Šią vasaros saulėgrįžos naktį miškas kvėpavo kitaip. Kiekvienas kamienas, kiekviena samanėlė atrodė slepianti kokią nors paslaptį. Man nerūpėjo nei alus, nei sūris, nei šurmulys prie laužo. Tiesiog norėjosi išeiti į medžioklę. Daug negalvodamas išvažiavau į pelkės pakraštį. Ten buvo ir mažų laukymių, ir tankių eglynėlių, tikrai tinkamų stirninų medžioklei. Be to, pavasarį, apžiūrinėdamas bebrų užtvankas, jau buvau pastebėjęs vieną visai neblogą kandidatą!
Lėtai žengiau per rasotą žolę. Nakties tamsa – jei taip išvis galima vadinti tą gilią prieaušrio prieblandą – jau buvo atsitraukusi. Aplink viskas buvo puikiai matoma, o iki saulėtekio likę mažiau nei dvi valandos.
Artimiausiuose paparčiuose pasigirdo lengvas šlamesys. Instinktyviai sustojau ir įsiklausiau. Ne, tai buvo ne šernai. Bet kažkas ten vis dėlto buvo… Pasigirdo tylūs kuždesiai, juokas, o tada – du sutrikusių akių žvilgsniai. Tarsi iš kokios senos liaudies dainos iš paparčių išlindo… kaimynas Fredis ir kita kaimynė Zanė… Galima sakyti, kad tąnakt paparčio žiedas tikrai pražydo! Abu atrodė kaip išgąsdinti kiškiai automobilio šviesose.
„Atsiprašau, aš… ieškojau stirnino“, – nusišypsojęs sumurmėjau ir nuėjau toliau. Tik po akimirkos išgirdau, kaip jie abu prapliupo nuoširdžiu juoku. Bus ką papasakoti per Jonines…
Po kelių minučių perbridau upelį. Dar keli šimtai metrų – ir būsiu toje pačioje laukymėlėje, kur mačiau stirniną. Reikėjo tik prasibrauti pro egles ir apsidairyti. Ir staiga pajutau – nesu vienas. Gal dar viena įsimylėjėlių pora? Būtų per daug neįtikėtina, jei kam nors tai papasakočiau… Bet tikrovė buvo dar labiau neįtikėtina. Už keliolikos metrų ant takelio stovėjo… meška.
Širdis nežinojo, ką daryti: daužytis į šonkaulius ar stengtis visiškai nejudėti. Mes sustingę žiūrėjome vienas kitam į akis. Kiek tai truko – nebeprisimenu… Lėtai nuleidau žvilgsnį ir pradėjau trauktis atatupstas, bet stengdamasis meškos nepaleisti iš akių. Ji pauostė orą, nuleido galvą ir, tarsi būčiau pertraukęs jos mintis, ramiai apsisuko ir dingo tankmėje… Matyt, ji nusprendė švęsti saulėgrįžą be medžiotojo šašlyko…
Ne kasdien pasitaiko toks sėkmingas rytas! Beveik užklupau dorybingąjį Fredį su kaimyne ir pabėgau iš meškos letenų! Tikėtis dar ir stirnino būtų buvusi jau visiška kvailystė…
Saulė jau buvo pakilusi virš horizonto. Galiausiai pasiekiau laukymę – seną pievą, nusėtą žydinčių augalų. Ten, tarp žolės kvapų ir rausvų šviesos spindulių, ganėsi mano stirninas. Vėjas pūtė man palankia kryptimi. Padėjau šautuvą ant atramos, nusitaikiau ir paspaudžiau gaiduko svirtelę. Ilgai dar stovėjau vietoje ir galvojau – ar kas nors patikės, jei kada nors tai papasakosiu? Ir įdomu, kas būtų buvę, jei tą mešką būtų sutikę Fredis su Zane, o ne aš…
Dar daugiau istorijų, patarimų ir įdomybių iš medžioklės pasaulio! Prasideda 2026 metų prenumerata!
26-ąjame elnių kvieslių čempionate susirungs dalyviai iš ES
