Pastaraisiais metais vis dažniau fiksuojami atvejai, kai laukiniai gyvūnai ateina į miestus, kaimus ir vienkiemius, neretai puldami ūkinius gyvūnus ar naminius augintinius. Pagrindinis vadinamųjų gamtos draugų argumentas yra tas, kad miškai esą iškirsti, gyvūnams nėra kur gyventi ir nėra kuo maitintis. Ar iš tiesų čia egzistuoja koreliacija?
Tokį požiūrį lengva suprasti. Šviežiai iškirsta biržė vizualiai atrodo tuščia, atšiauri ir negyva. Tačiau ar tikrai taip yra iš ekologinės perspektyvos. Ar miško kirtimas visada reiškia žalą. Šiame straipsnyje pažvelkime į faktus Lietuvoje. Kiek miško turime, kaip jis atkuriamas ir kaip miškotvarka veikia laukinių gyvūnų mitybą, elgseną ir buveinių kokybę.
Sitinka dvi vilkų gaujos, šeimininkas gelbsti katę, per ledą pastumti elniai. Miško naujienos #21
Miškų plotai Lietuvoje ir ilgalaikė dinamika
Šiandien miškai Lietuvoje užima maždaug trečdalį šalies teritorijos. Pagal oficialius duomenis mišku apaugę apie 33–35 procentai šalies ploto, tai sudaro maždaug 2,1–2,3 milijono hektarų. Istorinė analizė rodo, kad po Antrojo pasaulinio karo miškų plotai Lietuvoje nuosekliai didėjo. Lyginant XX amžiaus vidurio ir XXI amžiaus pradžios duomenis, miškų dalis šalies teritorijoje išaugo daugiau nei dvidešimčia procentinių punktų.
Tai reiškia, kad miškai ne tik neišnyko, bet per kelis dešimtmečius tapo reikšmingai didesni. Ši tendencija išliko ir pastaraisiais metais, nes miško naudojimas Lietuvoje grindžiamas principu, kad kiekviena iškirsta biržė turi būti atkurta. Miškai yra naudojami, tačiau jų bendras plotas nemažėja.
Miško atkūrimas ir sodinimas skaičiais
Valstybinės miško medelynų sistemos kasmet išaugina dešimtis milijonų sodmenų. Skaičiuojama, kad medelynų pajėgumai leidžia užauginti iki 80–90 milijonų miško sodinukų per metus. Jie naudojami tiek privalomam miško atkūrimui po kirtimų, tiek naujų miško plotų įveisimui buvusiose žemės ūkio naudmenose.
Papildomai vykdomos ir visuomeninės iniciatyvos. Nacionalinės medžių sodinimo akcijos kasmet suburia tūkstančius savanorių, o jų metu per vieną sezoną pasodinami keli milijonai medžių ir atkuriami šimtai hektarų miško. Prie šių darbų aktyviai prisideda ir Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija, kuri kartu su miškininkais ir privačiais savininkais organizuoja miško sodinimo bei želdinių priežiūros akcijas visoje Lietuvoje. Tokios iniciatyvos papildo sisteminę miškininkystę ir leidžia formuoti ne vien medienos, bet ir biologinės įvairovės požiūriu vertingesnius miškus.
2025 m. rudenį Lietuvoje jau trečius metus iš eilės vyko unikali iniciatyva, jungianti medžiotojus, miškininkus ir privačius miško savininkus – Medžiotojas ir medelis. Tai ne vien akcija, o graži tradicija, kurioje susitinka dvi gamtos saugotojų bendruomenės, dažnai dirbančios greta, bet ne visada kartu. Šįkart kartu dėl vieno tikslo – apsaugoti jaunus medelius nuo žvėrių daromos žalos ir parodyti, kad medžioklė ir miškininkystė eina ta pačia kryptimi link atsakingo ir gyvo miško.
Akcijos sumanytojai – Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija, Valstybinių miškų urėdija ir Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacija. Šios trys organizacijos jau trečius metus iš eilės susivienija rudens darbams, kai jauni miško želdiniai tampa ypač patrauklūs kanopiniams žvėrims – briedžiams, elniams ir stirnoms. Pasitelkę savanorius medžiotojus, miškininkai ir miško savininkai visoje Lietuvoje purškia želdinius specialiais repelentais, kurie atbaido gyvūnus nuo jaunų ūglių graužimo.
Per kelias savaites šiemet buvo apsaugota apie 600 tūkstančių jaunų medelių, iš viso daugiau nei 150 hektarų miško želdinių.
Skaičiai įspūdingi, bet dar svarbesnė yra pati bendrystė – tai, kad prie šio darbo prisidėjo šimtai medžiotojų būrelių ir miškininkų komandų visoje šalyje.
Kas iš tikrųjų yra miškotvarka
Miško kirtimas dažnai suvokiamas kaip paprastas medžių nukirtimas, tačiau realybėje tai sudėtingas ir reglamentuotas procesas. Miškotvarka apima medynų amžiaus ir būklės vertinimą, selektyvius kirtimus, jaunuolynų ugdymą, natūralų arba dirbtinį atkūrimą ir nuolatinę miško priežiūrą. Tikslas nėra palikti tuščią plotą, o sukurti naują miško raidos etapą.
Toks požiūris leidžia išlaikyti miško funkcijas ilgalaikėje perspektyvoje. Miškas išlieka ir buveine, ir atsinaujinančiu gamtos ištekliumi, o ne vienkartine naudotojo auka.
Pasodintas miškas yra tokia pati derliaus forma kaip ir bet kuri kita, o kai miškas subręsta, visiškai normalu šį derlių nuimti, o ne palikti supūti. Tai yra valstybės biudžeto pajamos, kurios užtikrina socialines išmokas, paramą šeimoms, pensininkams, žmonėms su negalia ir t. t.
Jaunuolynai kaip maisto šaltinis laukiniams gyvūnams
Iškirtus brandų medyną, teritorija neišnyksta iš gyvūnų žemėlapio. Priešingai, ji dažnai tampa itin patraukli. Jaunuolynuose į dirvos paviršių patenka daugiau saulės šviesos, sparčiai auga žolinė augmenija, krūmai ir lapuočių atžalos. Tai reiškia didelį ir lengvai pasiekiamą maisto kiekį.
Pavyzdžiui, briedis per parą gali suvartoti apie 30–50 kilogramų žaliosios masės. Vasarą tai žolė, lapai ir ūgliai, žiemą šakelės, žievė ir krūmų atžalos. Jaunuolynai, ypač drebulynai ir beržynai, suteikia itin vertingą pašarą. Drebulė laikoma viena greičiausiai augančių medžių rūšių Lietuvoje. Palankiomis sąlygomis per metus ji gali paaugti daugiau nei metrą, o jos ūgliai ir žievė yra ypač mėgstami kanopinių.
Todėl nenuostabu, kad briedžiai, elniai ir stirnos dažnai telkiasi jaunuolynuose. Ten jie randa ne tik maistą, bet ir gerą matomumą, galimybę laiku pastebėti pavojų bei tinkamas slėptuves jaunikliams.
Miškas kaip nuolat kintanti sistema
Svarbu suprasti, kad miškas niekada nėra statiškas. Net ir be žmogaus įsikišimo jį nuolat keičia audros, gaisrai, vabzdžių protrūkiai ir natūralus medžių senėjimas. Šie procesai sukuria atviras aikšteles, tankius jaunuolynus ir įvairias pereinamąsias buveines.
Miškotvarka daugeliu atvejų imituoja šiuos natūralius sutrikimus, tik juos daro planuotai ir kontroliuojamai. Dėl to kraštovaizdyje atsiranda skirtingo amžiaus ir struktūros miškų mozaika, kuri yra palanki daugeliui rūšių. Žolėdžiai, paukščiai ir net plėšrūnai naudojasi skirtingais miško raidos etapais pagal savo poreikius.
Gyvūnų elgsena ir žmogaus artumas
Gyvūnų pasirodymas prie gyvenviečių ar kelių dažnai aiškinamas vien miškų kirtimais. Tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad tai susiję su daug platesniu veiksnių spektru. Populiacijų gausėjimas, sezoninės migracijos, maisto pasiskirstymas ir žmogaus veiklos intensyvumas turi ne mažesnę reikšmę.
Gyvūnai prisitaiko prie besikeičiančios aplinkos. Jie naudojasi jaunuolynais, miško pakraščiais ir atviromis teritorijomis, kuriose maisto pasiūla dažnai būna net didesnė nei brandžiame, tankiame miške. Tai nereiškia, kad miškotvarka visada turi tik teigiamą poveikį, tačiau ji nėra automatiškas buveinių sunaikinimas, kaip kartais teigiama.
Išvados. Miškai, gyvūnai ir žmogus
Lietuvoje miškai sudaro apie trečdalį šalies teritorijos, o jų plotai per dešimtmečius ne mažėjo, bet augo. Miško atkūrimas ir sodinimas yra neatsiejama miškininkystės dalis, paremta realiais skaičiais ir ilgalaikėmis programomis. Miškotvarka keičia miško struktūrą, tačiau kartu sukuria naujas mitybos ir buveinių galimybes daugeliui laukinių gyvūnų. Miškas išlieka dinamiška sistema, kurioje tiek natūralūs procesai, tiek žmogaus veikla formuoja įvairialypį kraštovaizdį.
Todėl kalbant apie miškų kirtimus svarbu remtis ne vien emocijomis, bet ir faktais. Tik tada galima suprasti tikrąjį miško, gyvūnų ir žmogaus santykį.
Išėjo naujausias žurnalo Medžioklė numeris, kurį galima įsigyti prenumeruoti.lt
Skaitykite plačiau ir prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
