Patirtis

Iš archyvo. Ančių medžioklė – priklausomybė, kurios nesinori atsikratyti0

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Tekstas: Laurynas Suodaitis

Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose.

Paskutinio vasaros mėnesio viduryje, kai naujos gyvūnų vados jau praktiškai užaugintos ir atslūgusį stirninų tuoktuvių įkarštį keičia tauriųjų elnių patinų kovos dėl teritorijos, prasideda viena smagiausių ir aktyviausių medžioklių – ančių medžioklė. Kasmet ši medžioklė suteikia galimybę pailsinti akis nuo optinių taikiklių ir žiūrėjimo užvertus galvą į viršų, ir miškus iškeisti į nendrynus bei balas.

Lietuvoje paukščių medžioklė populiarėja pamažu. Tai daugiau aktyvų laisvalaikį mėgstančių medžiotojų užsiėmimas, kuris tarp medžiojančių dėl ekonominių sumetimų yra dažnai pavadinamas laiko ir šovinių švaistymu. Dėl to šios medžioklės rūšies kultūra dar tik mezgasi. Rečiau šaudyklose besilankantys šauliai laiko ančių medžioklę puikia proga pamiklinti akį ir priprasti prie lygiavamzdžio ginklo atatrankos prieš varymines medžiokles.

Visgi tikriems paukščių medžioklės entuziastams rugpjūčio 15 d. yra ryškiai pažymėta kalendoriuose. Tai rytai, kai švintant keltis ilgai savęs įtikinėti nereikia, o šuo supranta ką reiškia iš spintos ištrauktos brydkelnės.

Ančių medžioklė

Ančių medžioklės kelias

Ančių medžioklė, kaip fenomenas, turi senas ir gilias tradicijas, tačiau kaip jau minėjau Lietuvoje ši rūšis yra puoselėjama tik labai nedidelės dalies viso medžiotojų būrio atstovų. Tarpukario laikotarpiu smulkiųjų gyvūnų, tarp jų ir paukščių, medžioklė buvo itin populiari ir mėgstama. Žinomiausias to meto medžiotojas, labiausiai prisidėjęs prie kultūringos ir etiškos paukščių medžioklės, yra prof. Tadas Ivanauskas.

Taip pat, istorinių šaltinių teigimu, aktyviai, nors daugiau iš pareigos, medžiojo ir to meto Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Apie tai, jog paukščių medžioklei buvo skiriamas ypatingas dėmesys, byloja 1926 m. surengtos pirmosios molinių balandžių šaudymo varžybos Kazio Griniaus taurei laimėti.

Tarybiniais Lietuvos istorijos laikais medžioklė tapo ekonomikos sistemos dalimi. Dėl šios priežasties paukščių medžioklės populiarumas visai susitraukė ir tebuvo saujelės medžiotojų pomėgis. Dažniausiai tų, kurių plotuose plytėdavo dideli vandens telkiniai ar žuvininkystės ūkiai. Šoviniai buvo deficitas, medžioklės rezultatai turėjo atitikti planą, todėl paukščiams beveik niekas laiko nešvaistė. Medžioklė iš kultūringos pramogos didžiąja dalimi tapo žvėrienos žaliavos gamyba.

Atskiro straipsnio yra verta pavasarinė gaigalų medžioklė su krykšte. Tai ančių medžioklės rūšis, kurią praradome stodami į Europos Sąjungą. Žinau tik porą šios medžioklės Lietuvoje propaguotojų. Įvardyčiau šią medžioklę kaip pačią profesionaliausią ir daugiausia pasiruošimo reikalaujančią – visgi sėkmė priklauso nuo gerai dirbančio gyvūno. Krykštė – anties patelė, kuri savo balsu kviečia poros ieškantį gaigalą.

Tai nėra laukinė antis, tradiciškai tai naminės ir laukinės anties hibridas, kurio veislė buvo tobulinama išgauti geriausius balso skambesius. Kai kurių Europos tautų medžiotojai apgynė teisę toliau medžioti tokiu būdu, nes tai didelė dalis jų istorijos ir tradicijų.

Atgimė paukščių medžioklė Lietuvoje tik po 2000-ųjų, kai atsirado ginklų, šaudmenų ir kitų medžioklės įrankių pasiūla. Tai buvo viena iš svarbiausių priežasčių, paskatinusių medžiotojus išbandyti visus leidžiamus medžioklės būdus. Istorinių paukščių medžioklės tradicijų trūkumas šiandien yra pagrindas naujam istorijos puslapiui. Kuriame naujųjų laikų ančių medžioklės kultūrą ir papročius, kurie klos pamatus ateities kartoms ir puoselės medžiojamąją fauną.

Lietuviškosios antys

Nors rugpjūčio viduryje jau leidžiama medžioti didžiąją dalį Lietuvoje sutinkamų ančių, būtina paminėti, jog kuoduotosios antys ir laukiai leidžiami medžioti nuo rugsėjo 15 d. Vienintelė to priežastis, kurią įvardija ornitologai, yra vėlesnis pastarųjų rūšių perėjimo laikas. Teigiama, kad rugpjūčio mėnesį dar galima rasti neskraidančių jauniklių.

Kalbantis su medžiotojais susidaro įspūdis, jog rečiau antis medžiojantys sunkiai sugeba atskirti ančių rūšis. Ypatingai nelengva yra atskirti skrendančią antį, todėl prieš prasidedant sezonui visada verta prisiminti paukščių išvaizdos ypatumus ir skiriamuosius bruožus. Nors šūvio metu įvertinti yra sudėtinga, reikėtų žinoti, kokia fauna gyvena medžioklės plotuose. Klaidingas šūvis, visgi, yra medžioklės taisyklių pažeidimas.

Medžioklės būdų spektras gana įvairus

Ančių medžioklės būdų turime tikrai nemažai. Dažniausiai jie priklauso nuo to, kokiu sezono metu medžiojame, kokie vandens plotai yra mūsų plotuose ir, be abejo, nuo turimos įrangos. Žinoma, svarbiausia yra nepamiršti – kad ir kokį ančių medžioklės būdą renkatės, medžioklinis šuo yra būtinas.

Medžiotojai, kurie gali džiaugtis dideliais vandens telkiniais, dažniausiai paukščių populiacija nesiskundžia, todėl ir specialią įrangą jiems vilioti ar nuo jų slėptis naudoja rečiau. Pakanka patogiai įsitaisyti melduose ir stengtis nepražiopsoti pabaidytų ar tiesiog praskrendančių ančių.

Kolektyvinės medžioklės prie didelių tvenkinių ar žuvininkystės ūkiuose yra smagios savo šūvių gausa ir bendravimu. Ši rūšis – medžioklės tykojant ir medžioklės varant hibridas. Nors medžiotojai varymo pradžioje ir sulenda slėptis į augmeniją, visada stovima linijomis ir naudojami medžioklių varant šūvių kampai.

Tuomet, kai medžioklės plotai tegali pasiūlyti keletą labiau patvinusių melioracijos kanalų, dažniausiai medžiojama sėlinant. Tiesiame ir neapžėlusiame kanale iš tolo galima nustatyti ančių buvimo vietą, o aukšti kanalų krantai suteikia galimybę prisliūkinti gana arti. Tai, turbūt, labiausiai tarp Lietuvos medžiotojų paplitęs būdas. Ryte ir vakare apkeliaujami maršrutai, kurių tarpiniuose sustojimuose stengiamasi surasti atokiose vietose nakvojančias antis.

Abu jau paminėti medžioklės būdai daugiau kolektyviniai, tačiau ančių medžioklė taip pat dažnai propaguojama ir kaip individualus užsiėmimas. Turbūt pagrindinė to priežastis yra mirtinos tylos išlaikymas tykojant ir judesių ribojimas viliojant. Tykojama dažniausiai prie maitinimosi vietų pasitelkiant vilbynes. Į Lietuvą po truputį ateina ir ančių muliažų mada, nors juos naudojančių dar tebėra vienetai.

Nors Lietuvoje šis būdas dar nėra labai paplitęs, pasaulyje plačiai naudojamas slėptuvių statymas. Konstrukcijos dažnai būna labai įvairios: nuo maskuojančio tinklo ant valties ar aplinkine augmenija uždengtos pakrūmės iki tvarkingai iš karklų supinto ir meldais uždangstyto namelio. Tokiose slėptuvėse prie nedidelių, bet paukščių mėgstamų balų galima praleisti visą dieną. Tiek individualiai, tiek su kompanija.

Anties apdorojimas medžioklės vietoje ir brandinimas

Daugelis medžiotojų yra įpratę sumedžiotas antis tiesiog susikrauti į bagažinę ir tvarkytis su laimikiu namuose. Tai nėra blogai, tačiau norint išsaugoti gerąsias antienos savybes, yra naudinga žinoti keletą labai senų lauko apdorojimo būdų.

Pats paprasčiausias būdas, kuris bene labiausiai patinka medžiotojų šeimininkėms yra filiavimas. Sumedžiotą antį paguldžius ant nugaros pirštais reikia praplėšti krūtinės odą ir aštriu peiliu nuo krūtinės kaulo atskirti krūtinėlę. Patartina kišenėje turėti polietileninį maišelį su druska ir žiupsniu pipirų, į kurį galima sudėti išpjautą antieną ir iškart užmarinuoti.

Vis dėlto norint, kad mėsa nesušustų, reiktų šio maišelio ilgai neužlaikyti. Šis apdorojimo būdas nėra pats efektyviausias išeigos prasme, tačiau namuose tikrai išvengsite netvarkos. Mėsa praktiškai iškart paruošta brandinimui.

Kitas būdas, kurį pripažįsta kantresni medžiotojai – pešimas. Taip išsaugomos visos sumedžiotos paukščio dalys, tačiau tai daryti medžioklės vietoje dažniausiai nėra ne tik reikalingų įrankių ar sąlygų, bet ir laiko. Kiekviena minutė ančių medžioklėje yra labai brangi. Tokiu atveju svarbiausia nepalikti sumedžiotos anties su viduriais.

Patartina susirasti pusės piršto storio žalio krūmo stiebą su šakele. Nuo šakelės apačios reikia palikti apie vieną centimetrą ir nusmailinti. Šakelę taip pat nusmailinti apie vieną du centimetrus nuo kamieno. Peiliu įpjaukite šalia anties išeinamosios angos ir įkiškite paruoštą šakelę nusmailintu galu į priekį. Sukite šakelę kol pajusite, jog apsukote žarnas ir ištraukite.

Šakelę galima pasiruošti prieš medžioklę taip sutaupant laiko ir ją naudoti visos medžioklės metu. Šis būdas apsaugos nuo vidurių puvimo, jeigu medžiojate šiltą rytą ar medžioklė trunka visą dieną.

Laukinė antiena yra liesa ir tamsi mėsa. Dažniausiai, gaminant labai šviežią antieną, mėsa yra sausa ir kieta. Dėl šios priežasties patartina antieną, tiesa, kaip ir bet kokią žvėrieną, brandinti. Paprasčiausias būdas yra sausai marinuoti mėsą naudojant druską, pipirus ir kadagio uogas. Tada sudėti antieną į atvirą indą ir palikti šaldytuve apie 5 paras. Patiekalas bus daug skanesnis.

Ančių medžioklė 1

Etiška medžioklė

Ančių medžioklės etika, kaip ir tradicijos bei kultūra, nėra plačiai paplitusi tarp mūsų tautiečių medžiotojų. Tai vis dar išlieka kiekvieno šaulio asmeniniu reikalu ir pagrindiniai etikos principai yra kiekvieno sugalvoti ar savaip interpretuoti svetimi. Azartas ančių medžioklėse yra neišvengiama emocija. Tai, iš esmės, yra motyvas, dėl kurio daugelis paukščių medžioklių laukia su nekantrumu.

Tačiau azartas dažnai tampa neetiškų poelgių priežastimi. Dažnai adrenalino užplūsti medžiotojai atsainiau žiūri į tai, kaip ir į ką paleidžia šūvį. Tačiau koks gi vis dėlto tas visuotinis paukščių medžioklės etikos kodeksas?

Didžiausią dėmesį reikėtų sutelkti į šaudmenų parinkimą ir patį šūvio momentą. Nors jokios taisyklės to nereglamentuoja, prieš medžioklę reikėtų apgalvoti potencialius šūvių atstumus ir pasirinkti atitinkamą šovinių užtaisą bei šratų diametrą. Jeigu trūksta žinių šioje srityje, medžioklės salonų konsultantai turėtų tikrai teisingai patarti. Na, o spaudžiant gaiduką, žinoma, visada būtina nepasikarščiuoti.

Kylant ančių būriui yra labai svarbu pasirinkti vieną taikinį ir susikaupus atlikti šūvį tam, kad aplink skrendančių paukščių nekliudytų atsitiktiniai pasiklydę šratai. Taip pat etiški medžiotojai visada turėtų įvertinti atstumą iki taikinio ir niekada nerizikuoti paleisti sužeisto paukščio. Pažįstu keletą medžiotojų, kurie niekada nepaleis šūvio pirmai progai pasitaikius. Aukščiausia ančių medžioklės kultūra laikyčiau šūvį, paleistą ne anksčiau nei šaulio šansai pataikyti suvienodėja su paukščio galimybėmis pabėgti. Tai kilnu, tačiau retam tai pavyksta …

Neetiška yra laikoma medžioti paukščius tada, kai nesiruoši nieko su jais daryti. Medžioklė tik dėl šaudymo malonumo peržengia ribą tarp žmogaus sąveikos su gamta ir sporto šaudant į gyvus taikinius. Karštligišką norą šaudyti, kuris, beje, ypač dažnas tarp jaunų medžiotojų, puikiai padeda numalšinti stendinis šaudymas. Tai vienas iš būdų išmokti šūvio meno be jokios žalos gamtai.

Kitas ne mažiau svarbus etiškos medžioklės elementas yra švara.

Kiekvienas medžiotojas privalo parsinešti tiek tuščių šovinio tūtelių, kiek šūvių paleido. Akivaizdžiai medžiotojo paliktos šiukšlės ar tušti šaudmenys prieštarauja medžiotojo, kaip gamtos sergėtojo ir sąmoningiausio žmogaus gamtoje, vardui. Nepaisant to, tai stipriai prisideda prie blogėjančio medžiotojų įvaizdžio, kuriuo ypač privalome rūpintis mes patys.

Kokia ančių medžioklės Lietuvoje ateitis?

Labai ryškių pokyčių paukščių medžioklės reglamentavime ar tradicijose greitu metu veikiausiai nepamatysime. Vilties, kad atgausime teisę medžioti gaigalus ir slankas pavasarį beveik neliko. Ne vien dėl to, kad nelabai yra kam Lietuvos medžiotojų teises ginti, tačiau ir dėl to, kad praėjus daugiau nei dešimtmečiui po šios medžioklės uždraudimo, jaunesni medžiotojai nelabai apie ją ir žino.

Vis dėlto tam tikrų naujovių galime tikėtis ateinančių iš šiaurinių kaimyninių šalių. Štai Estijoje legalu lanku medžioti antis bei smulkiąją fauną. Ši kultūra labai stipriai plečiasi ir vis daugiau medžiotojų tuo susidomi. Lietuvoje apie šios medžioklės įteisinimą kalba tik maža grupė entuziastų.

Vienintelė organizacija, kuri skelbia dedanti pastangas, kad turėtume ne tik paukščių, bet ir medžioklinių ginklų įvairovę yra Lietuvos šaudymo iš lanko asociacija. Kol kas, panašu, ir didelio pačių medžiotojų entuziazmo ši iniciatyva nesulaukia.

Susiję straipsniai

Lietuviai – šalto temperamento žmonės. Ypač medžiotojai. Esame įpratę, jog mums taisykles kažkas nustato. Žvelgiant į Vakarų Europos medžiotojus ir aktyvią jų kovą už teises bei savo medžioklės tradicijas, kurios tęsiasi jau šimtus metų, susidaro įspūdis, jog per mažai kreipiame dėmesį į savo medžioklės ateitį. Mūsų šalyje ypatingai trūksta iniciatyvos, kuri galėtų ne tik sugrąžinti prarastus paukščių medžioklės būdus, bet ir dar labiau ją praturtinti.

Koks bus šis sezonas?

Ančių medžioklė yra per daug plati tema, kad pavyktų ją sutalpinti į vieną nedidelį straipsnį. Prasidėjęs sezonas tikriausiai kiekvienam šių medžioklių entuziastui padovanos nepamirštamų įspūdžių ir leis išbandyti dar nebandytą medžioklės būdą. Besimėgaudami miglotais rytais nendrynuose nepamirškime, jog medžiodami skolinamės iš gamtos. Medžiokime atsakingai ir pasirūpinkime, kad neliktume jai skolingi, o paleisdami šūvį visada pirmiausia pagalvokime apie saugumą. O koks bus Jūsų ančių medžioklės sezonas šiemet?

Nei pūkų, nei plunksnų!

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.