Tekstas: Andrejis Belickis
Imti šautuvą, eiti į mišką ir sumedžioti taurųjį elnią tokį, kokį davė gamta, ar elnių ūkyje išauginti savo svajonių trofėjų? Šį kartą apie medžioklės etiką ir tauriųjų elnių auginimą aptvaruose.
Yra įvairių elnių ūkių – savo malonumui ir verslui. Aptvaruose auginami įvairūs elniai – ir vietiniai, ir specialiai išrinkti, kurių išaugs gražūs trofėjai. Kai kuriuose aptvaruose elniai auginami kaip fermoje, kurioje jie ėda iš rankos ir ateina prie žmonių, o kai kur aptverti plotai yra dideli ir gyvūnus juose net sunku pamatyti, o kur dar prieiti.
Gyvūnų šaudymo elnių fermose niekaip nepavadinsi medžiokle. Tai tas pats kaip nueiti į zoologijos sodą ir „sumedžioti“ liūtą. Galbūt kam nors tai patiktų, bet tai yra paprasčiausias gyvūno nušovimas. Yra ir kitokių tipų šaudymas ūkiuose – į aptvarą įeina, pavyzdžiui, dvidešimt žmonių ir varinėja elnius pirmyn atgal, o paskui prabėgančius nušauna. Tai taip pat neetiška.
Vis dėlto yra ūkių, kuriuose gyvūnai nepripratinti ir sumedžioti juose taurųjį elnią labai sunku. Tokiame ūkyje viskas kaip gamtoje – vyksta ruja, patelės stebi ir perspėja. Net tada, kai ūkis 100 hektarų ploto, reikės kelių dienų, norint taurųjį elnią sumedžioti. Tuomet vertybė yra įdėtas darbas medžiojant ir pasitenkinimą suteikia tai, kad gyvūną pavyko prisivilioti.
Kalbant apie medžioklės etiką, galima paminėti vieno medžiotojo žodžius, kad badas yra stipriausia virvė, kuria galima gyvūną pririšti. Ar etiška žiemą ir šaltyje prie burokų krūvos šauti į elnią, pačiam sėdint šiltame bokštelyje? Šiuo atveju gyvūnas neturi kito pasirinkimo – badas ir šaltis verčia ieškoti maisto, todėl jis ateina į šėryklą. Tokioje situacijoje negarbinga sakyti, kad buvo nusisekusi medžioklė. Būna, kad medžiotojas su šunimi įvaro lūšį į medį ir tada skambina kokiam turtingam miestiečiui, kuris atvažiuoja, lūšį nušauna, parsiveža namo trofėjų ir visiems giriasi, koks jis puikus medžiotojas. Ar tai etiška? Atsakymą į šį klausimą žinos kiekvienas save gerbiantis medžiotojas.
Netinkamas medžiojimas
Galima sakyti, kad mūsų miškuose puikių tauriųjų elnių trofėjų praktiškai nėra, tiksliau, be žmogaus įsikišimo ir pagalbos išauginti didžiojo prizo patiną iš esmės neįmanoma. Galima išauginti auksinį, bet labai gerų egzempliorių nebus, nes kai kurie ekspertai pasakys, kad tauriųjų elnių populiacija sugadinta dėl netinkamo medžiojimo. Pirma, jeigu reikia mėsos, tegu medžioja šernus, pateles ir jauniklius.
Iš esmės dėl afrikinio kiaulių maro medžioklę dėl mėsos kuriam laikui reikės pamiršti. Taurusis elnias yra karališkas laimikis ir reikia, kad medžiotojai su juo elgtųsi pagarbiai. Antra, medžiotojai nežino, kaip nustatyti ragų vertę ir gyvūno amžių. Trečia, daug kur galvojama: „jeigu nesumedžiosiu šiandien, kas nors kitas sumedžios rytoj“.
Toks požiūris skatina medžioklės degradavimą apskritai. Dažnai net valstybės nustatyta tauriųjų elnių atrankos politika nesuveikia, jeigu trūksta teisingo medžiotojų supratimo ir motyvacijos. Jeigu yra galimybė, kad kokį patiną, kuriam dar reikėtų paaugti, gali sumedžioti kaimynas, kaži ar kas nors jį pataupys.
Tai yra tiesiog žmogaus psichologija, kurią sunku pakeisti įvairiomis taisyklėmis. Jeigu mūsų selekcijos principai gyvenime iš tiesų veiktų, parodose matytume daug daugiau trofėjų ir daug stipresnių individų! Bet tai mano asmeninė nuomonė!
Tinkamu laiku tinkamoje vietoje
Dabartinėje situacijoje gamtoje trofėjų kokybė negali pagerėti, ji gali tik pablogėti. Taigi kodėl gi nepagalvoti apie tai, kad elnių ūkyje auginamas gražus, puikus trofėjus ir atėjus laikui jis sumedžiojamas. Auginant tauriojo elnio patiną aptvare yra keli privalumai. Pirma, elnias niekur negali išeiti ir galimybė, kad kas nors kitas jį nušaus, daug mažesnė. Antra, tu žinai, koks tai patinas, kokį reikėtų sumedžioti, ir nevaikštai aplink mišką, nešaudai, kas tik pasitaiko.
Medžiotojai turėtų mažumėlę pakeisti savo požiūrį ir nešauti į gyvūną vien dėl šūvio. Pats miške esu priėjęs prie įspūdingo elnių patino, kuris tikrai turėjo auksinį trofėjų, bet nešoviau tik todėl, kad jis dar kokius trejus metus turėtų augti ir miške daryti tai, ką lėmė gamta. Priremi tokį patiną prie sienos, ir kas toliau? Miške bus vienu gražiu žvėrimi mažiau. Medžiotojas turi susilaikyti nuo noro šauti, tuomet nereikės gėdytis savo veiksmų. Kiekvienas šūvis į karališką gyvūną turėtų būti pagrįstas.
Kad situacija pagerėtų, reikia labai rimtai dirbti. Medžiotojai turi dar daugiau mokytis, tyrinėti, stebėti. Tačiau negalima iškart visų medžiotojų bausti, jeigu jie suklysta – tai tik sukelia norą gudrauti. Svarbiausia – aiškinamasis darbas. Taip turėtų atsirasti ir supratimas. Elnių ūkis yra vienintelė vieta, kur galima išmokti įvertinti gyvūnus, juos stebėti, išmokti ką nors nauja. Daugelis medžiotojų nesuvokia šios galimybės. Aptvare galima išmokti prie gyvūno prieiti, suprasti jo elgesį, pažinti jį.
Sakyčiau, kad tokių trofėjų, kokių būna ūkiuose, miške nebus niekada. Ir šių trofėjų tikrai nereikėtų maišyti vienų su kitais. Parodose reikėtų pažymėti, kad trofėjus sumedžiotas miške arba aptvare, ir nuo to nebus nieko bloga. Kilnu ir etiška sumedžioti tinkamą gyvūną tinkamoje vietoje!
Įvertinti ir palyginti trofėjų kokybę galima atnaujintame medžioklės trofėjų registre.
Atnaujintas medžioklės trofėjų registras
Atnaujinti, papildyti ir patikslinti duomenys apie Lietuvos medžioklės trofėjus. Dr. Rimanto Baleišio 2016 m. sudarytas Lietuvos medžioklės trofėjų registras, parengtas pagal pastarųjų metų parodų duomenis. Šį medžioklės trofėjų registrą papildė daug naujų ir vertingų trofėjų.
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose!
