Dėmesio! Lietuvoje duslintuvus naudoti draudžiama!
Duslintuvai ne tik Latvijoje ir Estijoje, bet ir kitur pasaulyje ir Europoje yra tikras mados klyksmas. Jie vis dažniau naudojami ne todėl, kad stilingai atrodo ant vamzdžio, o todėl, kad su jais šaudyti iš tiesų galima daug komfortiškiau ir efektyviau. Nors garso duslintuvą naudoti labai lengva, dėl jo kyla daug klausimų ir nepagrįstų nusistatymų.
Esame vienintelė Baltijos šalis, kurioje duslintuvų naudojimas visiškai apribotas. Latvijoje ir Estijoje duslintuvus galima naudoti gana laisvai – be didesnių apribojimų, registracijos ir specialių sąlygų. Skandinavijoje tai jau keliasdešimt metų taikoma praktika, Norvegijoje net žengtas dar vienas žingsnis į priekį – dėl klausos apsaugos šaudyti be ausinių arba duslintuvo apskritai draudžiama. Latvijoje 2014 metais pavyko tarsi pralįsti pro adatos skylutę, nes dėl bręstančios afrikinio kiaulių maro krizės pavyko atitinkamą pataisą „prakišti“ į Ginklų ir specialiųjų priemonių apyvartos įstatymą. Plačiojoje visuomenėje, žinoma, neapsieita be nesusipratimų ir aštrių emocijų, bet Latvijoje įstatymu numatyta, kad medžioklėje galima naudoti visų rūšių duslintuvus su ilgo vamzdžio lygiavamzdžiais, apribojimas taikomas tik negamykliniams duslintuvams ir mažiems .22 kalibrams. Estijoje duslintuvai leisti pernai.
Kam jų reikia?
Kažkas feisbuke paklausė – kam reikia duslintuvo, jeigu vis tiek po šūvio visi gyvūnai nubėga? Šis klausimas rodo, kad medžiotojams iš esmės trūksta supratimo, kokias funkcijas atlieka duslintuvas. Pirmiausia, tai paties šaulio klausos apsauga. Aišku, be ausinių ir duslintuvų yra vienas labai efektyvus būdas išspręsti šūvio triukšmo problemą – apkursti, ir tada joks triukšmas tikrai netrukdys. Na, arba visai nešaudyti. Problema ta, kad klausa prarandama negrįžtamai, ji neatsinaujina.
Žinoma, tai ne geriausias problemos sprendimo būdas, todėl labai sunku suprasti daugelio šalių ir mūsų valdžios nusistatymą. Duslintuvai kaip tik turėtų būti privalomi, kad būtų apsaugota šaulio klausa, panašiai kaip su saugos diržais, statybininkų ir motociklininkų šalmais ir t. t. Duslintuvas yra tokia pati klausos apsaugos priemonė, bet ją gaubia daug neteisingų prielaidų, atsiradusių greičiausiai dėl Holivudo veiksmo filmų. Suomijoje ir Švedijoje duslintuvai buvo leisti siekiant apsaugoti šaulių klausą, Latvijoje – tik prireikus sumažinti šernų populiaciją, o mūsų valdininkams, regis, nerūpi nei žmonės, nei šernai. Be šios funkcijos, duslintuvas turi ir daugiau įvairių privalumų.
Medžiotojas gali naudoti kitas klausos apsaugos priemones, bet jo kompanionas – medžioklinis šuo – tokių galimybių neturi. Galima tik įsivaizduoti, kokį diskomfortą patiria gyvūnas, kai šalia jo iššaunama magnumu. Šia prasme duslintuvą galima laikyti stebuklinga priemone, nes juo galima ne tik pasirūpinti medžioklinio šuns gerove, bet ir išspręsti kitą didžiulę problemą – šuns šūvio baimę.
Dar viena priežastis – galimybė sumažinti atatranką. Gana didelis procentas medžiotojų bijo šūvio dėl įvairių priežasčių. Viena jų – netinkamas pirmasis lygiavamzdis, kai šaudymas po kokių dešimties šūvių virsta tikra fizine kančia. O kai ateina laikas įsigyti didelio kalibro karabiną, jo šūvis gali būti labai aštrus ir nemalonus. Dar baisiau, jeigu netyčia optiniu taikikliu susimušama akis ar kakta. Dėl to paspausti nuleistuką jau pasąmonėje virsta baisiu veiksmu – šaulys laukia atatrankos, nuleistuką spaudžia netolygiai. Net jeigu ginklas ir optinis taikiklis kokybiški, jų privalumais naudotis labai sunku, jeigu bijai šūvio.
Be to, šią baimę labai sunku kontroliuoti. Duslintuvas įvairių kalibrų atatranką gali sumažinti net 90 proc., aštrų, nemalonų smūgį paversdamas lengvu stumtelėjimu. Panašią funkciją atlieka kompresorius – jis gerokai sumažina atatranką, bet ne visada sumažina triukšmą, net atvirkščiai. Pavyzdžiui, kai kurių kalibrų ginklu iššauti be kompresoriaus ar duslintuvo galima tik kartą, nes atatranka yra tokia didelė, kad šūvis kone kaskart baigiasi sulaužytu raktikauliu.
Naudojant duslintuvą mažiau trikdoma ir aplinka. Čia kalbu ne tik apie gyvūnus, bet ir žmones, ypač kai reikia medžioti netoli namų ar gyvenvietės. Šūvis tampa draugiškesnis ne tik tetulei, bet ir jos šuniui, karvėms ir ožkoms.
Kaip veikia duslintuvai?
Štai palyginimas: normaliu žmogaus čiauduliu, kurio energija yra maždaug 0,1 vato, greičiausiai neįmanoma uždegti net ekonomiškiausios lemputės, tačiau šūvio galios, kurią galima prilyginti maždaug 3000 vatų, užtektų akimirkai uždegti ištiso rajono lemputes. Šautuvas apskritai, vamzdis ir duslintuvas turi susitvarkyti su dideliu slėgiu ir aukšta temperatūra. Kai kulka išlekia iš vamzdžio, su ja didžiuliu greičiu išeina labai aukštos temperatūros (net virš 1000 °C) dujų debesis, kuris kelis metrus kulką net aplenkia, nes dujų greitis tik didėja, ir būna atvejų, kai jų greitis siekia 2000 m/s.
Kai tai įvyksta, dujų debesis aplink kulką sudaro turbulenciją, o kulkos kelią padaro nestabilų. Duslintuvo užduotis – sulaikyti dujas ir jas atvėsinti. Duslintuvą sudaro kameros, kurios dujas sulaiko ir neleidžia iš karto ištrūkti iš vamzdžio. Šį procesą aprašyti užtruktų ilgai, bet, pavyzdžiui, per 0,0001 sekundės .300 WSM kulka jau yra 80 cm nuo vamzdžio. Jeigu žiūrėtume sulėtintai, kas vyksta duslintuvo kamerose, matytume, kaip dujos jose pagaunamos ir ten siūbuoja panašiai kaip želatinos gabalas, į kurį įlekia kulka. Judėjimas vyksta bangomis, jos didėja ir mažėja.
Įdomu, kad iš parako sukeltos energijos kulkai perduodama tik 25 proc. Kiti 75 proc. panaudojami parako dujoms pagreitinti ir įkaitinti, kad ginklas judėtų kulkos skriejimui priešinga kryptimi.
Triukšmas atsiranda iš to, kad kulkai išskriejus iš vamzdžio susidaro didžiulis dujų slėgis. Šaunant mažais kalibrais tai yra 300 barų, dideliais – net iki 900 barų. Dujos ištrūksta iš vamzdžio, jos yra karštos ir juda greitesniu nei garso greičiu, kyla smūgio banga, garso slėgis, kuris sukelia triukšmą. Duslintuvas sumažina dujų greitį, idealiu atveju jis sumažėja iki 300 m/s, be ne visada tai pavyksta. Duslintuvo užduotis atlikta, jeigu dujos iš vamzdžio išeina tada, kai kulka yra 30–40 cm nuo vamzdžio – tada ji gali ramiai toliau lėkti. Kartu sumažinama smūgio banga, ir garsą mes girdime tą akimirką, kai kulka viršija garso greitį. Šis triukšmas panašus į stiprų botago pliaukštelėjimą.
Kodėl kai kurių kalibrų šūvio garsas toks skirtingas? Skiriasi kiekvieno kalibro šūvio galia. Pavyzdžiui, .223 Rem parako užtaisas yra 2 g, ir jis yra iš dviejų komponentų, o .300 WSM parako užtaisas – 5 g, todėl ir kalibro galia tris kartus didesnė. Atitinkamai didesnis ir slėgis, dujų apimtis, taigi ir triukšmas. Triukšmingesnė yra ir didesnė kulka, kuri dideliu greičiu skrodžia orą ir viršija garso greitį.
Europos Komisija prieš kurį laiką siūlė duslintuvą priskirti prie esminių ginklo dalių, bet jis jokiu būdu negali būti esminė šaunamojo ginklo dalis. Duslintuvas yra įrankis, nepaliekantis jokių pėdsakų nei ant kulkos, nei ant tūtos, jis niekaip negali padėti identifikuoti, kas ir kuo iššovė kulką, todėl ši iniciatyva buvo ne tik kvaila, bet ir visiškai neefektyvi.
Ar dydis svarbus?
Tai esminis klausimas, kai ateina laikas įsigyti duslintuvą. Ten, kur duslintuvai leidžiami, pasiūla visada plati. Beveik kiekviena medžioklės reikmenų parduotuvė siūlo kokį nors duslintuvų prekės ženklą. Kiekvienas turi savų poreikių ir lūkesčių: vienam svarbu, kad duslintuvas būtų trumpas, bet efektyvus, kitam svarbiausia, kad jis būtų lengvas, trečiam svarbiausias veiksnys – kaina. Turėdami omenyje šiuos kriterijus, paprašėme Anima Libra (Latvija) atstovo Dmitrijaus Klešnino paaiškinti keletą niuansų apie duslintuvus. Beje, Anima Libra pati gamina duslintuvus, todėl Dmitrijus šiuo klausimu turi nemenką patirtį. Įmonė samdo mokslininkus ir naudoja įvairias programas, kad pasiektų kuo geresnį rezultatą. Aišku, buvo klaidų, teorija kartais pasirodė geresnė nei praktiniai rezultatai, bet dabar įmonė jau išleido šeštąjį savo modelį.
Kalbėdamas apie duslintuvus Dmitrijus nurodo, kad svarbiausia – ne išvaizda, o efektyvumas. Svarbu tai, kaip duslintuvo kamerose išsiplečia dujos, kaip jos plūsta, kaip sumažina galutinį slėgį, kuris sukelia triukšmą. Įdomu, kad užpakalinėje dalyje esanti duslintuvo kamera (ta, kuri paprastai prisukama prie vamzdžio) veikia triskart mažesniu efektyvumu nei esančios vamzdžio priekyje. Tad jeigu vienintelis šaulio prioritetas yra kuo tyliau iššauti, verta įsigyti didelės apimties duslintuvą, galintį net iš dalies dengti vamzdį. Yra ir duslintuvų, kurie užmaunami ant viso vamzdžio, bet tokie nėra pigūs, nes vien užpakalinės kameros gamyba kainuoja tiek pat kiek priekinių. Įvertinus svorį, dydį ir rezultatą, greičiausiai tai finansiškai neapsimoka, bet ir užpakalinė duslintuvo kamera yra svarbi.
Mitai
Didžiausias mitas apie duslintuvus atsirado iš netikroviškų filmų. Paimi pistoletą, prisuki AA baterijos dydžio duslintuvą ir kyla vos vos girdimas pukšt. Tai tokia pati fantastika kaip skraidančios lėkštės. Deja, šios fantazijos daro poveikį ne tik sprendimus priimantiems valdininkams, bet ir patiems medžiotojams. Medžiotojams ir valdžios atstovams diskutuojant apie duslintuvus, itin nerimaujama dėl brakonierystės augimo. Pirma, visi užrūdiję brakonieriai jau seniai naudoja duslintuvus, taip pat ir naktinius taikiklius, termovizorius ir dar bala žino ką, nes jie yra brakonieriai, įstatymų pažeidėjai, todėl įstatymų ir nesilaiko. Antra, vien tik bandydamas išgirsti, kas kur šaudo, nepagausi nė vieno brakonieriaus. Trečia, jeigu filme matote didelės galios karabiną su spyna, bet triukšmas prilygsta spustelėjimui kompiuterio pele, žinokite, kad tai kino industrijos išmonė.
Nesitikėkite ir to, kad duslintuvas visiškai nuslopins visą triukšmą. Priklausomai nuo kalibro, vidaus patalpų šaudykloje verta papildomai naudoti klausos apsaugos priemones ir taip pasirūpinti savo ir kitų sveikata.
Mitas ir tai, kad po šūvio su duslintuvu gyvūnai nebėga. Jie, aišku, bėga, bet trikdis aplinkai, medžioklės plotams apskritai daug mažesnis. Po tokio šūvio, galimas daiktas, kiti gyvūnai netrukus pasirodys toje pačioje vietoje, bet nesitikėkite, kad šernai tik stovės ir stebėsis, kodėl broliai ir seserys nežinia nuo ko gulasi.
Duslintuvai lygiavamzdžiams
Latvijoje duslintuvus kelerius metus buvo leidžiama naudoti tik su ilgavamzdžiais graižtviniais ginklais. Pernai jie buvo leisti ir lygiavamzdžiams. Vis dėlto pasiūla nedidelė. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus JAV įmonė SilencerCo sukūrė pirmą komercinį duslintuvą Salvo 12 lygiavamzdžiams. Šį duslintuvą galima naudoti su pompiniais lygiavamzdžiais ir pusautomačiais, sumažinant garsą žemiau klausai pavojingų 140 dB. Salvo 12 šūvio triukšmą vamzdžio gale sumažina iki 136,80 dB. Aišku, šis duslintuvas mažina ir atatranką, todėl daugeliui tai galėtų atrodyti įdomus, nors brangokas sprendimas. Didžiausia problema su duslintuvais lygiavamzdžiams yra tai, kad šiuo atveju šaunama ne viena kulka, o šratais. Salvo 12 sprendimas iš esmės yra prietaise esantis skleistuvas, kuris veikia kaip vamzdis, o plyšiai šiame skleistuve surenka dujas. Dėl to šis prietaisas yra didokas, sveria beveik kilogramą, o jo ilgis – 30 cm.
Klaidos, arba ko nereikėtų daryti su duslintuvu
Svarbus dalykas, galintis brangiai atsieiti, – duslintuvas turi būti tiksliai centruotas. Mažiausias, net dešimtadalio laipsnio nuokrypis gali sukelti labai nemalonių ir net pavojingų padarinių.
Problemų gali kilti ir tada, kai naudojamas netinkamas kalibras. Jeigu pavyko uždėti mažam kalibrui skirtą duslintuvą ant didelio kalibro ginklo, tikriausiai vienu šūviu viskas ir pasibaigs, nes duslintuvas bus negrįžtamai sugadintas. Ne ką geriau gali būti ir priešingu atveju – jeigu ant mažo kalibro ginklo uždedamas dideliam kalibrui skirtas duslintuvas. Kodėl taip nutinka? Pavyzdžiui, .22 LR kalibrui skirtą duslintuvą (Latvijoje su šiuo kalibru naudoti duslintuvą draudžiama) galima prisukti ant .223 Rem. Abiejų šių kalibrų, kad ir kokie jie skirtingi, kulkos skersmuo vienodas – 5,7 mm. Šiuo atžvilgiu problemų nebus, bet .223 Rem energija yra didesnė nei mažojo .22 LR, o pasekmės – tiesiog išpūstas ar kitaip sugadintas duslintuvas. 40 gr (3 g) .22 LR šovinio energija yra 141 J, o 36 gr (2 g) .223 Rem – 1524 J.
Ką daryti, jei duslintuvas sušlapo ar nukrito? Iš esmės duslintuvas rūdyti neturėtų. JAV rašytojas ir ekspertas Patrickas Sweeney rekomenduoja su duslintuvu iššauti, jį sušildyti, tada drėgmė išgaruos. Jeigu duslintuvas nukrito ant žemės, reikia įsitikinti, kad niekas nenukrypo nuo reikiamos pozicijos. Prisuki duslintuvą, išimi spyną ir pažvelgi į vamzdį. Paprastai kokie nors nuokrypiai labai gerai matosi. Jeigu duslintuvas vis dar gerai centruotas, bet yra koks nors įdubimas, teoriškai su juo galima šaudyti toliau. Jeigu nesate įsitikinęs, geriau iš karto ieškoti specialisto pagalbos. Kokybiškas duslintuvas nėra trapi gėlytė, todėl turėtų būti atsparus ir nedideliems smūgiams, aišku, jeigu nemėtote per devinto aukšto langą ant šaligatvio.
Su duslintuvu tikrai nereikėtų bandyti šauti po vandeniu. Vamzdžio toks eksperimentas nesugadins, bet duslintuvas gali nukentėti. Nereikėtų naudoti ir netinkamos amunicijos. Gamyklinė amunicija neturėtų kelti problemų, jeigu duslintuvas tinkamai uždėtas. Literatūroje minima, kad švininės kulkos be apvalkalo gali palikti duslintuve švino dalelių ir taip jį gadinti.
Naudojimas. Patirtis
Kalbėdamas apie konkrečius gamintojus, D. Klešninas aiškina, kad skirtingiems gaminiams taikomi skirtingi sprendimai, bet tai ne visada duoda pageidaujamą rezultatą. Pavyzdžiui, kai kurie duslintuvai dujas ne sustabdo, o atvirkščiai – padaro dar greitesnes. Taip būna, kai duslintuve nėra kameros, o, pavyzdžiui, tik vamzdis, kuriuo dujos įsibėgėja. Vaizdinėje simuliacijoje, kurią man demonstravo įmonėje Anima Libra, matyti, kad skirtingų duslintuvų modelių skirtingiems kalibrams kameros išdėstytos nevienodu atstumu – taip optimizuojamos dujų stabdymo ir vėsinimo savybės. Jeigu duslintuve kameros išdėstytos padrikai, toks duslintuvas ne visada atliks savo darbą ir šauliui teks nusivilti.
Minusai
Aišku, be daugybės duslintuvo pliusų jų naudotojai susiduria ir su keletu trūkumų, kurie daugiausia susiję būtent su naudojimu. Kalbant apie priežiūrą, duslintuvui reikia mažai dėmesio. Jeigu jis neardomas, pačiam bandyti jo valyti tikrai nereikėtų. Jeigu vis dėlto ardomas, reikėtų jį ir valyti. Paprastai gamintojai rekomenduoja duslintuvą valyti kas 200–500 šūvių. Iš esmės reikėtų valyti taip pat kaip ginklą, tik prisiminkite, kad aliumininiams paviršiams netinka agresyvios priemonės, pavyzdžiui, vielinis šepetys. Vis dėlto jeigu nesate tikras, kaip duslintuvą valyti, geriau kreiptis į specialistą.
Kaip trūkumas minima ir tai, kad prisuktas ant vamzdžio jis ginklą padaro ilgesnį, todėl gana sunku ginklą vežiotis, nes jis greičiausiai nebetilps į krepšį ar lagaminą. Tai reiškia, kad duslintuvą reikia nuimti ir jo vietoje primontuoti specialią veržlę ir nenaudojant jos stengtis nepamesti.
Kitas minusas – ginklo prišaudymas. Duslintuvą nuėmus, keičiasi pataikymo vieta. Pataikymo skirtumas gali būti nuo kelių iki keliolikos centimetrų, nelygu ginklas. Sunkumų kyla važiuojant į kokią nors šalį, kurioje duslintuvų naudoti negalima, ar kai per kokias nors varžybas taisyklės neleidžia naudoti duslintuvo. Tada eilinį kartą reikia važiuoti prišaudyti ginklą, arba galima įsiminti, kokią taikiklio korekciją atlikti šaunant su ir be duslintuvo. Aišku, pirmą kartą būna vargo, kol pavyksta prišaudyti skirtingus ginklo, ant kurio bus sukamas duslintuvas, taikiklius. Na, o jeigu įstatymai leidžia naudoti naktinį taikiklį, prišaudyti reikės ir jį.
Norint duslintuvą primontuoti prie vamzdžio, reikia sriegio. Idealiu atveju jis jau įsuktas gamykloje, tada medžiotojui nereikia rūpintis, o tik rasti duslintuvą su atitinkamo dydžio sriegiu. Problemos prasideda tada, kai originalus ginklas sriegio neturi. Tada reikia ieškoti galimybės jį prisukti. Pavyzdžiui, Latvijoje kelios įmonės siūlo tokią paslaugą, kainos svyruoja nuo 40 iki 100 eurų. Tik prieš vykstant į tokią operaciją verta pasidomėti kitų medžiotojų patirtimi, mat būna atvejų, kai vamzdis sugadinamas – reikėtų išsiaiškinti, kokia dirbtuvės atsakomybė, jeigu vamzdžiui padaroma kokia žala. Dažniausias vamzdžio defektas po tokios operacijos – sugadintas sriegis, taigi ir šūvių grupė nebebus tokia tanki.
Išvados
Duslintuvas yra puikus įrenginys, draugiškas šauliui, šuniui ir aplinkai. Kiekvieno tolerancija garsui skirtinga, todėl apie skirtingų gamintojų produktus bus įvairių nuomonių, nes kiekvienas turi savo favoritus. Jeigu konkretaus gamintojo duslintuvas tenkina, tai nėra priežasties ieškoti kokio kito sprendimo.
Nepaisant daugybės pliusų, yra ir keli minusai – prie ginklo tvirtinamas papildomas įrenginys, tad jį reikia primontuoti, numontuoti ir nepamesti varžto duslintuvo nenaudojant. Jeigu ginklas prišaudytas su duslintuvu, reikia žinoti, kur kulka skries duslintuvą palikus namuose – kad staiga medžioklė nesibaigtų dėl užmaršumo ar atsitiktinumo. Problemų bus ir tada, kai ginklas prišaudytas su duslintuvu, bet numatyta medžioti šalyje, kur šį įrenginį naudoti draudžiama. Tada arba reikia važiuoti į šaudyklą, arba prisiminti, kokios korekcijos reikia taikikliui.
Nepaisant šių smulkmenų, duslintuvas yra labai geras išradimas, kurį naudodamas medžiotojas gauna nemažai naudos: apsaugo klausą, sumažina šūvio baimę, kas ypač svarbu sportininkams, pasiekia geresnę pataikymų grupę, nes dujos nebeveikia kulkos, kai ši išlekia iš vamzdžio.
Prenumeruok ir skaityk žurnalą MEDŽIOKLĖ 2023 metams!
