Pagal senovės lietuvių tikėjimą, pagrobtą ir tamsos pasaulyje įkalintą Saulę į Žemę grąžina elnias devyniaragis, nešdamas ją ant ragų. Laikas, kai tai nutinka – gruodžio 25-oji, – nuo seno vadinamas saulėgrįža, o priėmus krikščionybę – Kalėdomis.
Diena ilgėja
Lietuvoje trumpiausios metų dienos ir ilgiausios naktys būna gruodžio 23–24 dienomis. Kai, pagal senąjį lietuvių tikėjimą, elnias parneša Saulę, dienos pradeda ilgėti, o naktys – trumpėti. Saulė sugrįžta! Pagal katalikybę, prasideda Kalėdos – Kristaus, arba visuotinio gėrio, prisikėlimo šventė.
„Oi atabėga bistrus alnelis, / Lėliu Kalėda, Kalėda. / Bistrus alnelis devyniaragis, / Lėliu Kalėda, Kalėda“, – byloja lietuvių liaudies daina.
Elnias devyniaragis senajame lietuvių tikėjime – mėnulio simbolis. Jis vasarą eina žemai, todėl naktis trumpa, o žiemą – aukštai, todėl ji ilga. Nuo mėnulio priešpilnio iki pilnaties – 9 paros, todėl elnias vadinamas devyniaragiu.
Per Kūčias nevirė, nekepė
Likus dienai iki Kalėdų, švenčiamos Kūčios. Nuo seno tai šeimos šventė.
Ant Kūčių stalo negali būti valgių, pagamintų iš gyvulinės kilmės produktų. Pagrindinis šios šventės patiekalas – kūčia, skirta pavaišinti protėvių vėles.
Per Kūčias ant ugnies negaminti valgių – senas paprotys. Tądien vaišinamasi obuoliais, uogomis, riešutais, patiekalais iš daržovių, grybų, grūdų (miltų), o nuo krikščionybės laikų – ir iš žuvies. Vėlesniais laikais – XVIII a. – ant Kūčių stalo atsirado standus avižų kisielius, aguonų pienas su kūčiukais, auselės, arba virtinukai, su baravykų įdaru, saulėgrąžų aliejus.
Atiduodavo paukščiams
Ankstyviausias rašytinis šaltinis, kuriame paminėtos lietuvių švenčiamos Kūčios, – „Volfenbiutelio postilė“. Tai apie 1563–1573 m. datuojamas rankraštinis pamokslų rinkinys su evangelijų ištraukomis lietuvių kalba. Jį iš vokiečių kalbos į lietuvių išvertė evangelikų teologai. Rankraštis aptiktas 1896 m. Vokietijos miesto Volfenbiutelio bibliotekoje.
„Volfenbiutelio postilėje“ lietuviai smerkiami kaip gamtos jėgų garbintojai. Rašoma, kad jie buria „su kūčiomis, grūdais, žirniais, maišytais su medumi, norėdami apsiginti nuo velnių ir perkūno“.
Panašiai savo rašto darbuose liudijo Lietuvos ir Prūsijos istorikas, etnografas Matas Pretorijus (1635–1704): „Kūčių vakarą lietuviai visų gyvulių tvartuose barsto grūdus ir žirnius, kad gerai sektųsi auginti gyvulius. Kalėdų dieną, eidami į bažnyčią, pasiima žirnių ir grūdų, o, grįžę namo, atiduoda žąsims ir vištoms.“
VSTT kviečia: ŽIEMOS EDUKACIJA – VISKAS, KO NEŽINOJAI APIE ELNIĄ
Reaguodami į tokį didelį susidomėjimą, pratęsiame Nacionalinio saugomų teritorijų lankytojų centro kalėdinę edukaciją „Viskas, ko nežinojai apie Elnią (devyniaragį)“ iki 2026 metų sausio 31 dienos!
Jos metu lankytojai ne tik iš arčiau susipažįsta su šiauriniais elniais, bet turi galimybę pažinti ir Lietuvoje gyvenančius elninių šeimos žinduolius, išmoksta juos atskirti bei suprasti – kaip atrodo jų kasdienybė, kuo elniai maitinasi, kaip elgiasi ir orientuojasi aplinkoje.
Įdomu, kad šiaurės elniai daugiausia aptinkami šiaurinėje arktinėje ir subarktinėje pasaulio srityse, o buvo prijaukinti Skandinavijoje. Elniai gyvena grupėmis Eurazijos, Šiaurės Amerikos tundroje, lygumų ir kalnų taigoje. Tačiau jų buveinėms kyla grėsmė dėl visuotinio atšilimo, todėl dedamos pastangos užtikrinti, kad jie turėtų saugią vietą gyventi.
Gyvendami laukinėje gamtoje elniai nemėgsta per ilgai būti vienoje vietoje ir nuolat juda. Per metus jie nukeliauja iki 50 000 km, ypač migracijos metu, ieškodami maisto. Šiaurės elniai bėga nuo 58 iki 77 km per valandą greičiu…
Kodėl šiaurės elnių nosys iš tiesų kartais būna raudonos?
Nuo ko priklauso tai, jog keičiasi šių gyvūnų akių spalva?
Dėl kokių priežasčių elniai nyksta?
Visus atsakymus sužinosite apsilankę mūsų Nacionaliniame saugomų teritorijų lankytojų centre (Antakalnio g. 25, Vilnius)!
Edukacijos kaina – 5 Eur asmeniui (turi dalyvauti ne mažiau 10 asmenų). Registracija telefonu +37066570494 arba el. paštu lankytojucentras@vstt.lt
INFO VSTT
Skaitykite plačiau ir prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
