Niežai yra parazitinė odos liga, kurią sukelia mikroskopinės erkės Sarcoptes scabiei. Ji plačiai paplitusi tarp laukinių gyvūnų ir dažniausiai pažeidžia plėšrūnus, ypač lapę, vilką ir usūrinį šunį, tačiau gali sirgti ir kitos rūšys, pavyzdžiui, lūšis ar elninių šeimos gyvūnai.
Niežais sergantis vilkas
Gyvūnai dažniausiai užsikrečia tiesioginio kontakto būdu. Erkės lengvai pereina nuo vieno gyvūno prie kito kontaktuojant, naudojantis tomis pačiomis guoliavietėmis ar būnant bendruose urvuose. Infekcija gali plisti ir netiesiogiai, nes erkės tam tikrą laiką išlieka aplinkoje, pavyzdžiui, guoliavietėse ar dažnai lankomose vietose. Tankiose populiacijose ir vietose, kur gyvūnai telkiasi prie maisto šaltinių, užsikrėtimo rizika ženkliai padidėja.
Pirmieji ligos požymiai yra stiprus niežėjimas ir intensyvus kasymasis. Vėliau atsiranda plikimo plotai, oda sustorėja, formuojasi šašai. Gyvūnas netenka kailio, kuris yra svarbus termoreguliacijai ir apsaugai nuo aplinkos poveikio.
Ligai progresuojant, gyvūnas silpsta. Nuolatinis diskomfortas ir stresas trukdo normaliai maitintis, gyvūnas netenka svorio ir jėgų. Dažnai keičiasi ir elgsena. Gyvūnai gali tapti aktyvūs dienos metu, artėti prie gyvenviečių ir elgtis neįprastai.
Sunkiais atvejais gyvūnas gali žūti. Tačiau dažniausiai žūties priežastis nėra pati erkė, o jos sukeltos pasekmės. Netekęs kailio, gyvūnas nebegali palaikyti kūno temperatūros, ypač šaltuoju laikotarpiu. Tai lemia kūno atšalimą ir energijos praradimą.
Didelę reikšmę turi ir išsekimas. Nuolatinis niežėjimas trukdo normaliai maitintis, gyvūnas liesėja ir tampa lengvu grobiu plėšrūnams arba nebegali ištverti nepalankių sąlygų. Papildomą riziką kelia antrinės infekcijos, nes pažeista oda tampa jautri bakterijoms.
Vis dėlto ne visi gyvūnai žūsta. Jei liga nėra pažengusi per toli ir organizmo būklė pakankamai gera, dalis gyvūnų gali pasveikti.
Kaip vyksta pasveikimas ir kodėl jis retas
Pasveikimas nuo niežų prasideda tik tada, kai gyvūno organizmas sugeba nutraukti erkių dauginimosi ciklą. Iš pradžių erkės gyvena ir dauginasi odos viršutiniame sluoksnyje, graužia eigas ir deda kiaušinius. Jei imuninė sistema to nekontroliuoja, parazitų skaičius sparčiai didėja.
Lūžio taškas pasiekiamas tada, kai odos imuninė reakcija tampa pakankamai stipri. Odoje suaktyvėja uždegiminis procesas, greitėja ląstelių atsinaujinimas, formuojasi šašai. Tai mechaniškai pažeidžia erkių eigas ir mažina jų išgyvenamumą. Tuo pačiu organizmas pradeda tiksliau atpažinti parazitą ir riboti jo dauginimąsi.
Jei tuo metu gyvūnas dar gali maitintis ir nėra kritiškai nusilpęs, erkių skaičius pradeda mažėti. Mažėjant parazitų kiekiui, silpnėja niežėjimas ir uždegimas. Pažeista oda pamažu gyja, atauga kailis ir atsistato termoreguliacija.
Tačiau šis procesas reikalauja laiko ir energijos. Kol jis vyksta, gyvūnas toliau silpsta, patiria stresą ir išlieka pažeidžiamas infekcijoms. Jei organizmas nesugeba pakankamai greitai sumažinti erkių skaičiaus, liga toliau progresuoja.
Todėl pasveikimas laukinėje gamtoje yra retas. Dauguma gyvūnų žūsta dar nepasiekę šio lūžio taško, nes išsekimas, šaltis ir antrinės infekcijos organizmą paveikia greičiau, nei jis spėja suvaldyti parazitą. Tik tie individai, kurie turi pakankamai jėgų išgyventi šį etapą, gali palaipsniui atsistatyti.
Niežai yra vienas iš natūralių populiacijos reguliavimo veiksnių, tačiau jų plitimas gali sukelti reikšmingus svyravimus. Medžiotojai dažnai pirmieji pastebi sergančius gyvūnus, todėl jų vaidmuo stebint situaciją yra svarbus. Tai viena iš priežasčių, kodėl lapė, usūrinis šuo ir paprastasis meškenas, kuris Lietuvoje kol kas nėra gausus, yra medžiojami visus metus.
Kiek yra norma?? Estijoje miško kamera užfiksavo didelę meškų šeimą
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
