Gebėjimas sekti gyvūną pagal pėdsakus yra vienas aukščiausių medžiotojo įgūdžių. Tai svarbu tiek prieš prasidedant medžioklei, tiek ir po jos, kai reikia ieškoti sužeisto žvėries. Po medžioklės etape, žinoma, geriausia pasikliauti kraujasekio šunų profesionalumu, tačiau tam tikromis sąlygomis ir žmogus gali pasekti sužeistą gyvūną. Šįkart kalbėsime apie tai, pagal kokius požymius nustatyti gyvūno buvimą konkrečioje vietoje, konkrečiu metu, nes nuo to gali priklausyti medžioklės sėkmė.
Įvairiuose substratuose šie požymiai skirsis. Laimei, mes gyvename ne Ispanijoje ar kitoje šalyje, kur medžiojamus gyvūnus tenka sekti uolėtose vietovėse. Nors iš knygų, filmų ir medžiotojų patirties žinoma, kad ir ten jie geba nustatyti gyvūno buvimą, rūšį bei amžių. Lietuvoje sąlygos yra daug paprastesnės. Dažniausiai tenka nagrinėti takelius, kertančius molį, samanas, smėlį ar ariamą juodžemį žemės ūkio plotuose.
Purvas (drėgnas, molingas substratas)
Jei medžiotojui tektų laikyti egzaminą apie gyvūnų pėdų atpažinimą ir jis ištrauktų bilietą su pėdsakais molingame purve, jis turbūt laikytų tai didele sėkme.
Visai šlapiose vietose, balose ar skystame purve kartais matyti tik pėdos kontūrai, bet pradžiūvę jie išsaugo beveik visą pėdos atvaizdą. Būtent purve palikti pėdsakai prieš milijonus metų virto fosilijomis, leidžiančiomis mokslininkams spręsti apie to meto fauną.
Pagal kokius požymius galima atpažinti, kad purve paliktos pėdos yra visiškai šviežios?
Pusiau minkštame, ne iki galo išdžiūvusiame purve kanopų ar kitų gyvūnų pėdsakai išsiskiria aštriais, ryškiais kraštais, be erozijos ar džiūvimo žymių. Įmynus į minkštesnį purvą, pusiau skysta masė pakyla prie kojos ir pėdos kraštuose susidaro gumuliukai – purvo sagutės. Jei jos vos laikosi, persisveria į vidų, nėra apdžiūvusios ar pajuodusios, pėda yra visiškai šviežia.
Tai, kada gyvūnas kirto drėgną vietą, galima nustatyti pagal tai, ar įspaudo drėgmė sutampa su aplinkinio paviršiaus drėgme. Taip pat reikia atsižvelgti į oro temperatūrą, vėją ir saulę – visi šie veiksniai pagreitina pėdų eroziją.
Smėlis
Smėlis daug jautresnis aplinkos poveikiui: vėjui, saulei, drėgmei ir mechaniniam veikimui. Pro šalį praėjęs žmogus gali pakeisti pėdos struktūrą net neužmynęs ant jos. Atpažinti, koks gyvūnas ir kada paliko pėdsaką, čia sunkiau. Vis dėlto tam tikromis sąlygomis ir smėlyje galima perskaityti informaciją.
Pirmiausia reikia žiūrėti į pėdos kontūrą – jo kraštai turi būti tokios pačios drėgmės kaip aplinkinė dirva. Tuomet pėda palikta neseniai. Drėgmė įspaude turi sutapti su aplinkinio paviršiaus drėgme. Kraštai turi būti aštrūs, smėlio grūdeliai laikytis kartu. Jei pučia vėjas, pėda gali būti užpustyta sausomis smiltimis, kurios kaupiasi gilesnėse vietose. Atvirose vietose vėjas pėdas senina labai greitai – per kelias valandas kraštai subyra ir jau nebeįmanoma nustatyti, kada gyvūnas ėjo.
Juodžemis ir samanos (minkštas dirvožemis)
Šie substratai yra minkšti ir tam tikru mastu elastingi. Juodžemis geriau išsaugo pėdsakus.
Reikia žiūrėti į aštrius, neapdžiūvusius kraštus. Jei forma išlikusi, matyti pagalvėlių atskyrimai ir plėšrūnų nagų įspaudai – pėdos vos kelių valandų senumo. Jei įspaude žemė dar suspausta, giliosios vietos neužneštos, bet kraštai aptrupėję – tai tos pačios dienos pėdos.
Samanose nustatyti šviežumą sunkiau, kartais net neįmanoma pasakyti, kokio gyvūno jos. Pagal pėdų eilės piešinį ir gylį galima spėti, ar tai kanopinis, ar plėšrūnas. Jei sekant pėdsakais išeinama į atviresnę vietą su žemės atodangomis, skaityti daug lengviau.
Sniegas
Sniegas gali būti ir palankiausias, ir trukdantis fonas.
Pavyzdžiui, plonas sniego sluoksnis ant įšalusios žemės, per kurį perėjo vilkas – pėdos visiškai aiškios. Jei jis ne vienas, galima suskaičiuoti, kiek vilkų buvo. Taip pat matosi ir kanopinių pėdos.
Sniegant – dar geriau: neapsnigtos pėdos visiškai šviežios, o pagal naujas snaiges galima nustatyti, kiek laiko praėjo.
Šviežios pėdos po snygio yra puikus požymis, ir dažnai nekyla abejonių, kada gyvūnas ėjo, jei žinoma, kada snigo.
Drėgname sniege pėdsakai labai tiksliai įskaitomi. Šviežių pėdų kraštai nebūna aptrupėję ar užšalę. Atodrėkio metu jos platėja, praranda kontūrus, o šalant – sustingsta. Jei gyvūnas ėjo per lauką saulėtą dieną, vakare pėdos bus užšalusios.
Nepalankiausias variantas – purus, sausas sniegas, nes pėdos greitai užpustomos, net jei danga vos 10 cm. Seklesniame sniege vis tiek galima suprasti, kas ėjo ir kada.
Pluta (sėrsna). Jei ant jos nėra užpustyta sniego, mažųjų plėšrūnų ir kiškių pėdų nematyti. Jei pluta stora, vilkas gali eiti jos paviršiumi, o matysis tik kanopinių pėdos. Po pluta sniegas dažniausiai purus, ir ten kojos retai palieka aiškius įspaudus.
Dar vienas faktorius – ar gyvūnas ėjo, ar stovėjo. Stovėdamas jis gali įspausti gilesnę pėdą dėl kūno šilumos, ji atrodo ryškesnė ir gali klaidinti apie laiką. Tačiau tai lengva nustatyti pagal pėdų raštą.
Papildomi veiksniai
Pėdsakų struktūrą veikia vėjas, saulė, krituliai ir oro drėgmė.
Pavyzdžiui, nuo rasos smėlyje palikti įspaudai sudrėksta ir atrodo švieži, bet reikia žiūrėti į kraštų aštrumą. Jei jie išlieka, pėdos tikrai šviežios.
Vienas palankiausių faktorių – lietus. Jei medžiotojas tiksliai žino, kada ir kur lijo, galima nustatyti, ar pėdos paliktos prieš lietų ar po jo. Prieš lietų įspaude bus lašų žymės, o po lietaus – glotnus paviršius išmuštame fone.
Patarimas
Norint tiksliau įvertinti pėdsako savybes, galima šalia įspausti kumštį ir palyginti. Pažiūrėti, kokie kraštai, koks drėgmės lygis viduryje, ar matosi smulkios detalės. Pavyzdžiui, žmogaus kumščio įspaude turi matytis tarpai tarp pirštų, šone – odos raukšlės ant sąnarių.
Skaitykite plačiau ir prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
