Echinokokas, echinokokozė. Šie žodžiai nereiškia nieko gero ir mums draugiško. Taip ir yra: echinokokas yra nedidelis, vos kelių milimetrų ilgio kaspinuotis, galintis sukelti gana rimtų problemų, be to, daugiau ne savo galutiniams šeimininkams – šuninių šeimos gyvūnams, – bet jo tarpiniams šeimininkams, tarp jų ir žmonėms.
Taip, suaugusios stadijos echinokokas parazituoja šuninių gyvūnų organizmuose, pavyzdžiui, šunų, lapių, usūrinių šunų, vilkų, kurie šių parazitų kiaušinėlius su išmatomis išskiria į aplinką, tokiu būdu keldami pavojų ne tik kitų gyvūnų, bet ir žmonių sveikatai. Lietuvoje, medicininės statistikos duomenimis, per pastaruosius dešimt (2013–2022 m.) metų užregistruotas 421 echinokokozės atvejis.
Kadangi šuo gyvena tiesiogiai kontaktuodamas su žmonėmis, būtent šis namų augintinis gali kelti vieną didžiausių grėsmių žmonėms. Todėl 2022 metais Europos Sąjungoje buvo atliktas tyrimas siekiant išsiaiškinti echinokokų paplitimą tarp šunų. Tyrimas paraleliai buvo organizuotas aštuoniose Europos Sąjungos šalyse. Latvijoje šunų šeimininkai buvo kviečiami atvežti šunų išmatas į Maisto saugos, gyvūnų sveikatos ir aplinkos mokslinį institutą BIOR, kur ir buvo ieškoma echinokokų kiaušinėlių.
Kokia situacija Lietuvoje?
2019 metų epidemiologinės ataskaitos duomenimis, ši problema Lietuvoje buvo itin aktuali. 2019 metais apie echinokokozę Europos Sąjungoje pranešė 24 šalys, kuriose iš viso patvirtinti 775 atvejai. Daugiausia ligos atvejų nustatyta Bulgarijoje (2,76 atvejo 100 tūkst. gyventojų) ir Lietuvoje (2,9 atvejo 100 tūkst. gyventojų). Tai aiškinama tuo, kad galima greitai ir efektyviai nustatyti teisingą diagnozę. 2020 metais buvo pranešta apie 1,32 atvejo 100 tūkst. gyventojų, Lietuva pagal patvirtintų atvejų skaičių vis dar tebėra sąrašo viršuje.
Vien tik mikroskopo nepakanka
Latvijos mokslo instituto BIOR parazitologijos grupės vadovaujanti mokslo darbuotoja Gunita Deksnė aiškina, kad tyrimo metu įprastiniais mikroskopijos metodais nė viename mėginyje nepavyko rasti echinokoko kiaušinėlių.
„Tačiau ir literatūroje minima tai, kad šie metodai nėra pakankamai jautrūs ir tiriant mėginį mikroskopu echinokoko kiaušinėlių galima ir nerasti. Tai ir buvo įrodyta. Latvijoje buvo ištirti 157 šunys ir nė vienas mėginys nebuvo teigiamas. Tačiau pakartotinai tiriant mėginius molekulinės diagnostikos metodais, iš viso 5,1 proc. mėginių buvo nustatyta kuri nors viena iš echinokokų rūšių. Tiek Echinococcus granulosus (parazituojanti būtent naminių šunų organizmuose), tiek Echinococcus multilocularis, kuri daugiausia gyvena laukinių šunų šeimos gyvūnų organizmuose: lapių, usūrinių šunų, vilkų, kas nutinka gana retai“, – aiškina G. Deksnė.
Kodėl echinokokai nebuvo aptikti mikroskopijos metodais? Gali būti, kad jie padėjo palyginti nedaug kiaušinėlių arba mėginiai buvo paimti ne tiksliai tuo momentu, kai buvo produkuojami parazitų kiaušinėliai. Tiriant mėginį molekuliniais metodais nereikia viso tiriamo objekto, t. y. viso kiaušinėlio, o užtenka echinokoko baltymo gabalėlio.
Echinokoko vystymosi ciklas
Echinokokas yra 3–4 milimetrų ilgio kaspinuotis. Tačiau toks jis yra tik šuninių šeimos gyvūnų žarnyne. Tarpiniuose šeimininkuose, įskaitant žmones, jis sudaro cistų formos lervas. Iš šuns su išmatomis į išorinę aplinką patenka kiaušinėliai, kurie yra užkrečiamoji echinokokų stadija. Jas paima tarpinis šeimininkas, pavyzdžiui, žmogus, ir jo vidaus organuose, daugiausia kepenyse, pradeda formuotis cistos. O galutinis šeimininkas užsikrečia valgydamas šias kepenis.
Žinoma, žmogaus kepenys greičiausiai nepateks į šuns valgiaraštį, tačiau tarpiniai šeimininkai Echinococcus multilocularis atveju dažniausiai būna smulkūs graužikai, įskaitant bebrus. Echinococcus granulosus atveju tarpiniai šeimininkai dažniausiai būna naminiai gyvuliai, taip pat laukiniai kanopiniai gyvūnai. Tokiu būdu ciklas turi labai didelę galimybę užsidaryti.
Latvijoje Echinococcus granulosus nustatyta ir stirnoms. Tai nieko neįprasto, nes stirnos dažnai gyvena labai arti žmonių būstų, kur vaikšto naminiai šunys, o jų išmatų kiaušinėliai patenka ant augalų, kuriuos ir suėda stirnos.
Deja, medžioklinis šuo yra tas, į kurio dubenį labai dažnai patenka tai, ko pats medžiotojas ant stalo nedėtų: įtartinai atrodantys žvėrienos gabaliukai, vidaus organai. Tas pats pasakytina apie naminius šunis ir naminius gyvulius… Kalbant apie žmones, echinokokas priklausomai nuo rūšies sukelia arba alveolinę echinokokozę, arba cistinę echinokokozę.
Skirtumas tarp Echinococcus multilocularis ir Echinococcus granulosus lengviausiai pastebimas būtent tarpinio šeimininko stadijoje. Echinococcus granulosus (naminio šuns forma) kepenyse formuoja cistas uždarų rutuliukų pavidalu. Žmonėms labai sumaniai atliekant chirurgines manipuliacijas juos galima išpjauti ir pašalinti, nes jie neprisitvirtina prie šeimininko audinių. O Echinococcus multilocularis tarpinio šeimininko kepenyse sudaro alveolinę formą, labai primenančią naviką. Jis tiesiogine prasme užima organą ir keičia jo struktūrą. Pasitaiko atvejų, kai žmogui iš pradžių diagnozuojamas kepenų auglys, tačiau paėmus biopsijos mėginį paaiškėja, kad tai parazito sukelta cista…
Žurnale Medžioklė esame paskelbę bebrų kepenų nuotraukas, kuriose matyti nemažos pūslės. Tai yra būtent Echinococcus multilocularis suformuotos cistos. Cistos geba užimti visas kepenis ir pasiekti kelių kilogramų svorį.
Kaip užsikrečia žmogus?
Žmogus užsikrečia kiaušinėlių vystymosi stadijoje, kuri iš šuninių šeimos gyvūnų patenka į išorinę aplinką. Medžiotojams rizika ypač didelė. Medžiojant lapes ar usūrinius šunis visada reikia viską plauti, įskaitant batus ir drabužius. Priešingu atveju tai tiesiausias kelias echinokoko kiaušinėlius parsinešti namo.
Reikia atsiminti, kad echinokoku per mėsą neužsikrečiama! Cistos ir jų audiniai žmogui nėra patogeniški, o tokio gyvūno mėsa valgoma, tačiau šiomis cistomis negalima šerti šuninių šeimos gyvūnų, įskaitant naminius šunis ir pačias lapes. Tokia medžiaga turi būti utilizuojama labai rūpestingai, kad jos nepasiektų kiti laukiniai gyvūnai.
„Rizika ta, kad medžiotojas gali parsinešti parazitų kiaušinėlių į namus, o tada su nešvariomis rankomis ar drabužiais jie gali patekti ant maisto ir būti suvalgyti… Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad su cistomis vis tiek reikia elgtis atitinkamai ir netyčia jų suvalgyti nereikėtų, nes cistos turinys (skystis) jautresniems žmonėms gali sukelti alerginių reakcijų, – aiškina G. Deksnė. – Taip pat žmogus gali užsikrėsti pabučiuodamas šunį – jis tikrai bus ką nors užkrėsto aplaižęs… Priešinga kryptimi užsikrėsti negalima. Taip pat žmogaus atveju labai sunku nustatyti užkrato šaltinį.
Paprastai gali praeiti keleri metai nuo to momento, kai parazitas patenka į organizmą ir pradeda kelti sveikatos problemų. Echinokokas nuo mikroskopinio vieneto iki didelės cistos gali augti dešimt metų, nesukeldamas klinikinių požymių. Todėl rizikos grupės žmonėms svarbu reguliariai atlikti pilvo ertmės ultragarsinius tyrimus, kad būtų galima laiku pastebėti augančią cistą. Kol ji maža, ją galima gydyti vaistais ir sustabdyti echinokoko vystymąsi. Echinococcus multilocularis atveju, jam pradėjus gadinti organą, nebus apsieita be chirurginės intervencijos ir pažeistos organo dalies šalinimo.“
Mitai apie šunis
Egzistuoja mitas, kad medžiokliniai šunys gali užsikrėsti echinokoku po kontakto su užsikrėtusiu laukiniu gyvūnu, pavyzdžiui, lape. Tai neįmanoma! Net jei šuo suėstų lapės išmatų, pilnų parazitų kiaušinėlių, jis neužsikrėstų echinokokais! Vienintelis būdas šuniui, kaip ir bet kuriam kitam šuninių šeimos gyvūnui, užsikrėsti yra suėsti echinokoko tarpinio šeimininko kepenis su infekcine forma – cistomis. Patiems šunims klinikinių echinokokų požymių, rodančių organizme esančius echinokokus, praktiškai nebūna. Žinoma, tai žarnyno parazitas, todėl galimi skrandžio sutrikimai.
Kaip su lapėmis ir usūriniais šunimis?
Latvijoje nuo 2010 iki 2015 metų tiriant Echinococcus multilocularis sumedžiotų lapių organizmuose, jų aptikta 17 proc. atvejų; usūrinių šunų organizmuose – 8 proc. atvejų. Be to, usūrinis šuo yra labai geras echinokoko šeimininkas. Jis žiemą, kai daugiausia medžiojamos lapės, miega… Tada pabunda pavasarį ir teršia aplinką parazito kiaušinėliais.
Po penkerių metų apytikriai toje pačioje vietovėje buvo atliktas pakartotinis tyrimas ir lapių organizmuose Echinococcus multilocularis aptikta jau 28 proc. atvejų. Skaičius akivaizdžiai didesnis, bet neaišku kodėl.
Kiek saugu žmogui būti miške
„Visada aktualus klausimas, ar miške saugu valgyti uogas. Aš turiu atsakomąjį klausimą: ar miške jos plaunamos švariu geriamuoju vandeniu? Prieš dvejus metus atlikome tyrimus, kiek atvejų ant braškių ir mėlynių buvo echinokokų kiaušinėlių. Braškes rinkome laukuose, kur uogas kviečiama skintis patiems, ir pirkome vietiniuose turgeliuose. Pasirinktos arčiau žemės buvusios uogos. Iš 30 mėginių keturiuose kiaušinėlių buvo rasta… Taip pat buvo paimta 30 mėlynių mėginių, kiaušinėlių buvo penkiuose iš jų. Tai 17 proc. atvejų!
Dar vienas svarbus niuansas – echinokoko kiaušinėliai padengti lipniu sluoksniu ir jų negalima tiesiog nuskalauti vandeniu. Juos galima plauti tik šveičiant šepetėliu. Nuo stiklinių paviršių laboratorijoje juos tenka grandyti skalpeliu.
Estijoje buvo atliktas tyrimas su panašiais parazitų kiaušinėliais, kurie nėra patogeniški. Jais buvo apipurkštos daržovės bei uogos ir buvo tiriama, kaip lengvai jie nusiplauna. Išvada – šiems kiaušinėliams nuvalyti braškes reikėtų šveisti šepetėliu…
Echinokoko kiaušinėliai yra itin atsparūs aplinkoje. Net esant −80 laipsnių temperatūrai, reikia kelių savaičių, kad jie žūtų. Namuose tokių sąlygų nėra, o −20 laipsnių echinokokų kiaušinėliams yra kurortas… Virimo temperatūroje jie žūsta.
Taip, aš valgau uogas, bet suvokiu riziką ir suprantu, kad paprastas plovimas po čiaupu nepadės. Taip pat reikėtų suprasti, kad valgant uogas gamtoje geriausia rinktis tokias, kurios auga kuo aukščiau, kur mažesnė tikimybė patekti fekalijoms su echinokoko kiaušinėliais“, – pabrėžia G. Deksnė.
Dar šiek tiek apie šunis ir… kates
Ką galima padaryti su šunimis, norint pačiam apsisaugoti nuo echinokokų – susilaikyti nuo šunų šėrimo gyvūnų vidaus organais, kuriuose pastebėta kas nors neįprasto. Taip pat vengti šerti termiškai neapdorotais vidaus organais, nes kyla pavojus, jog cista dar per maža, kad būtų pastebėta. Be to, šunys turi būti reguliariai nukirminami. Žinoma, patiems taip pat reikia laikytis higienos reikalavimų.
Katės taip pat gali būti galutinės Echinococcus multilocularis šeimininkės. Europoje dažnai pastebėta atvejų, kai katė gali būti ir tarpinė Echinococcus multilocularis šeimininkė ir gana rimtai sirgti echinokokoze, nes jos kepenys labai pažeistos.
Pranešimas “Stirnu dažniausiai sutinkami parazitai”
