„Mano tikslas – pašalinti korupciją“ – tokia yra Daivaro Rybakovo politikos tikslų ir veiklos kvintesencija. Aktyvus savo miesto savivaldybės politikas, medžiotojas, žiūrėdamas į praeitį pripažįsta, kad visuomet norėjo dirbti medžiotoju, tačiau viskas susiklostė kitaip. Daivaras gimė 1978 metais Jurbarke. Profesinėje mokykloje įgijo staliaus specialybę. Septynerius metus dirbo statybose kartu su tėvu ir tuo metu mokėsi universitete, kur tapo etnologu. Šiuo metu D. Rybakovas studijuoja Kauno technologijos universitete. Pabaigęs jį maždaug po metų įgis politikos mokslų magistro laipsnį.
Politika
Mano senelis tarybiniais laikais dirbo direktoriumi, buvo partijos narys ir aktyvus visuomenės veikėjas. Anksčiau konkrečiai nemaniau, kad irgi būsiu politikas, bet ši sritis mane visuomet domino. Taigi maždaug prieš dešimt metų pakeičiau savo gyvenimą ir nuėjau į politiką. Mano tikslas yra dirbti savo miesto labui. Pačiam man visko užtenka ir nieko nereikia. Bet kurio mane pažįstančio žmogaus galima paklausti – man svarbiausia, kad jurbarkiečiai gyventų geriau. Pirmas ir pagrindinis tikslas – pašalinti korupciją.
Žmonės miesto savivaldybėje pirmiausia turėtų galvoti apie gyventojų, o ne savo reikmes. Deja, reikia pasakyti, kad 90 procentų žmonių, ateinančių dirbti į savivaldybę, apie šį darbą galvoja tik kaip apie pasipelnymo galimybę. Jeigu pavyks pakeisti šį požiūrį, galbūt ateityje Jurbarke pavyks pastatyti kokią gamyklą, kad būtų daugiau darbo vietų ir daugiau pajamų miestui, tada ir žmonių gyvenimas taps geresnis.
Jau dešimt metų veikiu savo partijoje ir dirbu miesto savivaldybėje. Dabar esu išrinktas partijos Jurbarko skyriaus pirmininku. Taigi dabar reikia balotiruotis į Seimą. Ar mane išrinks, tai jau kitas klausimas. Valstybės valdžioje būtų galima dirbti su tuo pačiu tikslu – daryti ką nors miesto labui, be to, ten mano žodis turėtų didesnę galią.
Politiko darbe dažnai reikia rinktis, ir daugiausia tai taikoma žmogaus moralės principams. Nežinau, kaip bus, jeigu būsiu išrinktas į Seimą.
Sėdėdamas taryboje, spręsdamas kokius nors miestui svarbius klausimus, dažnai jaučiu pasipriešinimą. Mano kolegos ir kitų partijų žmonės kelia kokius nors klausimus ir stebisi, jeigu nebalsuoju už. „Ką darai? Mums reikia balsuoti taip!“ Taip negalima? O jeigu priimtas sprendimas pakenks žmogui? Negaliu taip balsuoti ir todėl man jau dabar yra sunku. Senosios gvardijos vyrai mano, kad pinigai gali viską, bet man tai nepriimtina. Savo pinigus aš užsidirbau pats, savo rankomis. Jeigu mane išrinks į Seimą… Ten moralės beveik nėra. Kaip aš ten galėsiu dirbti, nežinau, tai kol kas yra ateities klausimas.
Verslas
Nuo aštuoniolikos dirbu su tėvu statybose. Baigęs universitetą pradėjau dirbti vienoje firmoje ir ilgainiui subrendo mintis sukurti savo įmonę. Maždaug prieš šešerius metus atidariau savo firmą „DK statyba“ ir pradėjau prekiauti statybinėmis medžiagomis, statyti namus. Didžiausi mūsų projektai yra daugiabučių renovacija. Senuosius tarybinius namus reikia atnaujinti ir apšildyti. Jie visai nėra taip blogai pastatyti, bet renovacija suteikia papildomų gyvavimo metų.
Idėja puiki. Blogai tai, kad žmonėms šiuo metu namų renovacija kainuoja labai brangiai. Dviejų kambarių butas Jurbarke kainuoja 20–25 tūkstančius eurų. Daugiabučių renovacija vienam butui kainuoja 10–15 tūkstančių. Išeina, kad visa renovacija kainuoja beveik tiek pat, kiek vienas butas. Mūsų miesteliui tai labai brangu. Žinoma, negalima paneigti naudos, kurią suteikia namo renovacija. Anksčiau už šildymą reikėjo mokėti, sakykime 100 eurų, o dabar, po renovacijos, to paties buto šeimininkai už šildymą jau moka 15 eurų. Tai apsimoka. Bet vis tiek renovacija žmonėms atsieina brangiai. Negalima liepti žmonėms už visus darbus sumokėti visiškai. Reikėtų, kad Seimas vėl suteiktų kompensaciją už renovaciją, kaip buvo anksčiau.
Anksčiau vienas butas už šiuos darbus mokėjo tik 1500 eurų. Jeigu vėl būtų įvesta kompensacijų sistema, žmonėms būtų lengviau, o ir valstybei sava nauda – mažiau skolininkų. Europos pinigai nesibaigė, bet valstybės vyrai priėmė sprendimą nesuteikti pinigų daugiabučių renovacijos projektams. Požiūris toks – jeigu žmogui nereikia investuoti savo pinigų, išeina, kad jis tą nuosavybę gauna už dyką. Reikia, kad žmonės mokėtų iš savo kišenės. Blogiausia tai, kad reikia mokėti ir mokesčius už renovacijos projektą. Pavyzdžiui, jeigu turite privatų namą ir nusprendžiate jį šildyti, jums tai kainuos apie 40 eurų už kvadratinį metrą su visais darbais ir medžiagomis, bet jeigu renovuojate daugiabutį, vienas kvadratinis metras kainuoja jau 100 eurų, nes reikia mokėti mokesčius valstybei.
Medžioklė
Savo giminėje esu pirmasis medžiotojas. Prieš dvylika metų gavau medžiotojo leidimą, o apskritai medžioklėje dalyvauju nuo šešerių. Būtent tie pirmieji metai, kai ėjau į medžioklę su varovais, ir pavertė mane medžiotoju. Mėgstu mišką, medžioklę ir gamtą. Nors mūsų šeimoje nebuvo nė vieno medžiotojo, medžiokle pradėjau užsiimti pats. Mūsų mieste yra devyni medžiotojų būreliai.
Ankstesniais metais ir dabar pas mus yra tokia sistema – medžiotojai ateina iš ryto į sutartą vietą, taip pat gali ateiti ir norintieji dalyvauti medžioklėje. Jeigu varovų pakanka, tai neimama nė vieno naujai atėjusio, bet jeigu trūksta žmonių, medžiotojai ima visus, kas nori. Taip aš patekau į medžioklę su varovais vieną, du, tris kartus. Man tai labai patiko. Medžiotojai mieliau ima patikrintus žmones – jeigu nuolat dalyvauji, turi pirmenybę. Mes tuo metu buvome vaikai. Viską žinojome, kas kur vyksta, kas kur daroma.
Mano mokyklos draugo tėvas buvo medžiotojas. Mokykloje klausydavausi pasakojimų apie jo tėvo nuotykius ir laimikius. Jis pasakė, kur medžiotojai planuoja susirinkti kitą šeštadienį, ir mudu nuėjome užsiregistruoti. Mama mane visuomet rėmė, skatino, tik tėvas kaskart nusikeikdavo, kad vėlai vakare grįžtame iš medžioklės. Žiemos anksčiau nebuvo tokios švelnios – pareini namo šlapias, purvinas. Dabar tėčio jau nebėra tarp gyvųjų. Kai tapau visateisiu medžiotoju, paskutiniais metais jis manęs labai laukė grįžtančio namo. Visuomet klausinėjo, ką mačiau, ką sumedžiojau. Tėtis manimi kaip medžiotoju labai didžiavosi, visuomet gyrėsi ir visiems pasakojo apie mano pasiekimus ir sumedžiotus žvėris.
Mano mėgstamiausia medžioklė yra elnių medžioklė rudenį. Žinoma, dabar turiu gana mažai laisvo laiko, tačiau medžioklės su varovais niekada nepraleidžiu. Vasarą darbo statybose yra labai daug, bet retkarčiais nuvažiuoju pamedžioti šernų. Pagrindinis mano medžioklės laikas yra ruduo, kai prasideda elnių ruja. Dvi tris savaites tiesiogine prasme gyvenu miške ir medžioju elnius. Viena mano aistrų yra elnių patinų viliojimas baubimu. Pats jau seniai tuo užsiimu ir dabar mokau medžiotojus čia pat, Lietuvoje. Pernai viešėjome ir Latvijoje.
Viliojimas baubimu
Mūsų Jurbarke yra labai daug elnių, bet nė vienas medžiotojas nebando jų prisišaukti, tik sėdi bokštelyje, ir viskas. Dabar, žiūrėdamas į praeitį, pats stebiuosi, kaip viskas pavyko. Prieš apytikriai šešerius metus vyko Europos krepšinio čempionatas. Pažiūrėjau varžybas. Kadangi tą dieną buvo puikus oras, nusprendžiau vykti į mišką pamedžioti. Išgirdau maurojantį elnią. Kitą vakarą pasiėmiau kanalizacijos vamzdį, pagalvojau, pabandysiu.
Medžioti vis tiek negalėjau, nes neturėjau licencijos. Ėjau į rujos vietą, pasiklausiau, kaip elnias baubia, pamažu bandžiau jį pamėgdžioti. Tai buvo tik pradžia. Tais metais bandžiau vilioti tik keletą kartų, bet man tai pradėjo labai patikti. Namuose ar darbe internetu klausausi įvairių elnių balsų. Kabinete turiu tą patį kanalizacijos vamzdį, kuriuo bandau juos pamėgdžioti. Juokiasi visi mano darbuotojai. Paskui pradėjau galvoti, kodėl nepabandyti medžioti viliojant. Kitais metais sumedžiojau vieną elnią, paskui dar vieną.
Vėliau susipažinau su Tautvydu Pankevičiumi, kuris irgi mokėsi vilioti baubimu. Pradėjome veikti kartu. Galų gale visa tai pasiekė tokį lygį, kad Jurbarke esu geriausias elnių viliotojas, o Europos čempionate iškovojau keturioliktą vietą. Šiemet tikiuosi dar geresnio rezultato. Deja, kur nors artimame užsienyje neturiu tokių draugų, kurie mane pakviestų medžioti, kad išgirsčiau, kaip kitose valstybėse baubia elniai. Medžioju dviejuose būreliuose ir abiejuose vilioju elnius. Šiemet man pasiūlė dirbti komercinėje medžioklėje – medžiotojai atvyksta į rują, o aš jiems privilioju patinų.
Tai labai įdomus užsiėmimas. Dabar vėl pradedame treniruotis, nes pavasarį bus kasmetinis Europos elnių viliotojų čempionatas ir mes planuojame jame dalyvauti. Be to, anksčiau niekada tokiose varžybose nebuvau, tik Lietuvoje stebėjau, kaip visa tai vyksta, mokiausi ir praeitais metais pirmą kartą nuvykau į Europos čempionatą. Pernai rengėmės varžyboms kartu su draugu Tautvydu Pankevičiumi, kuris du kartus iš eilės čempionate laimėjo dešimtąją vietą. Dabar treniruojamės kartu.
Kalbant apie elnių viliojimą, dabar man nebėra taip svarbu šį gyvūną sumedžioti. Daug labiau man patinka jį pašaukti, kad ateitų pasikalbėti. Toks bendravimas yra jau visai kitas lygis. Jeigu tau, žmogui, kuris iš principo yra toli nuo gamtos, pavyksta sudominti laukinį gyvūną, rasti su juo bendrą kalbą, tai jau visai kitas malonumas.
Mūsų laikais vis garsiau kalbama apie moters vietą medžioklėje, bet baubimu vilioja tik vyrai. Ir tai yra ne tik lyties skirtumas, o visiškai techninis klausimas – viliojimui reikia žemo, šiurkštaus balso. Ir net ne visi vyrai gali privilioti.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad jauną elnią moteris galbūt galėtų pamėgdžioti, bet suaugusio ir seno – tikrai ne. Nors to irgi galėtų užtekti. Jeigu gali prisivilioti jauną elnią, jau galima medžioti. Mokymuose, kuriuos siūlome Lietuvoje, pastebimi tokie dėsniai: jeigu žmogus labai nori, jis gali išmokti. Iš visų medžiotojų, kurie pas mus mokėsi, tik vienas latvis ir du lietuviai nesugebėjo išmokti. Jie tiesiog nesupranta, kaip.
Vokietijoje baubti mokomasi pagal natas, bet aš natų nemoku. Nesu muzikantas ir nežinau, ar turiu muzikinę klausą. Patiems suprantamiau ir mokiniams lengviau mokytis pagal mūsų naujai sukurtą sistemą, kurios pagrindas – balsiai a, e, o ir kiti. Taip medžiotojams daug lengviau suprasti, ką daryti.
Elniai
Elnius medžioti pradėtina jau rugpjūčio pabaigoje, maždaug nuo 20 dienos. Šiuo metu medžioti jau galima, bet gali stebėti vietas, kur jie vaikšto ir renkasi. Geriausios dienos medžioti elnių patinus yra rugsėjo 5 ir 6 diena.
Pats įdomiausias elnias man pasitaikė 2014 metais. Savaitę nakvojau miške. Iš ryto važiuodavau namo ir į darbą, o nuo trijų dienos vėl būdavau gamtoje. Radau gražų elnią, bet niekaip nepavyko jo sumedžioti. Ten augo tankios, žemos eglės ir niekaip nebuvo įmanoma įeiti. Teliko laukti. Pagaliau jis išlenda, bet kažkas trukdo. Kitąkart vėl nepatogi šaudymo pozicija.
Nusprendžiau pamėginti jį sumedžioti anksčiau dieną ir iš lipynės medyje. Jau pirmą valandą išėjau iš darbo. Antrą buvau miške, įlipau į medį. Tada buvo apie pusė trijų, o po penkiolikos minučių sumedžiojau savo elnią. Jo ragai praeitais metais Žagarės trofėjų parodoje buvo įvertinti beveik auksui. Trūko poros taškų. Tą kartą ne ragai buvo didžiausia vertė, o pats procesas. Tai buvo tikra elnių medžioklė, kai gyveni ir miegi miške. Savo pirmąjį elnią medžiojau mėnesį tokiu pačiu režimu, antrąjį gavau jau po dviejų savaičių. Keturioliktais metais užteko septynių dienų. Bėgant metams tampu vis profesionalesnis.
Kaip sako senieji medžiotojai, jeigu užtenka dviejų savaičių, kad per rują sumedžiotum elnią, tai jau labai gerai. Pernai man net pavyko prisišaukti elnią po dviejų dienų. Tai buvo komercinėje medžioklėje. Tam medžiotojui labai trūko praktikos. Prišaukiau elnią – neblogą egzempliorių. Sakiau, kad šautų, bet prieš tai jis norėjo užlipti į bokštelį. Taip daryti negalima! Jeigu pamatai elnią, negalima niekur nei lipti, nei eiti – reikia šauti! Taip mums ir klojosi. Pirmą elnią jam prišaukiau po dviejų dienų, antrą dar po dviejų, bet abu kartus medžiotojas nešovė. Tada pasakiau, kad medžiotų pats, o aš keliausiu savo reikalais.
Kelionės
Neturiu užsienyje tokių draugų, kurie mane kviestų medžioti. Į Afriką ar kitas tolimas valstybes važiuoti labai brangu. Be to, turiu daug reikalų čia pat, Lietuvoje, todėl mes su šeima į užsienį važiuojame tik poilsiauti. Labiausiai man patinka Suomija, kur vykstame į žvejybos turą, ir Gruzija, kur pagrindinė pramoga yra kalnai. Vaikystėje buvau aistringas žvejys, kol supratau, kokia nuostabi yra medžioklė.
Kulinarija
Jeigu man reikėtų pasirinkti, ką valgyti, rinkčiausi mėsą. Be to, man patinka egzotiška, neįprastu būdu pagaminta mėsa. Pats kartais ilgais žiemos vakarais, gamindamas vakarienę, išbandau įvairių būdų ir prieskonių. Žmona man paskui sako, kad išduočiau receptą, bet aš jo visiškai nežinau! Tiesiog improvizuoju ir išeina, kas išeina. Atrodo, neblogai!
Vieną kartą man išėjo visiškai patrakęs valgis. Iš fazanų medžioklės buvo likęs vienas paukštis, galvojau pagaminti jį kaip nors neįprastai. Internete pašnipinėjau, kaip kiti ruošia fazanus. Paprastai paimu iš vieno recepto kokį ingredientą, iš kito dar kokį. Tuos, kurie man atrodo įdomūs ir tinkami. Viename virėjų patarimų buvo minimas cinamonas. Ėjau ieškoti žmonos prieskonių spintelėje. Radau. Užrašyta cinamonas. Na, gerai. Paruošiau fazaną kepti, visko pridėjau, taip pat ir cinamono. Žmona grįžta namo, aš giriuosi pagaminęs fazaną su cinamonu. Ji manęs klausia, iš kur gavau cinamono. Sakau, kad ant staliuko stovėjo. Pasirodo, tai buvo arbata su cinamonu. Taip mums išėjo fazanas su arbata. Vis tiek buvo labai skanus.
Elnienai ir briedienai turiu savitą receptą. Rudenį, kai sumedžiojame elnią ar briedį, nieko kito negaminu, tik džiovintą mėsą. Ir tada iki kito rudens turiu puikų užkandį prie vyno. Iš Gruzijos visuomet šiai džiovintai mėsai atsivežu prieskonių. Jie turi tokių, apie kuriuos mes dar nesapnavome, ir Gruzijoje jais neprekiaujama kaip pas mus po 10–20 gramų – ten iš karto perkama kilogramais.
Šaudymas
Šaudymo sporto aš visai nesuprantu. Labai dažnai važiuoju į šaudyklą treniruotis, einu į simuliatorius, bet darau tai tik tam, kad galėčiau tiksliai šaudyti medžiodamas. Nesuprantu, kodėl varžybose reikia šaudyti į skraidančias lėkštes, judančius žvėrių siluetus ar taikinius, esančius už pusės kilometro. Manęs šis sportas tiesiog nedomina. Pagalvojau taip: jeigu šauni, reikia pataikyti, o jeigu negali pataikyti, reikia eiti mokytis. Reikia surasti savo ginklui tinkamos amunicijos, treniruotis, tada sužeistas gyvūnas nenubėgs kur nors ir nesikankins.
Toks mano požiūris susiformavo po vieno įvykio. Medžioklėje su varovais man atėjo trys vilkai. Medžiojau drilingu. Į pirmąjį vilką šoviau lygiavamzdžio šoviniu, pataikiau kažkur į užpakalį ir jis nubėgo. Pakeičiau amuniciją, užtaisiau graižtvinio kulkas. Paskiau vienas po kito atėjo dar du, ir kiekvieną sumedžiojau vienu šūviu. Tąkart galvojau, visų pirma, apie tą pilkį, kuris dabar miške kažkur kankinasi.
Reikia kasmet skirti kiek nors laiko treniruotėms, kad pataikytum taikliai ir gyvūnas nekentėtų dėl tavo tingumo ir negebėjimo. Kita, apie ką galvojau, buvo tai, kad šaudamas pro šalį prarandi trofėjų. Gerai, tą kartą atėjo dar du pilkiai ir aš be laimikio nelikau, bet jeigu jis būtų buvęs tik vienas? Prašauni pro šalį ir lieki tuščiomis! Tuo momentu nusprendžiau, kad reikia šauti taip, kad žvėris kristų vietoje.
Paukščių medžioklė
Mūsų kolektyvo plotuose nėra vandens, kad galėtume medžioti vandens paukščius. Kiti paukščiai Lietuvoje retai medžiojami, pavyzdžiui, slankos. Pastaruoju metu išpopuliarėjusi fazanų medžioklė pas mus rengiama barbariškai. Tai ne medžioklė, o paukščių žudymas. Į kokią nors krūmuotą vietą ar miškelį įvažiuoja krovininis automobilis ir į orą išmetami fazanai. Medžiotojai stovi aplink šį kvartalą ir šauna. Tai juk ne medžioklė, o kažkokios masinės skerdynės. Teisybės dėlei turiu pripažinti, kad ir pats važiuoju į tokias fazanų medžiokles, bet daugiau dėl žmonių. Sutikti draugus ir gerus pažįstamus, pasikalbėti apie įvykius ir planus. Labai svarbi medžioklės dalis yra bendravimas su žmonėmis, bendraminčiais.
Šunys
Turiu Bavarijos kalnų pėdsekį, tačiau mano mėgstamiausi šunys yra lietuvių skalikai. Visos trys mano mergaitės puikiai dirba, tik, deja, bavarei tenka mažiau darbo. Kadangi šis šuo skirtas tik sužeistam gyvūnui sekti, niekam kitam jo neruošiu. Maniau, kad jai bus daug darbo, kad vyrai man skambins ir prašys padėti surasti sužeistus žvėris, bet nieko. Labai gaila, kad mūsų medžiotojai taip nesirūpina gyvūnais.
Jeigu gyvūnas nekrinta vietoje, jie net neina pasižiūrėti, ar yra kraujo. Būna netgi tokių sužeidimų, kurie nekraujuoja, nors pataikyta. Būtina eiti ieškoti žvėries po šūvio, jeigu yra bent mažiausias įtarimas, kad pataikyta, tačiau mūsiškiai tuo neužsiima ir mano šešerių metų bavarei ne daugiau kaip dešimt kartų teko vykti pagal iškvietimą ieškoti sužeisto gyvūno. Kažkada buvo sukurta tokia medžioklinių šunų duomenų bazė, kur buvo galima apžiūrėti, pasirinkti ir iškviesti šunį į medžioklę arba pašautam žvėriui surasti. Koks yra medžiotojo mentalitetas? „Ai, vėl reikės šuns šeimininkui už degalus sumokėti! Tegu tas šernas ten lieka.“ Kol kas mes iki tokios inteligentiškos medžioklės nesame subrendę.
Lietuviai, kadangi yra skalikai, dirba daug daugiau ir dabar jau galima sakyti, kad labai gerai gena ir ieško bet kokio gyvūno, pradedant kiškiu, baigiant briedžiu. Mūsų būrelyje yra tokia taisyklė: jeigu turi dirbantį medžioklinį šunį, gali gauti tam tikrų nuolaidų. Metų pradžioje, kai vyksta būrelio susirinkimas, visi nariai sprendžia ir, jeigu pripažįsta tavo šunį esant gerą, gali nemokėti varovams už darbą medžioklėje varant.
Apie šuniukus irgi galvojau, bet yra dvejopa situacija. Vieni sako, kad reikia dėl šuns sveikatos, kiti priešingai – nepataria. Ir veterinarų nuomonės skiriasi. Jeigu šuniukų reikėtų kalių sveikatai išsaugoti, aš tikrai leisčiau bent po vieną vadą, bet jeigu tai nebūtina, tada ne.
Medžioklės ūkis Lietuvoje
Dabar viskas pradeda krypti į tinkamas vėžes, medžiotojų kultūros lygis gerėja ir tai jau matoma. Labai gerą sprendimą priėmė ministerija, įvedusi dideles pinigines baudas brakonieriams. Tai galėtų padėti sutvarkyti medžioklės ūkį. Vis dėlto svarbiausi pokyčiai turi vykti žmonių galvose. Kad medžiotojai neitų į mišką kaip į parduotuvę mėsos, bet siektų geros kompanijos, gerai praleisti laiką, kad puoselėtų tradicijas.
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą galima pastebėti neigiamų šios partnerystės pusių. Labai dirbtina ir neteisinga, kad Briuselis priima sprendimus dėl medžioklės ūkių, nesikonsultuodamas ir nesiskaitydamas su vietos situacija ir šalių vyriausybių nuomone. Kaip pavyzdį galima minėti situaciją su vilkais. Jeigu kokia organizacija gauna didelių pinigų vilkams saugoti, tai ji, naudodamasi emociškai skausmingomis temomis ir sąmonės veikimo būdais, bando įrodyti, kad vilkų medžioti nereikia, nors realiai situacijai reikia priešingų veiksmų.
Dar norėtųsi, kad mūsų medžiotojų ir juos kontroliuojančių organizacijų nuomonės dažniau būtų suderintos, pavyzdžiui, klausimu dėl naktinių taikiklių. Dauguma medžiotojų pabrėžė, kad mes dar nesame pasirengę naudoti tokius prietaisus, o mūsų pagrindinis vadas Bronius Bradauskas išsakė kitokią nuomonę. Jeigu motyvacija būtų kita, pavyzdžiui, palengvinti medžiotojų darbą ar užtikrinti sėkmingesnę medžioklę, požiūris būtų visai kitoks. Mūsų variante visa tai atrodė panašu į verslo planą. Vyriausybėje yra lobistų, stumiančių įstatymus. Kaip buvo su įstatymų pataisomis dėl karabinų pirkimo. Dabar nereikalinga patirtis: gavai medžiotojo bilietą ir iškart gali pirkti karabiną. Kai visi jau susipirkę karabinus, reikia įvesti įstatymą, leidžiantį pirkti naktinę optiką, slopintuvus ir kitus prietaisus. Mes, medžiotojai, manome, kad dar per anksti, bet vyriausybė spiriasi, kad reikia įstatymo pataisų.
Pats blogiausias dalykas yra tai, kad Lietuvoje medžioklės įstatymai kinta du tris kartus per metus. Net nespėji iki galo išmokti ankstesnių įstatymų, kai jau kas nors pakeičiama. Taip buvo su tauriųjų elnių jaunikliais – anksčiau juos buvo galima medžioti iki vasario, o pernai, jau rudenį, staiga nuspręsta terminą sutrumpinti iki gruodžio pabaigos. Dėl afrikinio kiaulių maro irgi porą kartų per savaitę kaip nors pakeičiami įstatymai. Ką galima daryti, ko negalima. Šerną reikia šen vežti, ten, krūva įvairių dokumentų, užpildytinų iškart po medžioklės. Ši biurokratija yra blogiausias dalykas visame medžioklės ūkyje.
Reikėtų, kad visi specialistai sueitų drauge ir surašytų medžioklės taisykles penkeriems–dešimčiai metų. Jeigu yra neeilinė situacija, galima įvesti papildomų taisyklių, bet ne keisti visą įstatymų aktą porą kartų per metus. Kažkodėl visi ministerijose mano, kad medžiotojas yra žulikas. Reikia daryti taip, kad jis negalėtų nieko daryti. Niekis, kad medžiotojas tvarko savo plotus, rūpinasi gyvūnais, – vis tiek jis žulikas. Taip negalima!
Daivaro Rybakovo svajonės
Didžiausia mano svajonė yra nugyventi visą gyvenimą su savo mylima žmona. Kad pasentume kartu ir mirtume vienu metu. Tai yra mano pagrindinė svajonė. Nors kasdienybėje mes visi svajojame apie įvairius dalykus. Anksčiau norėjau turėti sūnų, paskui dar kažko tikėjausi. Ko žmonėms daugiau gyvenime reikia? Tik gyventi. Visi visko turime užtektinai, tik nebemokame džiaugtis. Kas dabar gyvenime blogo? Praeito amžiaus penktajame dešimtmetyje žmones vežė į Sibirą. Štai ten buvo siaubas. Ko šiuolaikiniame gyvenime gali trūkti? Naujų batų, automobilio negali nusipirkti?
Kartą galvojau įsigyti naują ginklą. Taip norėjosi! Bet pagalvojau, kad turiu tris. Kam man dar vienas? Kad nueitum į garsių ir svarbių žmonių kompaniją ir kartą per metus pasigirtum savo šautuvu? Pagalvojau dar kartą ir nusprendžiau, kad naujo ginklo nereikia. Negerai, jeigu žmonėms svarbiausia yra išvaizda ir firmos ženklas. Sutinku, kad ginklas gražus, su graviūromis. Tai yra nuostabu, bet jo tikrai nereikia pirkti, kad įtiktum kitiems.
