Gali pasirodyti, kad tai nėra didelės reikšmės, tačiau taip nėra. Kai kurie stacionarūs bokšteliai yra intensyviau naudojami, arba medžiotojai nemoka tinkamai prie jų prieiti, todėl gyvūnai ima bijoti šių konstrukcijų. Pasitaiko medžioti tokiose vietose, kur stirnos, išėjusios iš miško, pirmiausia žiūri į bokštą ir ilgai jį stebi, o jei kas nors atrodo įtartina – pasitraukia atgal į mišką ir daugiau nepasirodo. Tai rodo, kad gyvūnai yra matę žmogų, susiejo jį su šūviu ar kitaip pajuto pavojų.
Pavyzdžiui, lauke yra stirnų, bet nė vienos tinkamos medžioklei. Medžiotojas nusprendžia grįžti namo ir, nekreipdamas dėmesio į gyvūnų reakciją, ramiai žingsniuoja per pievą, išbaidydamas visus kanopinius. Tai trikdo gyvūnus. Tokie dalykai jiems įsimena.
Elninių šeimos gyvūnų akys yra išsidėsčiusios galvos šonuose, o ne priekyje, kaip plėšrūnų. Todėl stirnos, elniai ir briedžiai turi apie 300 laipsnių regėjimo lauką. Apie 60 laipsnių akloji zona yra tik tiesiai už galvos. Taigi, jei gyvūnas žiūri į priekį, o medžiotojas prieina iš nugaros pusės, yra tikimybė, kad gyvūnas jo nepastebės.
Patyrę medžiotojai pataria: jei gebi teisingai nulipti nuo bokštelio ir ramiai pasitraukti, gyvūnai nesusieja konstrukcijos su grėsme. Tada bokštelis lieka tiesiog medinė struktūra. Ten, kur medžiotojas elgiasi atsargiai, gyvūnai nebijo prieiti prie bokšto. Jei nėra noro šauti į stirną ar šerną ir norisi tiesiog grįžti namo, gyvūnai pirmiausia turi būti atbaidyti – pavyzdžiui, imituojant šuns lojimą ar vilko staugimą. Kai gyvūnai pasitraukia į miško pakraštį, galima tyliai nulipti ir pasišalinti.
Šį metodą naudoja ir šio teksto autorė. Yra du variantai: palaukti tamsos ir tada nulipti nuo bokšto, arba dirbtinai išgąsdinti gyvūnus, sukeliant triukšmą.
Patyrę medžiotojai pataria atkreipti dėmesį ir į tai, kaip einama prie bokštelio ir grįžtama atgal. Svarbu atsižvelgti į vėjo kryptį ir tai, iš kurios pusės dažniausiai gyvūnai išeina į lauką. Prie bokštelio reikia eiti per lauką, o ne miško pakraščiu, krūmais ar grioviu, nes stirnos mėgsta gulėti griovių šlaituose, krūmų užuovėjoje, o miško pakraštyje gali būti gyvūnai, kurie jau ruošiasi išeiti į lauką. Kad jų neišbaidytum, reikia eiti per lauką ir ne per greitai. Grįžtant nuo bokšto, kaip jau minėta, reikia rinktis tokį momentą, kai lauke nebėra gyvūnų.
Kai sėlinimo medžioklė prasideda iš bokštelio
Stirnų medžioklė nėra tas pats, kas šernų medžioklė iš viliojimo vietos. Labai dažnai pasitaiko, kad vis dėlto tenka nulipti nuo bokštelio. Žinoma, daug medžiotojų galvoja, kad stirnas geriau medžioti sėlinant, tačiau situacijos būna įvairios.
Ką daryti, jei būtina nulipti nuo bokštelio? Analogiškai kaip grįžtant namo, reikia pasirinkti momentą, kai stirnos nežiūri medžiotojo kryptimi. Lipant žemyn, būtina judėti lėtai, kad staigūs judesiai neatkreiptų gyvūnų dėmesio.
Patyrę medžiotojai pataria nuolat stebėti stirnas ir, jei įmanoma, stengtis išlaikyti jas regėjimo lauke. Jei gyvūnas ramiai ėda, galima šiek tiek pasistūmėti. Tačiau vos tik pakelia galvą ir žvilgsnį nukreipia į medžiotojo pusę, reikia sustingti ir nuleisti galvą.
Prie stirnos prieinama tada, kai ji būna atsisukusi užpakaliu arba bent jau šonu, o galva – į priešingą pusę. Visi elniniai turi labai platų regėjimo lauką ir puikiai pastebi judesį. Gerai tai, kad jei stirnos nėra dažnai baidytos, jos nėra labai įtarūs gyvūnai ir nekintantis medžiotojas joms neatrodo pavojingas. Svarbiausias dalykas, kurį reikia įvertinti – vėjas. Jei gyvūnas užuos žmogų – tuoj pat pabėgs. Tačiau palankiomis sąlygomis galima prieiti labai arti.
Patyrę medžiotojai primena, kad seniau medžioklėje dažnai naudotos lygiavamzdės šautuvų sistemos, kurios reikalavo artimesnio atstumo, todėl sėlinimas buvo įprasta praktika. Šiandien dažnas medžiotojas stebisi, jog įmanoma prie stirnų prieiti atvirame lauke per šūvio atstumą. Tačiau tai – tikroji sėlinimo mokykla, kurią verta išbandyti kiekvienam pradedančiajam medžiotojui.
Laukinių fazanų medžioklė: kruvinos nosys ir 7 valandų medžioklės diena Medžiotojos dienoraštis #26
Naujausias žurnalo numeris jau čia!
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
