Medžioklė žmoniją lydi nuo pirmųjų jos žingsnių. Ji buvo ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir svarbi kultūros bei dvasinio gyvenimo dalis. Religijos nuo seno ieškojo atsakymo į klausimą – ar žmogui dera imti gyvybę kitoms būtybėms, ir jei taip, kokiomis sąlygomis tai galima daryti. Įvairių religijų požiūriai į medžioklę skiriasi, tačiau juos visus vienija bendra mintis: žmogus privalo jausti atsakomybę už savo veiksmus ir už gyvūną, kurio gyvybę jis atima.
Biblija ir krikščionybė
Senojo Testamento puslapiai liudija, kad žmogus nuo pat pradžių gavo Dievo pavedimą valdyti gyvūniją: „Valdykite jūros žuvis, padangių sparnuočius ir visus gyvūnus, ropojančius žemėje“ (Pr 1,26–28). Pradžioje žmogaus maistas buvo augalinės kilmės, bet po tvano Nojaus palikuonims buvo leista valgyti ir gyvūnų mėsą (Pr 9,3). Medžioklė Biblijoje niekur nėra smerkiama – priešingai, minimi pavyzdžiai rodo, kad ji buvo natūrali gyvenimo dalis. Pavyzdžiui, Izaokas prašo savo sūnaus Ezavo parnešti žvėrienos.
Naujajame Testamente daugiau dėmesio skiriama ne pačiai veiklai, o požiūriui: „Nėra nieko savaime netyro“ (Rom 14,14). Svarbiausia – ne sukelti kitam papiktinimo ir viską priimti dėkojant. Krikščioniškoje tradicijoje viduramžiais medžioklė buvo neatsiejama nuo didikų gyvenimo, tačiau Bažnyčia kartais kritikavo perteklines medžiokles, kai jos virsdavo tuščiu pramogavimu. Tuo pačiu atsirado šventųjų, tokių kaip šv. Hubertas, tapusių medžiotojų globėjais.
Šventasis Hubertas, krikščionių šventasis ir medžiotojų globėjas, jaunystėje buvo aistringas medžiotojas. Pasak legendos, kartą miške jis sutiko dievišką elnią, tarp ragų spindintį kryžių. Šis regėjimas pakeitė jo gyvenimą – Hubertas atsivertė į tikėjimą ir likusį gyvenimą paskyrė vargšų, nelaimėlių ir sužeistųjų globai. Vėliau jis tapo Liežo vyskupu. Hubertas laikomas vienu pirmųjų gamtosaugos šauklių: jis ragino tausoti gyvūnus, medžioti tik tiek, kiek būtina, o ne dėl pramogos. Tai buvo revoliucinga mintis laikais, kai valdovų dvaruose medžioklės dažnai virsdavo beatodairišku didžiųjų gyvūnų populiacijų naikinimu.
Judaizmas
Judaizmo tradicijoje gyvūnų mėsa galima tik tuomet, kai ji atitinka košerinės skerdimo taisykles. Medžioklė kaip pramoga žydų tradicijoje nepriimtina, nes ji sukelia nereikalingas kančias. Tačiau gyvūnų naudojimas maistui, laikantis religinių įstatymų, nėra draudžiamas. Čia pabrėžiama pagarba gyvybei ir atsakingas požiūris į tai, ką žmogus valgo.
Islamas
Islame medžioklė leidžiama, bet aiškiai nustatytomis sąlygomis. Gyvūną privaloma sumedžioti taip, kad jo mėsa būtų laikoma halali – švaria ir tinkama vartoti. Korane minėta, kad žmonėms leidžiama naudoti ir šunų pagalbą: „Jums leidžiama tai, ką jums sugavę parneša jūsų dresuoti medžiokliniai šunys“ (Sūra 5,4). Tačiau draudžiama žudyti vien iš smalsumo ar pramogos – tik tuomet, kai tai būtina maistui.
Hinduizmas ir budizmas
Rytų religijos šiuo klausimu yra griežtesnės. Hinduizme itin svarbus ahimsos – neprievartos principas. Daugelis hindu tradicijų skatina vegetarizmą, o medžioklė dažniausiai laikoma nepriimtina. Vis dėlto senovės Vedų laikais medžioklė buvo praktikuojama ir netgi turėjo ritualinę prasmę. Šiandien dauguma hindu bendruomenių ją atmeta.
Budizmas taip pat grindžiamas ahimsos dvasia. Medžioklė čia vertinama kaip veikla, sukelianti kančią, todėl ji nedera prie budistinių vertybių. Tačiau praktinis gyvenimas kartais koreguoja šiuos idealus: Himalajų regionuose ar kitose atokiose vietovėse budistai vis dar medžioja iš būtinybės išgyventi.
Tradicinės tautų religijos
Senosiose tautų tikėjimo sistemose medžioklė dažnai buvo šventas veiksmas. Šiaurės Amerikos indėnai ar Sibiro tautos gyvūną laikė ne tik maisto šaltiniu, bet ir dvasine būtybe. Kiekviena sumedžiota gyvūno dalis turėjo būti panaudota, o medžiotojas atlikdavo apeigas, padėkodamas už atiduotą gyvybę. Toks požiūris išreiškė pagarbą gamtos ciklui ir suvokimą, kad žmogus yra tik viena jo dalis.
Religijų požiūriai į medžioklę labai įvairūs. Krikščionybė, judaizmas ir islamas leidžia ją praktikuoti, bet ragina laikytis taisyklių, gerbti gyvūną ir vengti bereikalingo žiaurumo. Hinduizmas ir budizmas labiau linkę atmesti pačią idėją atimti gyvybę, tačiau realybė kartais verčia ieškoti kompromisų. O senosiose tautų tradicijose medžioklė buvo glaudžiai susijusi su dvasiniu pasauliu ir natūralios pusiausvyros suvokimu.
Tai rodo, kad medžioklė niekada nebuvo tik techninis maisto gavimo būdas. Ji visada buvo persmelkta moralinių, religinių ir kultūrinių reikšmių, kurios iki šiol formuoja mūsų santykį su gyvąja gamta.
Ekskursija į medžioklės parduotuvę! Ką savo klientams siūlo E-medziokle.lt?
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
