Elninių šeimos gyvūnams, reikia pasakyti, kad ir visiems kanopiniams bei nekanopiniams, evoliucijos metu susiformavo veiksmingas apsaugos mechanizmas nuo nušalimų.
Stirna Capreolus capreolus, danielius (Dama dama), taurusis elnias Cervus elaphus, briedis Alces alces žiemą juda per gilų sniegą ir neretai brenda lediniu vandeniu. Tačiau jų kojos paprastai nenušąla. Plaukų danga ant kojų nėra labai tanki. Tai žino kiekvienas medžiotojas. Trumpas ir lygus kailis veikiau skirtas apsaugoti kojas nuo sužeidimų ir leisti gyvūnui lengvai prasibrauti per brūzgynus ar pelkę, taip pat per sniegą. Nuo nušalimų stirnų ir kitų elninių šeimos gyvūnų kojas saugo specifinė galūnių anatomija ir fiziologinis prisitaikymas prie šalčio.
Apatinės kojos dalies sandara
Elninių kojų apatinė dalis nuo kelio arba užpakalinės kojos kulno sąnario iki kanopos daugiausia sudaryta iš kaulų, sausgyslių ir raiščių. Raumenų čia praktiškai nėra. Raumenų audiniams reikalinga aktyvi kraujotaka, jie generuoja šilumą, todėl yra jautresni šalčiui ir taip pat atiduoda šilumą į aplinką. Tuo tarpu sausgyslės ir kaulai yra mažiau metaboliškai aktyvūs ir gali funkcionuoti esant žemesnei temperatūrai.
Be to, elniniai remiasi dviem pirštais. Kanopa yra raginė struktūra be aktyvios kraujotakos, todėl pati savaime negali nušalti taip, kaip gyvieji audiniai.
Priešpriešinė šilumos mainų sistema
Vienas svarbiausių mechanizmų yra vadinamoji priešpriešinė šilumos apykaita. Arterijos, kuriomis šiltas kraujas teka žemyn į kanopas, yra arti venų, kuriomis atvėsęs kraujas grįžta į kūną. Šiluma iš arterinio kraujo perduodama veniniam dar prieš pasiekiant kanopą.
Dėl to į apatinę kojos dalį patenka jau atvėsintas kraujas, o atgal į kūną sugrįžta sušildytas. Tai reikšmingai sumažina bendrus šilumos nuostolius. Toks mechanizmas būdingas ir kitiems prie šalto klimato prisitaikiusiems žinduoliams.
Kraujotakos reguliavimas ir audinių atsparumas
Šaltyje periferinės kraujagyslės susiaurėja, ir kraujo pritekėjimas į kanopas sumažėja iki minimumo. Oda ir sausgyslės gali atlaikyti žemesnę temperatūrą ir trumpalaikį deguonies tiekimo sumažėjimą. Todėl gyvūnas gali stovėti sniege ar šaltame vandenyje nepatirdamas nušalimų.
Svarbu ir tai, kad apatinės kojos dalies bei kanopos paviršiaus plotas, palyginti su kūno mase, yra santykinai nedidelis, todėl bendri šilumos nuostoliai yra riboti.
Kūno masės centras yra pats kūnas, kuriame šaltuoju metų laiku koncentruojasi šiluma, padedanti organizmui funkcionuoti ir išgyventi.
Sniegas kaip izoliatorius
Šviežias, sausas sniegas sudaro iki 80–90 procentų oro ir veikia kaip šilumos izoliacija. Todėl šilumos atidavimas yra lėtesnis nei, pavyzdžiui, kontaktuojant su kieta, gerai šilumą praleidžiančia danga. Dėl šios priežasties šaltuoju metu gyvūnai ir paukščiai guli sniege. Ten šilčiau. Oras yra prastas šilumos laidininkas, todėl sniego danga veikia kaip izoliacinis sluoksnis. Jei ore yra –10 °C, tuomet:
– sniego paviršius gali būti artimas oro temperatūrai;
– keli centimetrai žemiau temperatūra gali būti keliais laipsniais aukštesnė;
– po storesne sniego danga prie žemės temperatūra dažnai svyruoja apie 0 °C arba –1 °C, net jei ore yra –10 °C ar dar šalčiau.
Kuo storesnis sniego sluoksnis, tuo stabilesnė ir šiltesnė aplinka prie dirvožemio paviršiaus.
Vandenyje šilumos nuostoliai yra didesni, tačiau dėl kraujotakos reguliacijos ir priešpriešinių šilumos mainų mechanizmo elniniai gali trumpą laiką išbūti ir tokiomis sąlygomis.
Taigi, elniniai turi daugybę prisitaikymo mechanizmų, tačiau kojų apsauga nuo šalčio yra vienas svarbiausių išgyvenimui šalto klimato zonose.
IDEO! Nufilmuota, kaip trys šunys vejasi ir drasko stirną! Ką daryti tokioje situacijoje?
Išėjo naujausias žurnalo Medžioklė numeris, kurį galima įsigyti prenumeruoti.lt
Skaitykite plačiau ir prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
