Turbūt ne kartą teko matyti kai kurių medžiotojų praktikuojamą ritualą, kaip po medžioklės pagerbiamas laimikis. Tokios tradicijos gajos Prancūzijoje ir Belgijoje. Sumedžiojus pirmąjį elnią ar tiesiog bet kokį pirmąjį laimikį, ant medžiotojo veido užtepama sumedžioto gyvūno kraujo. Koks tai ritualas ir iš kur jis atsirado? Yra įvairios informacijos, tikslias jo ištakas rasti sunku, bet galbūt ši tradicija vienokiu ar kitokiu būdu prasidėjo dar VII mūsų eros amžiuje.
Teigiama, kad tepti kraujo ant veido yra Amerikos indėnų tradicija, yra ir nuomonė, kad šios tradicijos ištakos siekia XVI amžiaus Anglijos lapių medžiotojų papročius, kai taip būdavo inicijuojamas jaunas medžiotojas, vyriausiajam medžiotojui lapės uodega užtepant jos kraujo ant įšventinamo medžiotojo kaktos ir skruostų. Vis dėlto pasirodo, kad ši tradicija prasidėjo dar seniau ir yra susijusi su šventuoju Hubertu – medžiotojų globėju, kurio diena švenčiama lapkričio 3-iąją.
Šv. Hubertas gimė 638 metais. Kartą medžiodamas jis patyrė apreiškimą, miške pamatęs elnią, kuriam tarp ragų buvo kryžius. Vėliau jis tapo vyskupu. Toks yra trumpas šio šventojo gyvenimo aprašas. Ši tradicija prasidėjo apie 727 metus šv. Huberto garbei jau jam mirus. Sumedžiojus elnią, jo krauju apšlakstydavo peilį ir juo ant medžiotojo veido nubrėždavo tris kryžius – ant kaktos ir abiejų skruostų. Tai simbolizavo šv. Huberto susitikimą su elniu, kuriam tarp ragų buvo kryžius. Medžiotojo kolegos po ceremonijos sveikindami spausdavo jam ranką.
Ši tradicija išgyveno šimtmečius, ji praktikuojama daugelyje šalių, ypač ten, kur minima Huberto šventė, bet daug ko iš pradinės ceremonijos ir jos prasmės nebeliko. Dabar tai renginys, kuriuo ypač išskiriamas pirmasis medžiotojo laimikis, kartais nebūtinai elnias, bet ir stirna, briedis ar šernas.
Kitame straipsnyje rašėme apie Žvelsos klubo plotuose panašiai pagerbtą medžiotoją iš Latvijos, kuriai pasisekė sumedžioti pirmąjį stirniną. Medžioklės vadovas tiesiog ranka ant medžiotojos veido užtepė šlakelį sumedžioto stirnino kraujo ir įteikė „paskutinio valgio“ šakelę.
Daugelis paklaus – kokia to prasmė? Tradicijos ir ceremonijos medžioklę padaro ypatingu, šventišku renginiu, atitolindamos ją nuo tiesiog brutalios mėsos gavybos. Ceremonija – tai metas, kai gali įvertinti sumedžiotą gyvūną ir medžiotojo įgūdžius, paskutinį kartą pagerbti laimikį, tam tikra prasme padėkodamas gamtai už suteiktą dovaną. Tokie niuansai atskiria medžioklę nuo kitų mėsos gavimo būdų, nes ji reiškia pagarbą ir supratimą.
Faktai
– Tradiciškai ant elnią sumedžiojusio vyro kaktos ir abiejų skruostų krauju nupiešdavo kryžius, kad pagerbtų šv. Hubertą.
– Šv. Hubertas buvo aistringas VII amžiaus medžiotojas, jis patyrė religinį apreiškimą ir vėliau tapo vyskupu.
– Anglijoje XVI amžiuje lapių medžiotojai įšventindavo sėkmingą kolegą, lapės uodega užtepdami jos kraujo ant medžiotojo veido.
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose.
