinis leidinys Jakts 2008 m. publikavo straipsnį apie šią medžioklę.
Gyvename ne Afrikoje, o prie Liepupės
Kai žmogus dar nebuvo iššautas į kosmosą, maždaug 1960 metais, Liepupėje jau vyko leopardo medžioklė. Mano pašnekovas Martinis pasakoja: „Na, žinok, tai buvo seniai, bet atsimenu, kad tai įvyko balandžio 1-ąją, Melagių dieną. Iš ryto sužinojau, kad kažkas nusinešė senos katilinės kūriko šunį. Nuėjome apžiūrėti įvykio vietos ir radome lūšies pėdsakus, o iš šuns nieko nebuvo likę. Prie manęs priėjo vienas moksleivis ir pasakė: „Dėde Martini, tas žvėris buvo su ilga uodega, ne lūšis.“ Bet ką gi vaikas supranta apie miško žvėris? Bandžiau prisiskambinti medžiotojams, bet tai nebuvo lengva, nes visi galvojo, kad pučiu miglą. Pagaliau pavyko sukviesti medžiotojus prie pėdsakų, ir visi nusprendė, kad gyvūnas iš tiesų ne lūšis, tad medžioklė prasidėjo. Pradėjo varyti, staiga nuskambėjo šūvis, tada antras. Šaulys – medžiotojas, neišsiskyręs ypatingu taiklumu. Katė vartėsi ant žemės, tad kitas medžiotojas iš Limbažių žvėrį pribaigė ir kaip mirtino šūvio autorius pretendavo į trofėjų. Priėjus prie gyvūno, nuostaba buvo didelė – sumedžiotas tikriausias leopardas. Keturiese vos išnešėme iš miško, atvyko ir ponai iš Rygos, kurie ėmė pasakoti, kad reikėjo žvėrį gyvą pagauti, nes jis paspruko iš Gardino zoologijos sodo. Leopardas atiduotas Rygos gamtos muziejui, kur jį galima apžiūrėti ir šiandien. Liepupėje jis gyveno apie 2–3 metus, nes senas eigulys, mėgstantis retkarčiais pasimėgauti degtine, sakė: „Vyrai, kelis kartus mačiau lūšį ilga uodega“. Bet vyrai juokėsi: „Na, kai jam išaugs ir ragai, eisime medžioti.“
Daugiau informacijos apie šį įvykį – Rygos gamtos muziejuje ir Kirbižių miško muziejuje.
PRENUMERUOK Žurnalas Medžioklė arba ieškok spaudos prekybos vietose!
