Trofėjų medžioklė visuomenėje jau daugelį metų atsiduria audringų diskusijų centre. Antimedžioklės aktyvistai, remdamiesi emociniais šūkiais ir metaforinėmis frazėmis, suformavo įsitikinimą, kad ši veikla esą grynai kenkia gamtai ir stumia retas rūšis prie išnykimo. Tačiau mokslu ir praktika pagrįsti duomenys rodo kitokią tikrovę. Atsakingai taikoma ir griežtai kontroliuojama trofėjų medžioklė tampa šiuolaikiška senosios žmogaus veiklos forma, padedančia atkurti nykstančias rūšis, finansuoti apsaugą ir stiprinti vietos bendruomenes.
Kaip veikia bendruomene pagrįsta trofėjų medžioklės sistema
Pakistano aukštikalnių regionuose markhorų, Himalayan ibeksų, Blue sheep ir kitų kalnų rūšių populiacijos ilgą laiką mažėjo dėl nelegalių medžioklių, per intensyvaus ganymo ir nykstančių buveinių. Ankstesnės apsaugos priemonės nedavė laukto rezultato, todėl buvo pradėta ieškoti modelio, kuris suderintų vietos žmonių poreikius ir gamtos išsaugojimą.
Taip atsirado bendruomenėmis grįsta trofėjų medžioklės programa. Jos principas aiškus. Valstybė kasmet išduoda labai ribotą skaičių licencijų medžioti tik senus patinus, kurie nebedalyvauja reprodukcijoje. Licencijos yra brangios, o didžioji jų kainos dalis, apie aštuoniasdešimt procentų, atitenka vietos kalnų bendruomenėms. Šios lėšos tampa realia ekonomine atrama, kuri leidžia žmonėms įsidarbinti gido, apsaugos ar infrastruktūros projektuose, gerinti mokyklas, vandentiekį ir gyvenimo sąlygas.
Kartu keičiasi ir žmonių santykis su laukine gamta. Bendruomenės pradeda ją vertinti kaip svarbų išteklių. Žmonės aktyviau praneša apie brakonierius, riboja perteklių ganyklose, dalyvauja apskaitose ir tyrimuose. Laukinės gamtos apsauga tampa bendru interesu, o ne iš šalies primesta pareiga.
Rūšių atsigavimas ir gausėjimas
Šis modelis per kelis dešimtmečius davė išskirtinai gerų rezultatų. Tyrimai rodo, kad griežtai kontroliuojama trofėjų medžioklė, derinama su bendruomenių įsitraukimu, lėmė ženklią kalnų rūšių gausėjimo tendenciją. Publikacijos, analizavusios snieginio leopardo apsaugą, pabrėžia, kad atsigavus markhorams, ibeksams ir Blue sheep, padaugėjo natūralaus grobio. Dėl to pagerėjo ir pačių snieginių leopardų būklė. Turėdami pakankamai grobio, jie rečiau puola naminius gyvulius ir mažiau konfliktuoja su žmonėmis.
Pakistano ir tarptautiniai duomenys rodo, kad per dvidešimt metų markhorų skaičius išaugo nuo maždaug pusantro tūkstančio iki keturių tūkstančių individų. Tai laikoma vienu ryškiausių gamtosaugos sėkmės pavyzdžių pasaulyje. Tuo pat metu sumažėjo nelegalios medžioklės mastas, nes bendruomenių vykdoma apsauga tapo veiksmingesnė nei bet kuri centralizuota kontrolė atokiuose kalnų regionuose.
Stiprėjantis laukinių populiacijų balansas prisidėjo ir prie snieginių leopardų grįžimo į teritorijas, kuriose jų nebuvo matyta daugelį metų. Tai rodo ne tik ekologinį, bet ir socialinį atsigavimą.
Kodėl paprastas draudimas gali duoti priešingą rezultatą
Trofėjų medžioklės draudimas dažnai skamba kaip moralus ir paprastas sprendimas. Tačiau praktika rodo priešingą poveikį. Jei vietos gyventojai negauna jokios naudos iš laukinės gamtos, jie neturi motyvo ją saugoti. Tuomet prasideda spaudimas plėsti ganyklas, didėja brakonieriavimas, o gyvūnų populiacijos mažėja dar sparčiau.
Be reguliuojamos sistemos nėra veiksmingos kontrolės. Brakonieriai nesilaiko jokių atrankos principų, todėl žalos mastas tampa didesnis nei legalios, moksliškai pagrįstos medžioklės atvejais. Kelių Afrikos šalių patirtis parodė, kad uždraudus trofėjų medžioklę rezervatai neteko finansavimo, o nykstančių rūšių būklė pablogėjo.
Kritiški aspektai – kada trofėjų medžioklė gali tapti pavojingu sąjungininku
Trofėjų medžioklė nėra universali priemonė. Ji veikia tik tada, kai sistema yra griežtai reglamentuota, licencijos išduodamos pagal mokslinius duomenis, o pajamos skaidriai paskirstomos vietos lygmeniu. Per greitas licencijų skaičiaus didinimas, kontrolės stoka ar neskaidrumas gali iškreipti visą modelį.
Snieginiai leopardai, net ir gausėjant grobio rūšims, susiduria su buveinių fragmentacija, konkurencija su gyvulininkyste, klimato pokyčiais ir genetinės įvairovės mažėjimu. Todėl trofėjų medžioklė yra tik dalis platesnės gamtosaugos sistemos, kuriai būtina nuolatinė priežiūra ir mokslinis pagrindas.
Atitikimas vietos žmonių pasakojimams
Pakistano kalnų regionų gyventojų pasakojimai visiškai atitinka mokslinių tyrimų duomenis. Žmonės sako, kad markhorų, ibeksų, Marco Polo avių ir snieginių leopardų šiandien matoma daugiau, o patys plėšrūnai kartais pasirodo net prie kaimų, kur seniau beveik nesirodydavo. Tai rodo, kad ekonominė nauda gali tapti ilgalaikės apsaugos pagrindu.
Vis dėlto snieginiai leopardai išlieka pažeidžiami. Jų populiacija nėra didelė, todėl reikia tęsti apsaugos darbus ir tyrimus, kad būklė stabilėtų.
Išvada – trofėjų medžioklė yra priemonė, o ne tikslas
Bendruomenėmis grįsta ir griežtai reguliuojama trofėjų medžioklė gali būti veiksmingas gamtosaugos įrankis. Ji padeda atkurti populiacijas, stiprina vietos žmonių ryšį su gamta ir mažina brakonieriavimą. Priešingai, paprastas draudimas dažnai panaikina paskatas saugoti rūšis ir palieka jas dar labiau pažeidžiamas.
Trofėjų medžioklė nėra siekis sumedžioti retą gyvūną. Tai sudėtingas apsaugos modelis, kuriame medžiotojai, mokslininkai ir bendruomenės veikia kartu, kad rūšys išliktų ir klestėtų ateityje.
Gražiausia paukščių medžioklė, kokią tik galite įsivaizduoti! Medžiotojos dienoraštis #31
Prenumeruokite čia!
