Patirtis

Gyvūnų plaučių patologijos ir infekcijos0


VMVT apmokytu asmenų kursai medžiotojams
VMVT apmokytu asmenų kursai medžiotojams
Nuotrauka: Kataryna Šterna

Viename trumpame straipsnyje negalima apžvelgti visų įmanomų plaučių ligų, kurios tyko laukinių žvėrių, tačiau verta paminėti kelias, iš kurių ypač dažnos – parazitinės plaučių patologijos ir įvairūs uždegimai.

Prenumeruokite žurnalą tiesiogiai internetu!

Uždegimas

Maisto saugos atžvilgiu, mėsos dalis ar organas, kuriame matyti uždegimo požymių, yra nevartotinas, juolab negalima tokio tiekti kitiems.
Nors miško žvėrių imuninė sistema yra stipresnė nei naminių gyvūnų ir žmonių, tačiau ir jiems dėl įvairių priežasčių kyla uždegimų, įskaitant plaučių, – jie gali stipriai paveikti sveikatos būklę ir net tapti mirties priežastimi.

Plaučių uždegimas gali kilti dėl bakterinės, grybelinės ar virusinės infekcijos arba kaip antrinis kirmėlių invazijos reiškinys, netgi po traumos.

Uždegimas pasireiškia paraudimais, abscesiniais dariniais, plaučių audinių pokyčiais. Jeigu šūvis nepalietė plaučių, bus gana lengva atskirti, kurioje dalyje kilo uždegimas.

Jeigu matoma pūliuojančių pūslelių, paprastai jos apima visą plautį. Toks organas turi būti laikomas visiškai netinkamu vartoti.

Tačiau uždegimas paprastai paliečia tik dalį plaučio. Normalus plautis, kai jis nepripildytas kraujo, yra šviesiai rožinės spalvos, šiek tiek primena marmurą, yra minkštas. Uždegimo zonoje jis būna spanguolių kisieliaus spalvos arba rausvas, plaučių alveolės susispaudusios ar pilnos skysčio, dėl to struktūra primena gan minkštą marmeladą. Spustelėjus jis nebus lengvas ir minkštas.

Uždegimo vietoje perpjauti plaučiai atrodys vientisi, be porėtos struktūros, rožiniai ar raudoni. Tokį gabalą galima tiesiog nupjauti, o likusią sveiką dalį vartoti.

Įsitikinti, ar plaučius tikrai pažeidė uždegimas, galima įvertinus plaučių limfmazgius – jeigu jie plokšti, šviesūs, spindinčio paviršiaus, vadinasi, uždegimo nėra. Po šūvio, gyvūnui dar esant gyvam, į kvėpavimo takus gali patekti kraujo, kuris pripildys ir prie trachėjos esančius limfmazgius – tris didelius ir daug mažų, kurie gali patamsėti, – kaip uždegimo atveju, – bet nepadidėti.

Tokia limfmazgių būklė nerodo patologijos. Na, o jeigu limfmazgiai yra raudoni ar atskirais atvejais net juodi, pabrinkę ir padidėję arba atrodo kaip marmuras, tai reiškia, kad plaučius ar visą organizmą paveikė uždegimas.

Uždegimo vietoje plaučių spalva ir struktūra būna pakitusi
Nuotrauka: Kataryna Šterna

Patologija – neišsivystę plaučiai

Labai įdomią medžiagą pateikė vienas medžiotojas, kuris neseniai sumedžiojo stirniną pirmais ragais. Jis atvežė stirnino inkstus, kurie atrodė visiškai normalūs, tik labai maži, taip pat širdį ir plaučius.

Apskritai visi organai iš pradžių atrodė normalūs. Pažvelgus tapo aišku, kad su plaučiais kažkas negerai. Padėti ant stalo jie atrodė vos didesni už vidutinio ūgio vyro plaštaką, šviesūs ir suglebę.

Šį stirniną sumedžiojęs medžiotojas sakė, kad jis atrodė labai liesas. „Vieni kaulai ir oda“, – apibūdino medžiotojas. Stirnino pilvas buvo išsipūtęs: „Kai ožiuką pakėlėme ir įpjovėme, kad paleistume vidurius, iš pilvo ertmės išsipylė visas kibiras skysčių. Mėsa buvo suglebusi, blyški, o raumenys atrodė atrofavęsi. Jie buvo dukart plonesni nei sveiko tokio amžiaus stirnino. Iš karto supratome, kad kažkas negerai. Kai pamačiau plaučius, nusprendžiau organus parodyti specialistui.“

Žiūrint į ant stalo paguldytus stirnino plaučius buvo matyti, kad jų spalva kiek blankesnė negu turėtų būti, tūris mažesnis ir struktūra neatitinka normos. Jie buvo plokšti it skuduras, susitraukę. Riebalų sluoksnis, kuris turi būti prie trachėjos per vidurį tarp plaučių skilčių, buvo labai neryškus, panašus į plėvę, limfmazgiai maži ir sunkiai pastebimi. Plaučiuose buvo matyti uždegimo paliestos vietos, apačios spalva buvo artima smėlinei, o struktūra beveik kaip karvės tešmens – tanki ir vientisa, be alveolių.

Skysčiai pilvo ertmėje ir plaučių būklė yra glaudžiai susiję, tačiau skysčiai susikaupė ne dėl kokios infekcijos. Gimstant pats svarbiausias yra pirmas įkvėpimas. Jeigu kas nors trukdė stirniukui normaliai įkvėpti oro, jo plaučiai neturėjo galimybės atsiverti iki galo. Tai rodo alveolių trūkumas ir į jungiamuosius audinius panaši plaučių apačios struktūra. Dėl šiltos žiemos šis stirniukas išgyveno, tačiau šiemet jam vis tiek buvo lemta žūti, nes dėl širdies ir plaučių nepakankamumo pilvo ertmėje pradėjo kauptis skysčiai. Galbūt rudens jis nebūtų sulaukęs.

Tokia patologija, t. y. skysčiai organizmo viduje, vadinama ascitu. Dažniausios ascito priežastys yra širdies ligos, kepenų cirozė, peritonitas, auglio metastazės pilvo ertmėje.

Neišsivystę stirnino plaučiai yra per šviesūs, o jų galai su atvertomis alveolėmis – pilko smėlio spalvos
Nuotrauka: Kataryna Šterna

Riebalų nėra
Nuotrauka: Kataryna Šterna

Parazitai

Yra šimtai tūkstančių įvairių tipų nematodų, kirmėlių, kaspinuočių ir kitokių helmintų. Dalis jų parazituoja šiltakraujų gyvūnų organuose, virškinimo sistemoje, raumenyse.

Nematodai (apvaliosios kirmėlės) gali parazituoti gyvūnų plonosiose žarnose. Užsikrėsti galima su maistu, per odą ar motinos pieną. Šeimininko organizme vyksta lervų migracija per plaučius bei kitus organus ir audinius. Dėl parazitų migracijos gali kilti organų uždegimas, įskaitant plaučių, kuris gali būti mirtinas jaunam ar nusilpusiam gyvūnui. Panašiai užsikrečiama askaridėmis, kurių ilgis gali siekti net 40 cm.

Norint įsitikinti, kad sumedžioto gyvūno plaučiuose nėra parazitų, reikia perpjauti trachėją ir bronchus. Taip pat turite įpjauti plaučių apačioje, maždaug 10 cm nuo apačios ir įsitikinti, kad bronchiolės – plonosios bronchų atšakos – yra švarios.

Kirmėlių invaziją rodo ne tik pačios kirmėlės kvėpavimo takuose, bet ir pakitusi gleivinė. Sveiko gyvūno trachėja ir bronchai yra švarūs, jų paviršius spindi ir yra šviesus.

Perpjovus trachėją ir bronchus, įsitikinama, ar ten nėra parazitų
Nuotrauka: Kataryna Šterna

Reikia įpjauti ir plaučių galus ir apžiūrėti, ar parazitų nėra kvėpavimo takuose
Nuotrauka: Kataryna Šterna

Išvados

Visada verta atidžiai apžiūrėti gyvūno vidaus organus, pilvo ertmę ir plėves, atkreipti dėmesį į raumenų audinių būklę, poodines plėves, traumas ir kitus požymius, galinčius rodyti pavojingas infekcines ligas ar patologijas.

Sveikai atrodantis gyvūnas su švariais vidaus organais, be matomų parazitų, patologijų, auglių, pūlinių ir panašių problemų, sumedžiotas tinkamu šūviu, gali būti drąsiai vartojamas maistui. Aišku, nekalbu apie šernus, kurių mėsą dar svarbu ištirti dėl trichineliozės. Čia reikia dar kartą priminti, kad trichinelėmis serga tik žmogus – gyvūnai yra nešiotojai. Kad nesusirgtumėte šia nepagydoma liga ir neįsigytumėte gyventojų raumenų audiniuose visam gyvenimui, šernienos mėginius reikia tirti arba gaminti tol, kol visa mėsa įkaista iki 70–80 laipsnių ir taip kaitinama mažiausiai 15 minučių. Pavyzdžiui, keptuvėje kotletai įkaista tik iki 60 laipsnių! Tam naudokite mėsos termometrą, o geriausiai tiks skaitmeninis su laideliu.

Žinios apie medžiojamųjų gyvūnų biologiją, kokia yra normali gyvūno sveikatos būklė, padės išvengti rizikos susirgti pačiam ir infekuota mėsa užkrėsti šeimos narius, gimines ir draugus.

Žinios apie medžiojamųjų gyvūnų biologiją ir normalią gyvūno sveikatos būklę leis įvertinti mėsos kokybę
Nuotrauka: Kataryna Šterna

Kaspinuočio pūslelės. Kur ieškoti?

Kaspinuočiai – apvaliosios kirmėlės, parazituojančios šiltakraujų gyvūnų, įskaitant ir žmones, žarnyne. Jie sukelia echinokokozę. Kaspinuočių tarpiniais šeimininkais būna ne tik šunys, lapės ir mangutai, kuriuos priimta laikyti pagrindiniais šios parazitinės infekcijos platintojais, bet ir kanopiniai, kurių mėsą vartojame.

Kaspinuočio echinokokų pūslelės – permatomi, į maišelius panašūs dariniai su skysčiu – matomos ant kepenų, pilvo ertmės plėvėse, plaučiuose ir kitur. Jeigu sumedžioto gyvūno vidaus organuose randate kaspinuočio pūslelę, organus reikia išmesti.
Pūslelių gali būti ir raumeniniuose audiniuose. Dažniausiai jų būna virškinamojo trakto raumenyne.

Kad įsitikintumėte, jog žandikaulio raumenyse lervų pūslelių nėra, padarykite tris pjūvius: aštriu peiliu iš pradžių įpjaukite skruosto raumens viršutinį sluoksnį, porą milimetrų po viršutine plėve. Kitas pjūvis – viduryje, o paskutinis – žandikaulio viduje. Jeigu raumeniniuose audiniuose yra kaspinuočio pūslelių, tokiu būdu įpjovus žandikaulio raumenis jos tikrai neliks nepastebėtos.

Pjūvis žandikaulio vidaus raumenyje
Nuotrauka: Kataryna Šterna

Susiję straipsniai
Du pjūviai raumenyje žandikaulio išorėje
Nuotrauka: Kataryna Šterna

Naująjį žurnalo numerį jau galima įsigyti spaudos vietose ir internete!

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.