Šunys

Dratharas – Canis ex machina0

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Perfrazavus garsiąją lotynišką frazę Deus ex machina, vokiečių šiurkščiaplaukį pointerį – dratharą – irgi galima pavadinti geriausiu sprendimu įvairiose sudėtingose medžioklės situacijose. Dratharas yra universali medžioklinių šunų veislė, tinkama visokioms medžioklės rūšims, nebent išskyrus urvus. Nors girdėta ir apie itin azartiškus šunis, lengvai iš guolio išgenančius lapę ar mangutą.

Istorija

Pirmą kartą šiurkščiaplaukiai pointeriai paminėti XVIII amžiaus pabaigoje. Apie juos savo knygoje Paukštšuniai rašo garsusis Rusijos kinologas Leonidas Sabanejevas. XIX amžiaus pradžioje pasirodė pirmieji spalvoti dratharų protėvių piešiniai, publikuoti kalendoriuje Sylvan. 1839 metais Karlas Kegelis dresūros vadovėlyje jau rašė apie du skirtingus vokiečių pointerio tipus – šiurkščiaplaukį ir gauruotąjį. Keliose XIX amžiaus pradžios publikacijose rašoma, kad šie šunys neturi puikių darbinių savybių ir yra negražūs, o vienintelis būdas pagerinti jų išvaizdą ir instinktus būtų sukryžminti su seteriais (ši nuomonė, tarp kitko, buvo klaidinga).

XX amžiaus pradžioje vokiečių šiurkščiaplaukius pointerius daugiausia laikė pietryčių Vokietijos medžiotojai, pelnytai juos gyrę kaip puikius, universalius šunis, gerus namų, bandų ir šeimininko sargus. Esą pavyzdžių, kai medžiotojai įsigydavę iš vietos valstiečių suaugusių kiemsargių, kurie per trumpą laiką pradėdavę rodyti veislei būdingą puikų medžioklinį darbą.

1848 metais Vokietijoje įvyko geopolitinių pokyčių, o Heseno žemėje, kurioje iki tol šiurkščiaplaukiai pointeriai buvo itin gerbiami ir aktyviai naudojami ne tik medžiotojų, bet ir girininkų, buvo prijungta prie Prūsijos. Miško darbuotojai buvo perkelti į kitus regionus. Veislė tapo garsesnė, bet dar nebuvo tokia paplitusi.

1882 metais Berlyne įvyko speciali šunų paroda, atskleidusi, kokios apgailėtinos būklės yra vietinės Vokietijos šunų veislės. Tai sukėlė greitą reakciją: viena po kitos buvo įsteigtos draugijos ir klubai, jungiami vieno tikslo – išsaugoti ir vystyti vietines medžioklines veisles. 1886 metais įsteigta veislės kilmės knyga, į kurią buvo įrašomi tik pirmosios ir antrosios vietos parodų nugalėtojai. XIX amžiaus pabaigoje prasidėjo aktyvi veislininkystė ir labai greitai vokiečių šiurkščiaplaukis pointeris užkariavo visą šalį bei tapo žinomas užsienyje.

Dratharas

Ilgą laiką buvo įvairių nuomonių apie dratharo kilmę. Vieni manė, kad jie kilo iš lygiaplaukių paukštšunių, kiti teigė, kad kurcharas yra išvestas iš šiurkščiaplaukio. Oficialiai skelbiama, kad dratharo veislė buvo sukurta XIX amžiaus pabaigoje, sukryžminus grifoną, vokiečių šticelharą, kurcharą ir medžioklinį pudelpointerį. L. Sabanejevas savo knygoje, remdamasis Vokietijos veislės formavimosi ir registravimo laikų autoriais, pabrėžia, kad dratharas yra vietinė vokiečių veislė. 1885 metais Kaselio miesto šunų parodoje įvyko kinologų kongresas, nustatęs, kad šiurkščiaplaukiai pointeriai yra gryna Vokietijos veislė.

Veislė

Vokiečių šiurkščiaplaukio pointerio skiriamasis bruožas yra šiurkšti ir stora kūno vilna, ilgesnė barzda ir antakiai, o ant ausų galiukų vilna dažnai yra banguota. Taisyklinga dratharo vilna nesugeria vandens. Kartais specialiose veislės šunų parodose ekspertai netgi aplieja šunį vandeniu ir stebi, kaip jis teka vilna. Jeigu įsigeria, šuns kailis neatitinka standarto. Šunys yra vidutinio dydžio, kresni, bet ne sunkūs. Patelės smulkesnės, bet irgi raumeningos ir miklios. Dratharų būna rudų, margai rudų su balta, juodų arba margai baltų.

Dratharai XX amžiuje pradėjo užkariauti buvusių Tarybų Sąjungos respublikų medžiotojų širdis. Pirmieji šunys ten pateko po antrojo pasaulinio karo kaip trofėjai. Labai greitai dėl darbinių įgūdžių šių šunų padaugėjo. Negalima sakyti, kad veislė visose respublikose paplito vienodai. Deja, ne visur ir veislės darbas buvo tinkamai reguliuojamas, todėl apie dratharus kilo tokių pačių neigiamų mitų kaip apie jagdterjerus, neva jie agresyvūs, drasko gyvūnus, pešasi, patys medžioja nedidelius gyvūnus, pavyzdžiui, stirnas. Tam tikruose medžiotojų sluoksniuose toks elgesys net buvo giriamas kaip tinkamas ir vertas skatinti. Buvo specialiai renkami tokie veislės šunys, kad jų palikuonys būtų dar piktesni ant žvėries. Taupyta šoviniams?

Vokiečių principas buvo, yra ir bus puikūs instinktai, paklusnumas šeimininkui ir darbas jo naudai. Teko girdėti nuomonę, kad pernelyg nuoseklus komandų mokymas neva sugadina šuns instinktus, kad paklusnus šuo miške vien tik vaikščiojąs paskui šeimininką ir žiūrįs į burną. Tada jau būtų galima manyti, kad vargšai Vokietijos darbiniai šunys yra mechaninės lėlės. Visgi ne – vokiečių dratharai yra maksimaliai paklusnūs ir naudingi, dirba tik šeimininkui, o ne patys sau.

Iš kartos į kartą, veisdami tik parodose ir medžiokliniuose bandymuose aukščiausiai įvertintus šunis, vokiečių kinologai palaiko ir taiso veislės savybes. Mūsų dienomis įsigyti Vokietijoje augintą gerų tėvų šuniuką labai sunku. Buvusios Tarybų Sąjungos teritorijų medžiotojai pirma turi gauti Vokietijos, Lenkijos ar kitų senųjų tradicijų šalių medžiotojų ir veislės žinovų rekomendacijų. Laimė, Baltijos šalyse jau yra geros kilmės šunų su puikiais instinktais.

Medžioklėje

L. Sabanejevas savo veislės aprašyme kaip vieną skiriamųjų veislės bruožų mini tylų ieškojimą ir atsargų žingsnį, kurie labai vertingi medžioklėje miške sėlinant. Mūsų laikais dratharai labai plačiai naudojami visų rūšių paukščių medžioklėje: nuo kurapkų (Lietuvoje draudžiama) ir fazanų medžioklės lauke iki gandrinių paukščių pelkėje ir priekrantės juostoje (šuo ieško laimikio prieš vėją, radęs jį sustingsta visiems paukštšuniams būdinga tilktimi ir laukia ateinant šeimininko).

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Dratharas nepakeičiamas vandens paukščių medžioklėje vėlgi dėl savo vilnos ir storos pavilnės. Dratharai labai gerai apsisaugo nuo šalčio, be to, jie atkaklūs ir užsispyrę. Dėl visų šių savybių jie yra labai vertingi padėjėjai rudeninėje vandens paukščių medžioklėje. Žinia, pagal Europos Sąjungos paukščių direktyvą pas mus antis ir žąsis pavasarį medžioti draudžiama. Rudenį vanduo gana greitai atvėsta ir ilgiau ieškodami sužeisto ar sumedžioto paukščio pelkėje, upėje ar ežere kitų veislių paukštšuniai greitai sušąla. Tik ne dratharai.

Jie turi ruonišką meilę vėlyvosioms rudens maudynėms. Net artėjant žiemai, kai vandenį padengia pirmasis ledas, dratharai vis tiek pasirengę dirbti ir atnešti paskutines antis. Savaime suprantama, kad medžiotojai tokį uolumą įvertina. Prigimtis ir charakterio savybės varo šiuos šunis dirbti, bet nepamirština, kad tai yra gyvas sutvėrimas. Nors vilna nepraleidžia vandens, šuo vis dėlto po poros valandų bus peršlapęs. Reikėtų į medžioklę pasiimti rankšluostį ir apklotą. Jauniems šunims ir jų šeimininkams atrodo, kad nieko nenutiks ir šuo pats išdžius, bet ilgainiui gali pasirodyti pasekmių. Nuolatinis šalimas vėliau gali virsti radikulitu ir kitomis ligomis. Rūpindamasis savo medžioklės kompaniono gerove ir sveikata medžiotojas padarys paslaugą ir sau, nes sveikas šuo gyvena ir dirba ilgiau.

Dratharai iš prigimties domisi aportavimu ir šį darbinį įgūdį galima labai plačiai panaudoti. Šios veislės šunys pakankamai stiprūs atnešti zuikį ir net suaugusią lapę (ji sveria 6–10 kilogramų). Neretai girdėta, kad geras, stiprus dratharas bando iki šeimininko atitįsti net pernykštį šerniuką, jau nekalbant apie šiųmečius šerniukus.

Stipri vokiečių šiurkščiaplaukio pointerio uoslė, atkaklumas ir azartas puikiai praverčia medžioklėje su varovais. Šios veislės šunys gali varyti gyvūną ir ieškoti sužeisto pagal kraujo pėdsakus. Visiškai panaudojant šios veislės potencialą – protą, sumanumą, savarankišką sprendimą, fizinį vikrumą ir atkaklumą – galima išdresuoti puikų didžiųjų žvėrių medžioklinį šunį.

Dratharas greitai išmoksta dirbti miške savarankiškai, supranta, kur yra medžiotojų linija, kur varovai. Paukštšunio darbo įgūdžiai ir dešimtmečiais iš kartos į kartą puoselėta vokiška disciplina padeda šeimininkams formuoti reikiamus įgūdžius. Dratharai labai retai tampa pernelyg azartiški ir nepaklusnūs kaip laikos. Vis dėlto, jeigu medžioklės plotuose miškai dideli, medžioklė vyksta ilgai ir šuo itin savarankiškos prigimties, geriau naudoti GPS antkaklį. Taip prireikus bus galima šunį surasti ar ateiti į pagalbą. Modernių technologijų ir senųjų šuns instinktų kombinacija padaro medžioklę daug rezultatyvesnę. Gerai, kad šunys nemoka naudoti išmaniųjų telefonų ir šaudyti, antraip žmogui tereikėtų likti namuose ir laukti savo mėsos porcijos.

Charakteris ir auklėjimas

Vokiečių šiurkščiaplaukio pointerio galvoje sėkmingai sugyvena angelas ir velnias. Namuose jie labai žaismingi, draugiški ir meilūs šunys. Jie gerai sutaria su vaikais ir kitais namų augintiniais. Dratharai paklusnūs, visuomet pasirengę dirbti ir žaisti. Jeigu jauniklis užsimano paišdykauti ar pagauti už uodegos kaimynų katę, pakanka vieno pamokymo, kad šuo niekada daugiau šios klaidos nekartotų. Žinoma, nei jauniklių, nei vyresnių šunų negalima bausti fiziškai. Dratharai labai nuovokūs ir protingi. Paprastas pabarimas ir sugėdinimas bus pakankamai veiksminga auklėjimo priemonė.

Parsivežus šuniuką namo, reikia duoti jam apie savaitę adaptuotis. Būsimasis medžiotojas buvo atskirtas nuo mamos, brolių ir seserų ir dabar turi priprasti prie naujos aplinkos, žmonių, sąlygų ir kvapų. Tikrai nereikėtų jo iš karto sodinti į voljerą. Kaip paukštšuniui, dratharui irgi reikia artimo kontakto su savo žmogumi ir visa šeima. Ilgainiui šunį galima perkelti gyventi lauke. Su sąlyga, jeigu visą laiką negyvens narve, lauke jis jausis puikiai. 10–20 kvadratinių metrų voljere turi būti patogi, vėjui ir krituliams atspari būda. Su šunimi reikia eiti pasivaikščioti ir jį treniruoti. Tada dratharas bus laimingas!

Jauniklį galima pradėti mokyti jau dviejų mėnesių amžiaus, pradedant kviesti vardu, nurodant vietą, draudimo ir paklusnumo komandomis. Pirmuosius gyvenimo mėnesius šuniukai labai priklauso nuo būrio ir išmokyti jį sekti bei grįžti pas šeimininką pagal komandą yra labai lengva. Visuomet turėkite kišenėje skanėstų. Jeigu pašauktas šuo atbėga iš karto, pagirkite jį ir duokite skanėstą.

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Jeigu iš karto neateina, palaukite, kol į jus pasižiūrės, ir nubėkite – šuniukas tikrai seks iš paskos! Pribėgusį prie jūsų būtinai pagirkite, pamyluokite ir duokite skanėstą. Jeigu šuo ateina daug vėliau nei duota komanda, nebarkite jo, nes jis juk atėjo. Net jeigu labai pykstate, negalite to parodyti, nes šuo pagalvos, kad išvis nereikėjo ateiti. Tik geruoju, kantriai ir nuosekliai dirbdami sukakus trims ar keturiems mėnesiams turėsite gerai išauklėtą ir paklusnų dratharą.

Priežiūra

Dratharai yra unikalūs šunys. Šiurkšti vilna praktiškai neslenka. Taip pat kaip šiurkščiaplaukius terjerus, šį universalų šunį reikia pešioti. Jokiu būdu neskuskite! Nebent žirklėmis galite palyginti ūsus, kad gražiau šiauštųsi.

Kasdienė priežiūra irgi nėra nieko sudėtinga. Jeigu šuo gyvena voljere, rūpesčių nedaug, o jeigu namuose, tai po pasivaikščiojimų reikia nuplauti letenas ar net visą šunį, nes stora, šiurkšti vilna prirenka purvo ir smėlio. Prieš parodas dratharai išpešiojami, kad tvarkingiau atrodytų. Vis dėlto jeigu čempiono titulas nėra tikslas, šuns galima išvis nepešti, nes vilna yra jo šarvai bet kokiomis sąlygomis.

Įdomu, kad usnys, žolių sėklos vasaros pabaigoje ir kitos šiukšlės iš dratharo vilnos labai lengvai išsišukuoja, o didelė dalis išbyra pati.

Darbinė dresūra

Medžioklėje dratharai yra visai kitokie. Tai atkaklūs, azartiški, prieš žvėrį labai aršūs šunys.

Medžiotojas Tomas Taujinskas, trijų dratharų šeimininkas ir ankstyvos dresūros šalininkas, mano, kad būsimą medžiotoją jau dviejų mėnesių amžiaus reikia pradėti supažindinti su medžiojamaisiais gyvūnais. Maždaug iki pusės metų šuo turi pažinti įvairius žvėris ir darbo aplinką. Su šuniuku reikia daug vaikščioti, taip pat ir medžioklės plotuose, treniruotis gamtoje, megzti kontaktą ir formuoti būsimo bendradarbiavimo pagrindus. Čia irgi pakartotinas paklusnumas, nes gamtoje daug išorinių dirgiklių ir darbas su šeimininku tokiomis sąlygomis išmokys šunį klausyti bet kuriuo metu bet kurioje vietoje.

T. Taujinskas pasakoja, kad jo šunys, kurių gyslose teka vokiečių protėvių kraujas, niekada per medžioklę nesipeša ir nebando saugoti grobio nuo kitų šunų ir medžiotojų. Jeigu gyvūnas sužeistas, dratharas jį pabando pribaigti ir palieka. Jeigu gyvūnas rastas sumedžiotas ir kritęs, jis tiesiog praneša šeimininkui. Tai įdomi tema. Vokietijos augintojai nurodo, kad labai retas dratharas gyvūną aploja. Be to, didelio triukšmo medžioklei nereikia. Kai kurie Rusijos autoriai ir medžiotojai nurodo, kad paukštšuniams būdingas įgimtas instinktas pranešti, tik iš pradžių jis gana neryškus. Šunys grįžta pas šeimininką ir kviečia sekti iš paskos.

Toks elgesys pastebimas ne tik medžioklėje su varovais ar ieškant paskui kraujo pėdsakus, bet ir medžiojant miške paukščius. Net jeigu šuo tokio instinkto neturi, vokiško pranešimo galima išmokyti. Koks jis yra? Kai šuo suranda sužeistą ar kritusį gyvūną, jis paima į dantis rago gabalėlį (bringselį), kabantį jam prie antkaklio, ateina pas šeimininką ir parodo. Tai reiškia, kad rastas gyvūnas. Eidamas mišku šuo šeimininko nepalieka, o visą laiką grįžinėja, kad patikrintų, ar žmogus spėja kartu. Šio būdo, pasak T. Taujinsko, išmokyti visai nesunku.

Veislės klubas

Lietuvos kinologų asociacija Deutsch Drahthaar (KADD) įkurta 2009 metais ir nuo tada yra Tarptautinės organizacijos Deutsch Drahthaar (WV-DD) narė. WV-DD principas yra „Nuo darbinių savybių prie tipo“ (vok. Durh Leistung zum Typ). Visą informaciją apie dratharus, darbą su šios veislės šunimis ir kitus niuansus rasite Lietuvos klubo svetainėje drahthaar.lt.

Darbiniai bandymai

Dratharas yra universali veislė. Tai reiškia ne tik stiprius instinktus, paklusnumą, plačias panaudojimo galimybes, bet ir griežtus reikalavimus. Kilmės šalyje šuo turi pereiti dviejų pakopų darbinius bandymus. Pavasario instinktų ir gabumų patikrinimas ir tų pačių metų kompleksinis rudens bandymas. Patyrusieji ir ambicingieji dar turi galimybę išlaikyti meistriškumo egzaminą, kuris šiek kiek sudėtingesnis nei rudens bandymas.

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Lietuvoje darbinius bandymus organizuoja Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos kinologai, pernai pirmą kartą surengę CACIT rango varžybas paukštiniams šunims. Taip pat bandymus rengia KADD ekspertai – asociacijos prezidentas Jevgenij Cirkin gavo teisėjo sertifikatą pagal vokiečių taisykles ir yra tarptautinės kategorijos darbo bandymų teisėjas. Kaip pasakoja J. Cirkin, KADD rengia jaunų šunų pavasario bandymus, kuriuose tikrinamos įgimtos darbinės savybės ir instinktai. Šis egzaminas vyksta pagal WV-DD taisykles. Iš Vokietijos gautos naujosios rudens kompleksinių bandymų taisyklės kol kas dar rengiamos, o iki šiol šunys buvo egzaminuojami pagal lenkų taisykles.

Pavasarį jaunikliai ir jauni šunys tikrinami dviem būdais: pagal velkamą triušio pėdsaką ir ieškant paukščio dideliame lauke. Ekspertai stebi, kaip šuo naudoja uoslę – viršutinę ar apatinę, vertina azartą, balsą ir atkaklumą. Ieškant paukščio lauke, teisėjai vertina uoslės galią (iš kiek toli šuo suuodžia gyvūną), ieškojimo stilių ir greitį, tilktį ir kontaktą su šeimininku, taip pat paklusnumą.

Rudens egzamine prie šių bandymų prisideda darbas vandenyje, t. y. imituojama vandens paukščių medžioklė. Vertinimas įvairiapusiškesnis ir gerokai griežtesnis.

Kasmet vyksta darbiniai bandymai su kraujo pėdsaku, kuriuose dalyvauja ne tik dratharai ir kiti universalūs šunys, bet ir skalikai.

Darbinių bandymų idėja paremta veislės darbo kokybe. Svarbu atrinkti ryškių, patvarių darbinių instinktų, stabilios psichikos, veislės standartą atitinkančius šunis. Siekiant išsaugoti veislę, Vokietijoje šunims neleidžiama poruotis be tam tikro lygio darbo diplomų. Lietuvoje kol kas tokios taisyklės nepriimtos.

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.