Iš latviško leidinio Miško istorijos (Meža stāsti), žurnalo Miško gyvenimas (Meža Dzīve) priedo, 1935 m.
Gardžiausias laimikis vokiečių kareiviams Latvijoje būdavo kurtinys. Apie šį paukštį galėdavo pasvajoti tik baronų draugai ir karininkai, nes kurtiniui sumedžioti reikėjo ypatingų sąlygų.
Vieno dvaro baronui šalia kurtinių gyvenamų vietų buvo pastatytas gražus medžiotojų namelis, įrengtas su minkštais baldais ir viskuo, ko reikia nakvynei. Vieną pavasario vakarą ten atvyko garbus vokiečių pulkininkas. Girininkas netoliese jau buvo paguldęs vieną didelį kurtinio patiną, tad tereikėjo sulaukti aušros.
Kol sutemo, pulkininkas pasivaikščiojo gražioje medžiotojų namelio apylinkėje.
Išaušus girininkas tvirtai pabeldė į duris, pažadindamas medžiotoją. Pulkininkas pabudo įniršęs: kas drįso jį taip anksti ir dar taip garsiai žadinti? Bet tada jis atsitokėjo, kad yra kurtinių medžioklėje, todėl teko nusileisti. Pulkininkas norėjo bet kokia kaina sumedžioti kurtinį, nes kaži ar dar kada tokia proga gyvenime pasitaikys. Jis apsirengė ir rūgščia veido išraiška išėjo iš namelio, o savo žadintojui davė cigarą.
Girininkas padėkojo ir kaip įstengdamas medžiotojui aiškino, į kurią pusę eiti ir kad ten prie pelkėtos pievos laukia didelis kurtinys.
„Gerai, gerai“, – ne kažką supratęs tarstelėjo pulkininkas ir nuėjo girininko pėdomis.
Buvo nuostabiai ramus rytas, miške tvyrojo šviežių žiedų kvapai. Paukščiai dar tylėjo, ant žolių stiebų mirgėjo skaidri rasa. Nuo ankstyvo ryto grožio pulkininkas pagyvėjo ir jau nekantravo panaudoti savo flintą. Ginklą jis buvo užsitaisęs ir viskam pasiruošęs, bet girininkas vis vedė tolyn ir tankyn.
Pagaliau girininkas sustojo ir liepė klausytis.
Kažkur priešais keistai giedojo kažkoks paukštis, bet jo nesimatė. Ar tai nebus garsusis kurtinys, pagalvojo pulkininkas. Juokingas paukščio balsas visai nebuvo panašus į kurtinio giesmę.
Girininkas dabar buvo šalia medžiotojo ir rodė, kaip reikia eiti šuoliais, kol paukštis gieda, o jam nutilus ir jie turėjo sustingti.
Nulūžusios šakos painiojosi po kojomis, krūmai kabinosi į drabužius ir veidą, o kojos vietomis klimpo pelkėje. Pulkininkas visiškai paniuręs ėjo pirmyn, saugodamas veidą ir rankas nuo įbrėžimų. Jis jau pradėjo gailėtis, kad leidosi į nelemto paukščio medžioklę ir dėl jo tenka šitaip kankintis.
Girininkas vėl sustabdė savo medžiotoją, šiam bežengiant ant šakų krūvelės. Kurtinys nustojo giedoti, bet medžiotojas, nepaisydamas nurodymų, nesustojo. Laimikis jau buvo visai šalia. Pagal girininko skaičiavimus dar galėjo būti keli žingsniai už eglynėlio, prie kurio jie stovėjo, ir paukštis turėjo būti matomas. Už eglučių buvo vandeninga pelkė. Kurtinys pradėjo vėl giedoti. Pulkininkui nepatiko eiti savo lakuotais batais po miško pelkes. Jis svirduliuodamas laviravo ant seno nugriuvusio medžio kamieno.
Šūvio atstumu nuo jų ant seno beržo tupėjo giesmininkas – senas kurtinys. Girininkas jį pastebėjo, bet matė, kad kurtinys tuoj nutils. Nelaimingas medžiotojas balansavo ant seno medžio ir buvo visiškai susitelkęs į save, kad neįkristų į pelkę. Akimirka neatsargumo, ir visa medžioklė galėjo nueiti perniek. Bet kurią sekundę kurtinys galėjo nutilti. Girininkas iš jaudulio kone kramtė pirštus. Nebebuvo kitos išeities – tik ryžtingai veikti. Jis sugriebė medžiotoją, įvertė į pelkyną ir privertė pasilenkti, tik vanduo sumirguliavo.
Pulkininkas iš pykčio kone paraudonavo. Ant liežuvio jau kaupėsi pikti prakeiksmai, o ranka paruošta patrakusiam girininkui vožtelėti. Girininkas irgi buvo supykęs ir kaip įmanydamas gestais rodė medžiotojui užčiaupti burną, kuri jau žiojosi paleisti visus prakeiksmus.
Staiga kurtinys nutilo. Pulkininkas atsikvošėjo ir nurimo, nors krūtinėje virė pyktis dėl patirtos užgaulės.
Praėjo kuris laikas, kol kurtinys, tarsi nujausdamas pavojų, nustojo klausytis ir nieko neišgirdęs pagaliau vėl pradėjo giedoti.
Girininkas nebedelsė. Jis rodė į paukštį ir paragino šauti.
Per žalsvą miško šviesą pulkininkas pamatė ant beržo didingą paukštį ir iš nuostabos akimirką sustingo. Tada jis pasidėjo ginklą prie skruosto, atidžiai nusitaikė ir paleido šūvį.
Gražus paukščio gyvenimas ir meilės daina pasibaigė – kurtinys sunkiai dunkstelėjo ant žemės ir išplėtęs sparnus liko gulėti.
Girininkas ir medžiotojas, abu iš džiaugsmo susijaudinę, puolė prie kritusio paukščio. Girininkas dar užsidegęs priekaištavo: mažai betrūko, kad kurtinys būtų pabaidytas ir medžioklė žlugusi. Prie kurtinio sėlinant negalima laipioti ant medžių, čia ne miesto bulvaras ir gražių damų dairymasis. Kurtinys – miško paukščių karalius, dėl jo reikia šokti kad ir į pačią peklą.
Pulkininkas irgi užsidegęs murmėjo savo kalba: priešais šautuvo vamzdį buvo šaka. Ką daryti? Šaus į apačią – bus per žemai, šaus į viršų – kurtiniui pro šalį. Bet jis pasilenkė, pokšt ir kurtinys ant žemės.
Girininkas vis dėlto medžiotojo šaudymo gebėjimais nebuvo patenkintas ir dar bambėjo iki pat nakvynės, bet ten pulkininkas įspraudė jam į saują 50 markių, ir girininko veide suspindo tokia pat saulutė kaip laimingam medžiotojui. Po iškęstų sunkumų ir nemalonumų kiekvienas pagaliau turėjo po kurtinį.
Už 50 markių girininkas galėjo pamiršti savo pyktį. Pulkininkui išvykstant jis pakėlė kepurę ir nusilenkęs sumurmėjo – kaip medžiotojas jis visiškai nemokša, bet labai dosnus ponas.
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose!
