Jau kelerius metus Lietuvoje vykdomas platus vilkų populiacijos tyrimo projektas, pagal kurį Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslininkės ir dėstytojos Renatos Špinkytės-Bačkaitienės vadovaujama tyrėjų grupė analizuoja vilkų DNR mėginius, gimstamumo rezultatus bei maitinimosi įpročius, naudojant sumedžiotų gyvūnų audinių mėginius.
Tyrimo metu mokslininkai išsiaiškina konkretaus individo priklausymą vienai ar kitai vilkų šeimai, skirtingų gaujų sąveiką, vilkų migraciją šalies teritorijoje, kaimyninių šalių populiacijų įtaką bei kitus aspektus. Dėl šio projekto Lietuvoje pasikeitė vilkų limitavimo praktika ir gaunami daug išsamesni duomenys apie populiacijos būklę. Sujungus tyrimų rezultatus, medžiotojų pėdsakų skaičiavimą sniege ir stebėjimo ataskaitas, skiriamas sumedžiojimo limitas, kuris nuo 62 vilkų 2012–2013 metų medžioklės sezonu išaugo iki 341-o praėjusį sezoną. Ir tai buvo pirmas sezonas nuo tyrimo pradžios, kai paskirtasis limitas nebuvo įvykdytas.
Aplinkos ministerijos duomenimis, šį sezoną sumedžiota 280 vilkų, dar 9 vilkai buvo partrenkti automobilių ar sumedžioti pagal išduotus specialius leidimus ne medžioklės sezonu, mažinant vilkų daromą žalą avims ir kitiems ūkiniams gyvūnams. Daugiausia vilkų sumedžiota Anykščių r. savivaldybėje – 19, Rokiškio r. savivaldybėje – 15, Varėnos r. ir Švenčionių r. savivaldybėse – po 11, Utenos r. savivaldybėje – 10, Mažeikių r. savivaldybėje – 9.
Ūkininkas gauna leidimą sumedžioti vilką! Ar dabar tai prasminga? Pokalbiai apie medžioklę #67
Ar mūsų duomenys apie vilkų populiaciją išsamūs?
Jau praėjusių metų spalį pasigirdo nuomonė, kad limito įvykdyti nepavyks. „Aš buvau tikras, kad medžiotojams vilkų limito nepavyks visiškai išnaudoti. Kodėl? Nemanau, kad genetiniai tyrimai tiksliai atsako į mus dominantį klausimą. Vykdydamas tyrimus savo projekte aš nematau Lietuvoje tiek vilkų šeimų, kaip atrodo iš VDU mokslininkų atliktų tyrimų ir kitų šaltinių, – teigė Ekosistemų apsaugos centro vadovas, medžiotojas ir stambiųjų plėšrūnų tyrinėtojas Petras Adeikis. – Labiausiai abejotini, deja, yra Biomon duomenys. Kaip žinoma, skaičiuojant vilkų šeimų skaičių, dalis pridedama skaičiuojant tiesiogiai iš Biomon.lt gautą informaciją. Aš atlikau eksperimentą, apie kurį informavau ministeriją ir kitas įstaigas. 2023 metais darydamas vilkų elgsenos tyrimą į Biomon.lt nepaskelbiau nė vienos spraudės. Todėl tose teritorijose nebuvo nė vieno pranešimo apie vilkų pastebėjimus. O tai yra 5–6 medžiotojų klubų teritorija. Ir dabar, remiantis Biomon duomenimis, 2023 metais vilkų šiose teritorijose iš viso nebuvo.“
Tyrėjas įsitikinęs, kad šios svetainės duomenys išvis neturėtų būti naudojami, nes iškreipia vaizdą apie vilkų paplitimą ir populiacijos būklę Lietuvoje, nors ir manoma, kad Biomon duomenys yra tikslūs. „Deja, dalis medžiotojų nėra tiek sąmoningi, kad apskritai praneštų apie pastebėtus atvejus, o kitiems trūksta sąmoningumo. Savo vilkų elgesio tyrinėjimuose aš taip pat naudoju Biomon duomenis. Atsidarau ir pasižiūriu, kur daugiausia žinučių, ir einu tirti situacijos vietoje. Pavyzdžiui, neseniai pastebėjau, kad viename miško masyve yra aštuonios pastebėtų atvejų žymos.
Atidariau ir pradėjau tyrinėti. Remiantis duomenimis, aiškėja, kad per vieną dieną, beveik per valandą, miško keliuku ėjęs ar važiavęs medžiotojas pažymėjo aštuonis vilkų pėdsakus, bet po vieną kiekvienoje vietoje. Aišku, tai buvo vienas vilkas, kuris tiesiog ėjo tuo pačiu keliu. Čia reikėjo pažymėti vieną vilką ir aprašyme nurodyti, kad tai buvo vienas gyvūnas, kuris ėjo keliu penkis ar šešis kilometrus“, – atskleidė P. Adeikis ir pabrėžė, kad turėjo būti ne aštuonios, o viena žyma. Tai tik vienas pavyzdys, kodėl jis mano, kad Biomon.lt duomenys iškreipia vaizdą apie vilkų skaičių šalyje.
Kiek vilkų šeimų gali atlaikyti Lietuvos gamta ir kodėl tai svarbu?
Vienas populiacijos vertinimo aspektų galėtų būti aplinkos talpa, tačiau to, kiek vilkų šeimų galėtų gyventi šalies teritorijoje, neįmanoma nustatyti be papildomų tyrimų. „Čia reikėtų plataus vilkų elgesio ir teritorijos tyrimo projekto. Šia tema esu kalbėjęs ministerijoje ir su mokslininkais. Praėjusių metų pradžioje pasiūliau skirtingose ekosistemose sugauti apie dešimt vilkų, uždėti antkaklius su GPS ir tokiu būdu pradėti rinkti duomenis, kurie leistų nustatyti, kokias teritorijas šie vilkai užima. Tik gavę tikslius duomenis galime apskaičiuoti, kiek vilkų šeimų galėtų gyventi šalyje. Tikėtina, kad skirtingose ekosistemose teritorijos skirsis. Tai yra tai, ką mes manome, bet moksle turi būti atsakymas: mes žinome. Kad taip būtų, reikia atlikti mokslinę studiją“, – savo idėją išdėstė P. Adeikis ir pabrėžė, kad suinteresuotos šalys pritarė tokio tyrimo projektui, bet kol kas viskas vėluoja, nes dar esą reikia pažiūrėti, kas daroma kitose šalyse tiriant vilkų populiacijos būklę.
„Esu įsitikinęs, kad Lietuvai netinka nei Estijos, nei Latvijos, nei šiuo metu naudojamas Skandinavijos vilkų surašymo variantas, nes mūsų ekosistema kitokia. Šiuo metu naudojama populiacijos dydžio skaičiavimo sistema taip pat nėra baigtinė. Ją reikia papildyti. Reikėtų vilkų teritorijų tyrimų duomenų, bet mes jų neturime. Svarbiausia, kad Aplinkos ministerija, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, Aplinkos apsaugos agentūra vienbalsiai – visi vienbalsiai – nusprendė, kad toks tyrimas būtinas, bet toliau sutikimo reikalas į priekį nejuda ir duomenų mes neturime“, – apgailestavo P. Adeikis.
Jo nuomone, Lietuvoje vilkų šeimų nėra tiek daug, kaip rodo DNR tyrimai. Paaiškindamas savo mintį mokslininkas pateikė vieną pavyzdį: „Įsivaizduokime, kad susiformavo nauja vilkų pora, susidedanti iš dviejų individų iš skirtingų šeimų. Jie dar neturi palikuonių ir rudenį abu sumedžiojami. Ką manys mokslininkai: tai viena šeima ar dvi? Pagal DNR duomenis tai bus dvi šeimos. Ir tokių atvejų gali būti gana daug.“
Neįtikėtini miško kameros kadrai! Trys vilkai užpuola elnią, o jis atremia plėšrūnus savo ragais!
Kaip nustatomas vilkų šeimų skaičius Lietuvoje?
Siekdami suprasti, kaip nustatomas vilkų šeimų skaičius ir, remiantis juo, šių plėšrūnų sumedžiojimo limitas, susisiekėme su vilkų tyrinėtoja R. Špinkyte-Bačkaitiene, kuri paaiškino, kad į apskaitą patenka tik tos vilkų šeimos, iš kurių tais metais turima patikimų, jų buvimą įrodančių duomenų.
„Pirmiausia pasitelkiama informacija iš sumedžiotų vilkų genetinių ir amžiaus tyrimų. Vieną sezoną sumedžioti vilkų jaunikliai, kurie buvo jaunesni nei vienų metų, neabejotinai įrodo praėjusį pavasarį buvusią vilkų vadą (šeimą). Paskui tikrinamas genetiniais tyrimais nustatytas šių jauniklių giminystės ryšys pagal motinos genetinę liniją. Kiek surandama negiminingų individų ar jų grupių, tiek turime įrodytų paskutinio pavasario vadų (šeimų)“, – paaiškino mokslininkė.
Pasak jos, prie šio skaičiaus pridedamos šiems jaunikliams genetiškai negiminingos patelės, kurios pagal gimdų tyrimus pastarąjį pavasarį vedė jauniklius. Papildomai atsižvelgiama į sistemoje Biomon.lt per tuos metus registruotą informaciją apie vilkus.
Nauja vilkų šeima įtraukiama į sąrašą, kai užregistruotas atvejis atitinka tokius kriterijus: a) stebėti keturi ir daugiau vilkų vienoje vietoje, b) duomenys pateikti su tai įrodančia vaizdine medžiaga (nuotraukomis, vaizdo įrašais), c) registracijos vieta reikšmingai nutolusi nuo genetiškai patvirtintų vilkų šeimų. Taigi naudojami visi turimi ir tik itin patikimi duomenys, surinkti per vienus metus. „Kasmet gaunamas skaičius įrodo, kiek tais metais tikrai buvo vadų. Kiek vadų nepavyko tais metais įrodyti surinktais duomenimis, lieka neaišku, tačiau žvelgiant į žemėlapį galima visai tvirtai manyti, kad tokių šeimų Lietuvos teritorijoje yra daugiau, nei pavyko įrodyti“, – pabrėžė R. Špinkytė-Bačkaitienė.
Jau penkerius metus kasmet renkami ir analizuojami duomenys apie vilkų populiaciją Lietuvos teritorijoje rodė vis augantį vilkų skaičių bei Lietuvos vilkų populiaciją papildančių individų srautą iš Šiaurės Rytų. Rezultatai, gauti iš 2022–2023 metų medžioklės sezonu sumedžiotų vilkų mėginių, atskleidė pasikeitusią situaciją – nebenustatyta imigrantų srauto iš Šiaurės Rytų. Svarstytinos dvi priežastys: a) pastatytas žvėrims neįveikiamas barjeras – siena su Baltarusija, b) Lietuvos teritorijoje gyvenančių vilkų tankis pasiekė arba viršijo Latvijoje gyvenančių vilkų tankį ir imigracija tapo nebeprasminga, o galbūt net suintensyvėjo emigracija į Latviją. „Šioje vietoje daug naujos informacijos galėtų atskleisti bendri Lietuvos ir Latvijos teritorijose gyvenančių vilkų tyrimai“, – baigdama sakė vilkų tyrinėtoja.
Ankstesnėje 2022–2023 metų medžioklės sezonu sumedžiotų vilkų tyrimo ataskaitoje teigiama, kad vilkų populiacija Lietuvoje pasižymi augimo tendencija.
Tyrimais nustatytas 91 vilkų šeimos skaičius įpareigoja, tvirtinant ateinančio sezono vilkų sumedžiojimo limitą, vadovautis Vilko (Canis lupus) apsaugos plano 36.4 papunkčiu, kuriame numatoma populiacijos naudojimą planuoti taip, kad būtų užtikrintas jos tolygus sumažinimas ir išlaikymas 32–62 šeimų ribose. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad atliekamų tyrimų ir populiacijos stebėsenos pagrindu kasmet pavyksta įrodyti vis didesnį šeimų skaičių, o šeimų išsidėstymo žemėlapis atskleidžia, kad realiai Lietuvos teritorijoje gyvenančių vilkų šeimų skaičius yra didesnis nei 91. Planuojant sumedžiojimo limitą, rekomenduojama atsižvelgti ir į tai, kad pastaraisiais metais atliekami vilkų populiacijos genetiniai, amžiaus, reprodukcijos ir pasiskirstymo tyrimai rodo stabilią arba gerėjančią populiacijos būklę bei didėjantį individų kiekį.
Pastaruosius keturis medžioklės sezonus, nustatant sumedžiojimo limitą, besiveisiančių šeimų skaičius buvo dauginamas iš kaimyninėse šalyse nustatyto prieaugio vidurkio – 3,25 (vidutinis jauniklių skaičius vadoje rudenį, įvertinant natūralų mirtingumą), tačiau naudojant šį perskaičiavimo koeficientą, visą aptariamą laikotarpį buvo stebimas vilkų populiacijos augimas. Tikėtina, kad prieaugio vidurkis 3,25, nustatytas šiauresnėse šalyse, neatitinka geresnėse gamtinėse sąlygose (gausesnė mitybinė bazė, geresnės žiemojimo sąlygos ir pan.) besiveisiančios vilkų populiacijos būklės. Kad sustabdytume tolimesnį vilkų populiacijos augimą, mokslininkai siūlo atsargiai didinti prieaugio vidurkio koeficientą iki 3,75. Rekomenduojama stebėti situacijos pokytį po siūlomo prieaugio vidurkio koeficiento koregavimo bei grįžti prie šio klausimo kitais metais.
Kaip jau minėta, remiantis šio tyrimo rezultatais, praėjusį sezoną buvo suteiktas iki šiol didžiausias sumedžiojimo limitas – 341 vilkui.
Kas yra probleminis vilkas ir kaip tokius reikėtų medžioti?
Tyrinėtojas P. Adeikis įsitikinęs, kad vilkų populiacijos kontrolė Lietuvoje nėra visai tinkama. „Šiuo metu mūsų medžioklės praktika labai paprasta – medžiojame tai, ką pavyksta sumedžioti. Ardydami šeimas darome įtaką vilkų populiacijai ir sukuriame vilkus vienišius. Tada jie, negalėdami efektyviai medžioti vieni ir greitai susirasti naujo porininko, ieško lengviausio grobio: ūkinių gyvūnų, šunų, naminių paukščių. Šiuos probleminius gyvūnus mes kuriame patys, tad su dabartine medžioklės praktika jų nemažėja“, – sakė mokslininkas ir pridūrė, kad limitas nebuvo išnaudotas, nes Lietuvoje nėra tiek vilkų šeimų, kaip manoma, tačiau vis daugėja vilkų išpuolių prieš gyvulius ir šunis, o tai sukuria populiacijos augimo įspūdį.
XXI amžiuje medžioklė vyksta ne tik siekiant išsaugoti tradicijas, bet ir dėl to, kad egzistuoja kokia nors problema. Kaip pavyzdį jis nurodė kanopinių žvėrių populiacijos kontrolę ir žalos mažinimą – tai susiję ir su vilkų daromais nuostoliais.
„Savo seminaruose ir interviu visada pabrėžiu, kad savo medžioklės praktika patys sukūrėme probleminių vilkų. Mums reikia pradėti nuo savo klaidų taisymo. Tokius vilkus reikėtų leisti medžioti ištisus metus ir naudojant visus įmanomus prietaisus bei priemones, įskaitant naktinius taikiklius, žibintuvėlius ir kitus. Pašalinus tokius vilkus iš populiacijos galima pradėti mažinti skaičių. Tai aš vadinu kokybe ir kiekybe: iš pradžių sumedžiojame vilkus, kurie kelia problemų, o paskui reguliuojame skaičių. Čia taip pat reikėtų pridurti, kad pirmiausia reikėtų sumedžioti pernykštį prieaugį – jaunus vilkus, o tik paskui suaugusius. Pas mus viskas vyksta savo eiga“, – aiškino P. Adeikis.
Palyginimui čia galima paminėti kaimyninės šalies Latvijos praktiką, kur vilkų medžioklės sezonas prasideda liepos 15 dieną, leidžiant organizuoti medžiokles su varovais konkrečiai šios rūšies gyvūnams. Vasaros pabaiga ir rudens pradžia – laikas, kai šių metų vilkiukai pradeda mokytis medžioti ir keliauja kartu su gauja. Šiuo laikotarpiu jie taip pat labai gerai reaguoja į kaukimą. Tai leidžia nustatyti, kurioje vietoje medžioklės plotuose yra gauja, ir operatyviai organizuoti medžioklę. Patirtis rodo, kad tokioje medžioklėje dažniausiai sumedžiojami jauni vilkai ir vilkiukai, o suaugusieji sugeba išvengti žmonių.
„Probleminis vilkas – ne tas, kuris vaikšto šalia namų ar kaimų pakraščiuose. Lietuva yra vienkiemių šalis ir daug namų ar mažų kaimelių yra miškuose. Tai, kad plėšrūnai juda arti namų, nėra problema. Nemalonumai prasideda tada, kai plėšrūnai pradeda pulti bent minimaliai saugomus gyvulius ir šunis. Jie yra tikrieji probleminiai vilkai. Jei naminiai gyvuliai, pavyzdžiui, avys, laisvai ganosi miško pakraštyje arba veršelis pririštas prie medžio ir jį papjovė vilkas, tai yra natūralus procesas ir vilko dėl to kaltinti negalima“, – paaiškino mokslininkas.
Vilkų išpuolius prieš gyvulius
Anot mokslininko, probleminius vilkus reikėtų sumedžioti nedelsiant ir tiksliai toje vietoje, kur įvyko užpuolimas. Leidimai turi būti išduodami visus metus ir per kelias valandas, kad tą patį vakarą galėtume laukti vilko prie šviežiai papjautų gyvulių: „Mūsų šalyje kol kas nėra tinkamo supratimo apie šio proceso eigą ir kontrolę. Negalima duoti leidimo medžioti vilko dvidešimties kilometrų spinduliu aplink užpuolimo vietą, kaip šiemet buvo Plungės rajone. Kur nors miške sumedžiotas vilkas aiškiai nebuvo tas žvėris, kuris užpuolė avis, – savo poziciją aiškino mokslininkas ir pridūrė, kad tokiu būdu valdžios įstaigos problemos ne tik nesprendžia, bet galbūt net ir pablogina: – Pavyzdžiui, medžiotojai sumedžios patiną, kuris maitina savo partnerę ir vilkiukus, ir vilkei neliks nieko kito, kaip tik ieškoti lengvo grobio ir tapti probleminiu vilku, nes jai sunku pačiai sumedžioti laukinius žvėris ir prižiūrėti vilkiukus.“
Kodėl nepavyko išnaudoti vilkų sumedžiojimo limito?
Lietuvos vilkų populiacijos valdymas grindžiamas mokslinių tyrimų rezultatais, stebėjimais ir ataskaitomis. Būtų naudinga gauti tikslius duomenis apie išpuolių prieš gyvulius ir naminius gyvūnus skaičių, plėšrūnų padarytą žalą ir vietas, kur visa tai vyksta. Yra Biomon.lt. Savivaldybės renka duomenis apie vilkų veiklą savo rajone, bet bendros ir visuomenei prieinamos duomenų bazės nėra. Be to, svarbu, kad žmonėms būtų patogu ir paprasta paskelbti informaciją apie vilkų išpuolius su nuotraukomis ir koordinatėmis. Tai leistų tiksliau įvertinti tikrąjį problemos mastą, kiek Lietuvoje galėtų būti tų probleminių vilkų, kokią įtaką jų skaičiui ir veiklai daro medžioklė, bei nustatyti limito dydį.
Šiuo metu susidaro įspūdis, kad vilkų užpuolimų daugėja, tačiau sumedžiojimo limitas, kuris buvo nustatytas remiantis mokslininkų atliktais tyrimais ir rekomendacijomis, nebuvo įvykdytas. Tai ir kelia skirtingas versijas apie tikrąją populiacijos situaciją.
Medžiotojų nuomonės apie limito neįvykdymą
• Nesumedžioja, nes mažai specialistų, kurie juos medžiotų. Čia ne lapė ir ne šernas. Vilką sumedžioti reikia daugiau pastangų.
• Sezonas per trumpas. Reikėtų pratęsti, bet ne pavasarį, o pradėti vasarą ir leisti organizuoti vilkų medžiokles su varovais. Tai leistų sumedžioti daugiau jaunų vilkų ir išsaugoti suaugusių individų šeimas.
• Pavasarį medžiotojai atsipalaiduoja ir apskritai medžioja mažiau. Tačiau kalbant būtent apie vilkus, visi žino, kad vasarį–kovą patelės laukiasi ir patinai reikalingi, kad padėtų joms užauginti palikuonis. Medžiotojams atrodo neetiška medžioti vilkus pavasarį.
• Vilkai darosi vis gudresni. Jie išmoksta vengti žmogaus, todėl juos sunkiau sumedžioti.
• Vilkai sumedžiojami daugiausia atsitiktinai, medžiojant kitus žvėris, ir dažniausiai per medžiokles su varovais. Entuziastų, specialiai medžiojančių vilkus tykant ar viliojant, yra tik vienetai.
• Medžioklės limitas skaičiuojamas pagal tą pačią formulę, kaip ir vidutinis metinis prieaugis, t. y. vada. Kadangi suskaičiuojame tik dalį šeimų, reali vada yra didesnė už teoriškai apskaičiuotą. Tad medžioklės limitas yra mažesnis už realų metinį prieaugį. Tokiu būdu vilkų medžioklė nemažina vilkų populiacijos tiek, kad ji po medžioklės taptų mažesnė, nei buvo iki vados.
• Nesvarbu, kad „vilkų daugiau yra“ – bet kuri populiacija, žvelgiant grafiškai, turi savo sumedžiojimo per sezoną ribas. Ūkiškai kalbant, didėjant populiacijai, nustatomas limitas didėja greičiau nei sumedžiojimo galimybės. Pratęsk grafikus iki einamųjų metų kovo 31 dienos ir pats pamatysi, kiek einamaisiais metais medžiotojai galėjo sumedžioti vilkų. Šiemet šis skaičius yra mažesnis už nustatytą limitą.
• Nėra klubuose didelių entuziastų juos medžioti, kam pasiseka, tai pasiseka. Įvestų tvarką, pavyzdžiui, klubui per sezoną sumedžioti tris vilkus, nebūtų iš ko rinktis, turėtų medžioti ir limitas būtų išnaudotas su kaupu…
• Jei būreliai būtų skatinami medžioti daugiau, rezultatas keistųsi.
• Sunku sumedžioti, ypač tamsiuoju paros metu, be to, negalima naudoti prožektoriaus… Reiktų į naktinių taikiklių pataisas įtraukti ir vilkus – dieną sumedžioti vilkus įmanoma tik per varymines medžiokles, o tai labai maža dalis.
• Limitas neišnaudotas, nes visi nori greito efekto. Mažai kas nori laukti, sėlinti, vilioti ir panašiai. Nori taip: nuvažiavau, nupyliau, pasigyriau ir namo… Su vilkais taip neišeina.
• Vilkas neskanus. Daug ribojimų sudėta, tad, kad sumedžiotum, reikia stipriai pavargti.
• Kadangi vilkai, kaip kolegos sako, suprotingėjo, yra tikimybė, kad jie gali pradėti maitintis ne tik gyvūnais. O tada gal ir pasikeis vilkų medžioklės sistema.
• Vilką mat sunku sumedžioti ne per varymą. Šernus ištisus metus vilioja, kas vakarą po 4–6 valandas bokšteliuose mirksta. Nesunku?
• Viskas paprasta: augant vilkų populiacijai didėja medžiotojų galimybės juos sumedžioti sezonu – logiška, tiesa?
Apskaita nėra tobula – suskaičiuojame tik dalį realios vilkų populiacijos. Pavyzdžiui, 2022 m. suskaičiavo 87 šeimas, 2-23 m. – 91, o medžioklės intensyvumas liko faktiškai toks pat. T. y. medžioklės intensyvumas tampa vilkų populiacijos būklės rodikliu: jei jis didėja, viena iš priežasčių bus vilkų populiacijos augimas (dar lems medžiotojų aktyvumas, orai), jei vilkai medžiojami lėčiau, galima manyti, kad populiacija traukiasi, o jei medžioklės intensyvumas stabilus – galima manyti, kad ir populiacija pasiekė įsisotinimą ir yra stabili.
Tad dabar turime klausimą: jei vilkų populiacija pasiekia savo piką, kiek jų per sezoną pajėgūs sumedžioti mūsų medžiotojai? Praėjusių ir šių metų medžioklės rezultatai rodo, kad prie esamos populiacijos medžiotojai gali sumedžioti apie 300 vilkų per sezoną. Šiuo metu sumedžioti 288 vilkai. Jei mokslininkai nebūtų didinę vados koeficiento ir jis būtų likęs pernykštis (3,25), limitas būtų buvęs 295 vilkai – tiek, panašu, taip pat nebus sumedžiota. T. y. noriu akcentuoti, kad populiacijai augant ir kartu augant medžioklės limitui bei sumedžiojimo galimybėms, pats sumedžiojimas turi savo galimybių ribas. Ką ir matome faktiškai. Dabar dėl apskaitos: DNR tyrimai duoda didžiąją dalį duomenų apie šeimų skaičių ir būklę. Po to Biomon, bet jį galima kritikuoti tik dėl nepakankamų duomenų – čia seniūnijos fiksuoja tik apie pusę vilkų išpuolių faktų. Bet prisideda šiek tiek medžiotojų ir šiek tiek atsitiktinių stebėtojų įrašų. Trečias duomenų srautas – pėdsakų sniege apskaitos duomenys. Geriau kol kas nieko nesugalvojo…
Pareigūnai aiškina. Elektroninis medžiotojo bilietas ir saugaus elgesio žinių patikrinimai
Patogu ir greita! Prenumeruokite arba pirkite žurnalą internetu!
