Seniai medžioju ir, kaip bet kuris medžiotojas, noriu pataikyti kuo taikliau. Miške dažnai būna tik viena galimybė – pataikai arba ne. Nepaisant to, ar pataikei, ar ne, po to vienintelio šūvio medžioklė dažniausiai būna baigta. Niekas turbūt nepaneigs, kad kuo didesnis nuotolis, tuo įdomiau šauti, o kuo didesnis nuotolis, tuo didesnė ir nepataikymo tikimybė.
Šaudykloje šaulys turi daug daugiau galimybių. Galima šauti vieną, dešimt, penkiasdešimt kartų. Nuotolis taip pat gali būti daug didesnis, kiek tik leidžia šaudyklos sąlygos. Medžioklėje šūvio distanciją apriboja pati gamta, vietovė, jos planas ir kiti veiksniai. Iš toli gali šauti tiek, kiek turi meistriškumo ir išmanymo, ką daryti. Noras nepaisant nuotolio pataikyti į dešimtuką yra tai, kuo šis sportas patraukia, ir į jį pasineri ilgam.
Tolimasis šaudymas, federacija ir planai
Lietuvoje tolimasis šaudymas gyvuoja jau daugiau kaip dešimt metų. Kasmet du ar tris kartus vyksta šio sporto varžybos. Pačios pirmosios tolimojo šaudymo varžybos, kurios jau tapo tradicinėmis ir prestižinėmis, yra Auksinė lapė. Tai daugiau nei 10 metų vykstančios tarptautinės tolimojo šaudymo varžybos, turinčios savo tradicijas ir istoriją.
Vis dėlto iki šiol ši sporto rūšis nebuvo labai populiari ar populiarinama. Tikrą pakylėjimą ji patyrė galbūt tik šiemet, kai buvo įsteigta Lietuvos tolimojo šaudymo federacija, kuri jungia ir vienija šio sporto entuziastus bei atsidavusius sportininkus. Iki šiol organizacijos, šauliai ir šaudyklos veikė nepriklausomai, viskas buvo daroma atskirai, neturint aiškių planų ar vizijų, kaip šį sportą populiarinti, padaryti prieinamesnį ir patrauklesnį.
Šiemet per pusmetį buvo surengtos jau septynios tolimojo šaudymo varžybos, iš kurių pusė buvo organizuota Lietuvos tolimojo šaudymo federacijos. Tikriausiai paaugome, subrendome… Džiaugiuosi, kad federacijos veikla ir siekiai neliko nepastebėti. Prie mūsų veiklos prisijungė rėmėjai ir partneriai Lapua, Swarovski Optik, Honda, Fluna Tec, Oksalis, Lietuvos šaulių sąjunga, Lietuvos kariuomenė ir kiti. Tikrai nuoširdžiai dėkoju visiems, o federacijos nariams, aktyviai dalyvavusiems pačiuose sunkiausiuose pirmuose žingsniuose, reiškiu pagarbą ir padėką visos federacijos vardu.
Deja, mūsų šalyje treniruočių sąlygos gana sudėtingos, bet šiek tiek lengvesnės negu Latvijoje, kur jos iš viso beveik neįmanomos. Yra tik viena privati šaudykla, kurioje yra tam reikalingas bent 600 metrų atstumas. Ši šaudykla labai patogi ir gerai įrengta, bet geografiškai yra per toli beveik visų Lietuvos regionų šauliams. Nuvykti į šią šaudyklą automobiliu iš Vilniaus ar Kauno užtrunka porą valandų, po kurių šaudyti jau nebesinori. Ši šaudykla puikiai tinka varžyboms, bet dažnesniems apsilankymams ar treniruotėms yra nepatogi.
Visos kitos šaudyklos, tinkančios tolimajam šaudymui, priklauso kariuomenei, Vidaus reikalų ministerijai ar kitoms panašioms struktūroms. Ten patekti labai sudėtinga. Federacija glaudžiai bendradarbiauja su Krašto apsaugos ministerija, kariuomene, Lietuvos šaulių sąjunga ir kitomis struktūromis ir kartais gauna leidimą šiomis šaudyklomis pasinaudoti. Šiose šaudyklose yra unikali galimybė treniruotis ar rengti varžybas iki 1000 ar 2000 metrų.
Vienas pagrindinių federacijos tikslų yra populiarinti tolimąjį šaudymą, pritraukti naujų žmonių, šaulių, sportininkų. Deja, naujokų nedaug – kasmet šiuo sportu susidomi tik du ar trys, bet iš jų tikrai nė vienas šio sporto niekada nepalieka. Tolimasis šaudymas paliekamas tik tada, kai jo tęsti neįmanoma dėl sveikatos problemų ar kitų rimtų priežasčių, mat po kiekvienos treniruotės ar varžybų jau tą pačią dieną pradedi ruoštis kitoms, analizuodamas padarytas klaidas, skaičiuodamas tai, ko neapskaičiavai, ir t. t. Ši sporto rūšis įtraukia žmogų labai stipriai ir ilgam. Šaudančių tolimais atstumais amžiaus diapazonas irgi labai platus: jauniausiems 18–20, vyriausiam – 60 metų. Lietuvoje šiuo metu yra apie 40 tolimojo šaudymo sportininkų, užsiimančių nuolat, bet dar daugiau yra bandančių tai daryti ir nereguliariai šaudančių.
Tolimojo šaudymo federacijos planuose numatyta spręsti šaudyklų prieinamumo klausimą. Deja, statyti savo šaudyklą ekonomiškai nenaudinga, o karinės šaudyklos yra gerai įrengtos, išbandytos ir geografiškai patogios visiems. Bendradarbiaudami su Lietuvos kariuomene, kitais metais planuojame surengti atvirą tolimojo šaudymo čempionatą, kuriame didžiausias nuotolis bus 1000 metrų. Jame kviesime dalyvauti lenkus, vokiečius, estus, latvius ir kitų Europos šalių sportininkus, kad varžybos būtų išties įdomios ir keliančios daug sportinės konkurencijos. Tokių didelių tolimojo šaudymo varžybų Lietuvoje dar nėra buvę.
Tolimojo šaudymo sporto finansavimo klausimas irgi sudėtingas, nes Lietuvoje yra tik vienas nacionalinis sportas – krepšinis. Šaudymas, kaip ir šachmatai, beveik nefinansuojamas. Tai kliudo jaunimui įsitraukti į tolimąjį šaudymą, domėtis juo. Kol kas naujokai ateina iš medžiotojų ir artimiausio jau esamų sportininkų ir draugų rato. Jie pažįsta ginklus, galbūt medžioja ir dažnas nori pamėginti pataikyti ne iš tradicinio 50 ir 100 metrų nuotolio, bet iš 300, 500, 600 ar toliau. Pamėgina. Jeigu nepavyksta, bet patinka – „užkimba“, pradeda aiškintis, kodėl nepavyko, ką daryti, kad pavyktų, ir taip tampa tolimojo šaudymo entuziastais. Po metų ar dvejų jie jau patys viską supranta ir gali savarankiškai šaudyti bei tobulintis.
Kol kas Lietuvoje nėra jokių tolimojo šaudymo treniruočių grupių. Viskas remiasi mokytojo ir mokinio santykiais. Jeigu pasisekė sutikti savo mokytoją, treniruotis lengviau. Kuriems tokia laimė nenusišypso, visas paslaptis turi atrasti savarankiškai. Čia atsiranda kita kliūtis: mokydamasis teoriją sportininkas panyra į informacijos jūrą, kurioje orientuotis labai sunku. Su teorija gali šaudyti tik teoriškai. Kai šaudykloje greta yra mokytojas, galintis reikiamu momentu patarti, žinosi, ką ir kaip reikia daryti konkrečioje situacijoje. Varžybose vėjas, oro slėgis, temperatūra, atstumas yra visiems vienodas, bet teorija, kaip pataikyti, kiekvieno skirtinga. Kiekvienas sportininkas galvoja pats, viską apskaičiuoja pats ir taikinyje mato savo teorijos ir įgūdžių rezultatą.
Viskas priklauso nuo šaulio
Manoma, kad tolimasis šaudymas yra labai brangi sporto rūšis ir ją sau leisti gali retas: ginklas už 5000 eurų, optika tiek pat, be to, kita įranga. Realybėje yra daug pavyzdžių, įrodančių priešingai. Esu matęs ne vieną kartą, kai su paprastu medžiokliniu karabinu laimimos tolimojo šaudymo varžybos. Vienas iš paskutinių tokių pavyzdžių – Lietuvos tolimojo šaudymo federacijos FTR taurė. Visa šias varžybas laimėjusio šaulio įranga nekainavo daugiau kaip 6000 eurų. Viskas priklauso nuo šaulio.
Manau, kad sėkminga šūvio formulė yra tokia: 70 procentų lemia šaulio įgūdžiai, 29 procentus – įranga ir 1 procentą – sėkmė. Labai dažnai kaip tik tas 1 procentas yra lemiamas. Jeigu nesiseka, nepadės ir visa turima patirtis ar įranga.
Tolimojo šaudymo sportas faktiškai prieinamas kiekvienam. Kaip ir sakiau, nereikia įsigyti ginklo už 10 000 eurų. Mitai apie įrangos ir treniruočių išlaidas daugeliui numuša norą pabandyti. Vienas mano kolega anksčiau šaudė paprastu karabinu ir optika. Jis pasiekė labai gerų rezultatų ir laimėjo ne vienas varžybas, bet nebuvo iki galo patenkintas rezultatu ir nusprendė pakeisti visą įrangą: stovą, optiką, ginklą. Jis pakeitė viską, išskyrus kalibrą 6mm Norma BR, kuris, mano manymu, yra pats geriausias kalibras nuotoliams nuo 100 iki 600 metrų. Taigi kolega, pakeitęs visą savo turimą įrangą ir investavęs du kartus daugiau, šaudymo rezultatą pagerino tik kokiais 10 procentų. Manau, kad beveik kiekvienas įsitikinęs, kad nusipirkus gerą ginklą su galinga optika, didinančia iki 80 kartų, pradės šaudyti iš 1000 metrų į dešimtuką. Bet taip nėra. Be abejo, įranga ir ginklas yra labai svarbu, bet didžioji dalis, galima sakyti, beveik viskas priklauso nuo šaulio.
Optika ir kiti prietaisai
Rinkdamiesi įrangą visi vadovaujasi savo skoniu, supratimu ir galimybėmis. Lietuvos sportininkai naudoja Swarovski, Nightforce, IOR ir kitas tolimajam šaudymui tinkančias optikas. Šiame sporte naudojamų optinių taikiklių rodikliai apytikriai tokie patys – didina iki 50 kartų. Manau, kad daugiau nei 24 nereikia. Mano naudojama optika leidžia didinti 36 kartus, bet niekada daugiau 24 kartų nedidinu. Yra tokia nuostata, kad kuo labiau didini, tuo labiau dreba taikinys, vaizdas tamsesnis, o saulėtu ir karštu oru ryškiau matomas miražas. Vis dėlto kiekvienas sportininkas turi savo pamėgtą didinimo lygį ir visuomet reikia šauti taip, kaip pačiam patogu, negalvoti apie jokią teoriją.
Sportininkas, šaudantis su optiniu taikikliu, neprivalo turėti idealios regos
Optika pritaikoma ir žmogui, turinčiam regos problemų. Šauti galima be akinių, nes galima sureguliuoti ne tik taikiklio didinimą, bet ir dioptriją. Vis dėlto kiekvieno žmogaus akys pavargsta: ir idealiai matančio, ir trumparegio, ir toliaregio, jauno ir seno. Šaudant iš vienos pozicijos daugiau nei 30 šūvių ateina metas, kai akys pradeda meluoti. Tarsi matai, kur taikyti, bet tinkamai pataikyti nebegali, nes akys pavargusios ir pats to nejauti. Reikia žinoti ir pajausti, kurią akimirką šis akių nuovargis prasideda, tada turi daryti pertrauką ir duoti akims pailsėti. Vieno centimetro klaida taikantis iš 500 metrų nuotolio virsta 5 centimetrų paklaida taikinyje. Vieno kilometro atstumu tai bus jau 10 centimetrų. Reikia stengtis išvengti bet ko, kas gali paveikti taikymąsi.
Šaulio charakteris
Tolimasis šaudymas yra unikali šaudymo sporto rūšis. Paprastai geriausi šauliai yra flegmatikai, gyvenantys be ryškios nuotaikų kaitos. Jie nei linksmi, nei liūdni, paprastai jie jokie. Šaulys su charakteriu ir kintančia nuotaika niekada nepasieks stabilaus rezultato. Vieną dieną jis bus puikus šaulys, o kitą gali išvis nepataikyti. Kad šautum iš tolimų distancijų tiksliai, turi sugebėti galvoti tik apie šūvį ir taikinį, apie nieką kita. Žmogui, kurio nuotaika kinta, sunku tinkamai susikoncentruoti.
Esu normalus žmogus, mano nuotaika irgi kinta. Vieną dieną esu linksmas, kitą – ne. Sprendimas šaudant yra atsijungti nuo šio pasaulio ir pasinerti tik į šaudymą. Pasiruošti, išmokti atsiriboti nuo savo minčių, emocijų ir kasdienybės labai sunku. Tai didžiulis psichologinis darbas. Jeigu atsigulei į šaudymo poziciją, bet galvoji apie kitus dalykus – verslą, šeimą, problemas, tuomet tai nėra šaudymas. Faktiškai net nuotaika nėra pati svarbiausia. Svarbu tai, apie ką ir kaip galvoji. Kai žiūri į taikinį, negali būti jokios nuotaikos. Jeigu pavyko atsiriboti, susikoncentruoti į tašką, į kurį nori pataikyti, jeigu galvoji tik apie tai, kad šovinys jau lizde, o pirštas ant gaiduko svirtelės – pataikysi. Jeigu pavyksta pagauti tinkamą ritmą: taikaisi, šauni, pertaisai, taikaisi, šauni, pertaisai, tai ir rezultatas bus geras. Jeigu nepataikai į ritmą, darai pauzes ir vėl galvoji apie ką nors nesusijusio – viskas, gali stotis ir eiti namo.
Yra tokių šaulių kaip mano tėvas, kurie niekad dėl nieko nesijaudina, netgi dėl blogo ar gero rezultato. Jie yra seni vilkai. Pernai vyko tokio paties pavadinimo varžybos, kuriose dalyvavo senieji patyrę šauliai ir jaunieji vilkiukai. Seni vilkai parodė klasę ir nugalėjo!
Klasės
Pasaulyje yra daug tolimojo šaudymo disciplinų. Lietuvoje populiariausia F klasė (angl. F-Class), kuri suskirstyta į dvi klases: FTR (angl. F-Class/Target Rifle) ir atvirąją (angl. Open Class). FTR klasėje šaudoma tik kalibrais .308 Win ir .223 Rem, o atvirojoje dalyvauja šauliai su bet kokiu tam tinkamu kalibru. Dar yra keletas reikalavimų ir sąlygų, bet abiejose klasėse šaudoma iš tokių pat nuotolių. Mažiausias nuotolis, kuriame gali stovėti taikinys, yra 100 metrų, ir jis dažniausiai skirtas pradedantiesiems ir treniruotėms. Varžybos visuomet organizuojamos distancijų etapais. Niekada iš karto nepradedama šaudyti iš kilometro. Iš pradžių būna mažesni nuotoliai, pavyzdžiui, 300 ar 400 metrų.
Kalibrai
Kalibras 6,5×47 Lapua šiuo metu pagal mano patirtį ir statistiką yra geriausias kalibras tolimajam šaudymui iki 1000 metrų. Paskui – 6mm Norma BR, 6,5×55. Tai dar kartą patvirtino paskutinių Lapua Cup 2016 varžybų rezultatų lentelė, kurioje patys geriausi rezultatai pasiekti būtent šiais kalibrais. Jau daug metų tyrinėju statistiką ir šių kalibrų niekas nepranoksta. Išbandžiau labai daug ir įvairių gamintojų šovinių. Visi toliašaudžiai pradeda nuo gamyklinių. Vis dėlto galiausiai dauguma pereina prie pertaisytos amunicijos, kitaip tariant, kiekvienas šovinius darosi pats.
Kiekvieno ginklo vamzdis skirtingas. Kad pasiektum geriausią rezultatą, reikia konkrečiam ginklui tinkamo šovinio. Kitas klausimas – ekonomija. Jeigu gamyklos šovinys kainuoja du kartus daugiau nei pertaisytas, pradedi galvoti. Medžioklėje susinaudoja 20–50 graižtvinio ginklo šovinių per metus. Vienam daugiau, kitam mažiau. Medžioklėje sąnaudos nėra labai didelės ir investuoti į šovinių taisymo įrangą nėra prasmės. Tačiau jeigu per vieną tolimojo šaudymo treniruotę ar varžybas sunaudoji 100–200 šovinių ir taip kelis kartus per mėnesį, jau pradedi galvoti ir skaičiuoti…
Iššovę ir nepataikę visi linkę kaltinti amuniciją, ginklą, įrangą. Taip būna ir didiems meistrams. Pavyzdžiui, iššauni dešimt kartų, bet taikinyje kažkodėl tik devynios skylės. Šaulys pradeda aiškinti, kad vienoje skylėje yra du šūviai, nors net pats negali to įrodyti. Dažniausiai taip būna, kai pertaisytame šovinyje nėra pakankamai parako arba šovinys pamirštas guli kišenėje, arba šaulys tiesiog pasimetė tarp šūvių. Klaidų būna įvairių, bet dažnas visuomet kaltina ginklą, šovinį, optiką ir orą.
Savo naudojamą ginklą, optiką ir įrangą pažįstu labai gerai. Jeigu kas nors nepavyksta, žinau, kad tai tik mano klaida.
Kai šaulys įgunda ir pagaliau nustato, kad rezultatą pagerinti kliudo tik šovinys, jis pradeda ieškoti galimybių.
Aš ir pats užtaisinėju šovinius, bet tik dėl to, kad tam turiu geras sąlygas ir išbandytą bei laiko patikrintą receptą. Tai atskira tema, apie kurią galėčiau kalbėti savaitę. Trumpai tariant, kiekvienas ginklas yra specifinis, visi skiriasi, nes nėra atspausdinti spausdintuvu. Vieno gamintojo vienos serijos ginklai niekada su tais pačiais šoviniais nešaus vienodai. Vis dėlto vienos serijos vienu metu pagaminti šoviniai visuomet bus vienodi. Dauguma pradedančiųjų, kurie nepataiko, pradeda užtaisinėti šovinius, teisindamiesi tuo, kad gamykliniai šoviniai nekokybiški, nevienodi, netikslūs. Taip nėra – paprastai tai šaulio problema.
Darant šovinį jį reikia pritaikyti prie savo ginklo. Tau pritaikytas šovinys netiks tokio paties kalibro kito šaulio ginklui. Atrinkdamas tinkamą šovinį, pasirenki nuotolį ir iššauni dešimt šūvių. Jeigu susidaro graži grupė, sakykime, 3 centimetrų skersmens iš 300 metrų, vadinasi, šovinys geras. Tai didelis darbas: reikia rasti tinkamą kulkos svorį, bendrą šovinio ilgį, parako kiekį ir daug kitų dalykų. Prieš važiuodamas į šaudyklą užtaisai po dešimt skirtingo tipo šovinių ir visus išbandai iš vieno nuotolio. Jeigu radai apytikriai tinkamą, pradedi toliau su juo eksperimentuoti. Tai ilgas ir sudėtingas procesas, galintis tęstis ir dvejus metus. Kai pagaliau randi geriausią receptą, tada jo nebekeiti. Savo gamintais šoviniais šaudau jau 4-erius ar 5-erius metus ir nieko nekeičiu. Jeigu nesinori ar nėra galimybės gilintis į šiuos dalykus, galima rasti ir tinkamų gamyklinių šovinių. Pasaulyje yra labai daug įvairių kalibrų ir tipų amunicijos.
Dauguma šaulių susiranda šovinį ir naudoja jį visiems nuotoliams, bet yra sportininkų, kurie neranda nė vienam nuotoliui tinkamo varianto. Tokie šauliai vienokius šovinius deda šaudami iš 100–300 metrų, kitokius – iš 300–600 metrų ir toliau.
Kulka nelekia tiesiai
Tik lazerio spindulys galbūt yra visiškai tiesus. Apskaičiuoti kulkos trajektoriją, oro sąlygų ir kitokių veiksnių poveikį itin sudėtinga. Tinkama nuovoka, jausmas ir žinios ateina tik su laiku, su didele patirtimi. Šiais laikais visi toliašaudžiai naudoja balistinį skaičiuotuvą. Iš pradžių į jį įvedamas atstumas, kulkos greitis, oro temperatūra, drėgmė, aukštis virš jūros lygio, kai ginklas buvo prišaudomas. Tai vadinama prišaudymo sąlygų nuliu. Varžybose į skaičiuotuvą įvedamos to momento sąlygos: atstumas, drėgmė, slėgis, aukštis, oro temperatūra, vėjo greitis ir kampas, o skaičiuotuvas nurodo, kokią pataisą reikia padaryti optiniame taikiklyje. Šauliui reikia kelių įrenginių, kad užfiksuotų atmosferos duomenis ir kulkos greitį, kurie gali veikti atskirai arba būti sujungti su skaičiuotuvu. Firma Kestrel gamina meteorologines stoteles visiems atmosferos parametrams nustatyti. Šiuos įrenginius naudoja dauguma pasaulio tolimojo šaudymo šaulių.
Vėjas niekada nepučia vienodu greičiu ir viena kryptimi. Prieš minutę jis pūtė iš 6 valandos, o dabar – iš 9. Prieš sekundę jis pūtė 1,5 m/s, o dabar – 3,5 m/s greičiu. Įvedus duomenis į skaičiuotuvą, svarbesnis rodiklis rezultatui yra vėjo kampas nei greitis. Pavyzdžiui, jeigu vėjas pučia iš 9 valandos 3 metrų per sekundę greičiu, tai per 500 metrų jis nukreips kulką į dešinę apie 50 centimetrų, atsižvelgiant į kulkos greitį ir kitus rodiklius. Jeigu jis pūs iš 8 valandos, trajektorijos nuokrypis bus daug mažesnis. Vis dėlto nėra taip, kad aparatūra viską apskaičiuoja ir tu pats nieko nebeturi daryti ir galvoti. Aplinkos sąlygos apskaičiuojamos prieš šūvį ar jų seriją.
Pajaučiau, kad tolimasis šaudymas mane pagavo iškart
Šaunant, jeigu kas nors pakinta, šaulys pats turi tai pajusti, sugebėti suprasti, kaip koreguoti taikymąsi.
Vykdamas prišaudyti ginklą pasiimi visus savo įrankius: kulkos greičio matuoklį, meteorologinę stotį, matuojančią temperatūrą, oro drėgmę, slėgį, aukštį ir kitus parametrus, ir šaudykloje prišaudai ginklą nuliui. Kai kurie prišaudo 100 metrų, bet aš nulį visuomet nustatau 300 metrų. Viską užsirašai, suvedi duomenis į balistinį skaičiuotuvą, į kurį reikia įvesti apie 10–20 parametrų. Kitoje vietoje ir kitu laiku įvedi į skaičiuotuvą aktualius to meto duomenis ir jis apskaičiuoja pataisas. Drėgmė, oro temperatūra, vėjo greitis ir kryptis reiškia oro pasipriešinimą, veikiantį kulką ir jos trajektoriją.
Dažnai treniruojamės ir be įrenginių, nes tolimasis šaudymas nėra vien tik skaičiavimas. Reikia mokėti ir šauti, ir atsigulti, ir kvėpuoti, o iki 500 metrų kiekvienas turi gebėti pataikyti ir be prietaisų. Ilgainiui pats išmoksti pajusti ir suprasti, kas vyksta gamtoje, ką ir kada reikia daryti. Įrenginiai rezultato negarantuoja.
Medžioklė
Esu medžiotojas jau labai seniai ir medžioju iki šiol, bet iššaunu vis rečiau. Daug didesnis pasitenkinimas yra surasti gyvūną ir jį stebėti. Kai žinai, kad ar iš 50, ar iš 500 metrų vis tiek pataikysi, noras šauti dingsta. Kai paskutinį kartą prieš metus buvau medžioti, iš 341 metro sumedžiojau lapę. Prieš nuspausdamas gaiduko svirtelę ilgai galvojau, šauti ar ne. Jeigu treniruotėje šaudai iš 500 metrų į kainos lipduką, tai tokios medžioklės rezultatą dažnai žinai iš anksto. Tą kartą iššoviau… Esu penktos kartos medžiotojas. Miške jaučiuosi kaip namuose, bet noras sumedžioti žvėrį vis mažėja. Pamatuoju atstumą ir labai gerai žinau, ką turiu daryti, kad pataikyčiau – rezultatas labai prognozuojamas. Dažniau „medžioju“ žiūronais. Vykstu medžioti ir užsibrėžiu tikslą pamatyti 3–5 rūšių gyvūnų. Visuomet pavyksta.
Kodėl esame medžiotojai? Nes turime instinktus. Istoriškai prieš tūkstančius metų pradėjome medžioti ne todėl, kad pataikytume ar šautume, ne todėl, kad tai labai linksma ar smagu. Medžiojome dėl maisto, nes parduotuvių nebuvo. Dabar, jeigu nebadauji, jeigu šaldytuvas pilnas – kam be reikalo šauti?
Užsiėmimas visam gyvenimui
Šaudyti pradėjau jau būdamas dvylikos. Tolimuoju šaudymu susidomėjau visai neseniai. Mano mokytojas ir treneris yra mano tėvas Benjaminas Vilpišauskas. Jis yra vienas iš tolimojo šaudymo Lietuvoje pradininkų ir vienas iš taikliausių Lietuvos šaulių, laimėjęs ne vienas tolimojo šaudymo varžybas Lietuvoje ir užsienyje. Tėvas užsiima šaudymo sportu nuo vaikystės, o tolimuoju šaudymu – jau apie 20 metų. Prieš 5-erius metus nuvažiavau su juo į šaudyklą ir pamėginau iššauti iš toliau nei 100 metrų. Patiko. Pirmas mano 300 metrų šūvis buvo ten, kur taikiausi. Iškart pradėjau aiškintis, kaip tai padaryti iš 500 metrų, ir pajaučiau, kad tolimasis šaudymas mane pagavo iškart. Manau, kad tai liks užsiėmimu visam gyvenimui, nes dar liko daug neatsakytų klausimų, o tolimasis šaudymas neturi distancijos ar formato ribų.
