Patirtis

Dr. Artūras Dombrovskis: „Medžioklė yra mūsų prigimtyje, nes vis dar esame neandertaliečiai“0

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Nepriklausomai nuo žmogaus psichotipo ir charakterio, išsilavinimo, profesijos ir gyvenamosios vietos, viduje jaučiame kvietimą grįžti į gamtą ar bent prie jos prisiliesti. Atrodo savaime suprantama, kad mylime savo šunis ir kates, rūpinamės kambariniais augalais ar naminiais galvijais, mėgstame eiti į žygius ar rengti iškylas, lipti į kalnus, fotografuoti, nardyti ar medžioti. Ar šie pasąmoniniai polinkiai mumyse užprogramuoti biologiškai? Kokio psichotipo žmogui tinka vienas ar kitas užsiėmimas? Ar medžioklė yra atavizmas ir paslėptos agresijos išraiška?
Pasakoja Rygos geštalto instituto įkūrėjas ir vadovas, psichoterapeutas Artūras Dombrovskis.

Psichotipai

Iš esmės toks užsiėmimas kaip medžioklė tinka bet kokio psichotipo žmogui, tačiau daug kas priklauso nuo asmeninių savybių. Paimkime labai paprastą pavyzdį: introvertas ir ekstravertas. Ir vienas, ir kitas gali medžioti, bet jie save realizuoja skirtingai: vienas medžioja pasyviai, kitas – aktyviai. Intuityvaus ir emocinio charakterio tipo žmonių prieiga prie tokio užsiėmimo irgi nevienoda. Bet kuriuo atveju daugiau lemia ne tiek žmogaus psichotipas, o gilesnės asmeninės savybės. Mano praktikoje tai pasireiškia atliekant klinikinius tyrimus. Jų rezultatas – asmens profilis, rodantis didesnį ar mažesnį polinkį į pavojingą elgesį. Ir čia neturiu omenyje žmogaus, keliančio pavojų sau ar aplinkiniams, čia turimos omenyje specifinės reakcijos. Pavyzdžiui, santykis tarp žmogaus ir ginklo. Kokios savybės čia svarbiausios? Atsakomybės jausmas, tinkamas elgesys, gebėjimas tinkamai įvertinti pasirinkimą. Žmogaus psichotipas čia nesvarbus. Galbūt toks medžiotojas yra lėtas žmogus, kuriam patinka daug vaikščioti, tyrinėti, vertinti. Kai kurie žmonės nusprendžia medžioti lanku.** Mano nuomone, tai apskritai atskira sritis – pirmykščio žmogaus meditacija. Medžiotojas nebūtinai yra greitas žmogus. Kai kurie aukštų etinių idealų medžiotojai kruopščiai rengiasi kiekvienam šūviui taip, kad gyvūnas nė akimirkos nesikankintų, prašo leidimo jį sumedžioti ir dėkoja už kiekvieną, net patį smulkiausią laimikį. Egzistuoja ir tokia prieiga. Kitas tiesiog eina ir medžioja. Jis ima leidimus medžioti šernus, juos sunaudoja, mėsą konservuoja ir yra patenkintas, kad parūpino šeimai maisto. Visi jie – skirtingų tipų žmonės. Svarbiausia, kaip kritiškai kiekvienas iš jų gali įvertinti savo elgesį, jo motyvus ir pasekmes.

** Latvijoje lankus galima naudoti tik sporte, o Estijoje jais leidžiama medžioti nelimituojamus gyvūnus, pvz., bebrus ir lapes.

Mokymai ir atranka

Jei žmogus turi sadistinių polinkių, jeigu jis negali tinkamai suvokti ginklo reikšmės ar objektyviai įvertinti pavojaus socialiniame kontekste, jam geriau būtų netapti medžiotoju. Tą reikėtų įvertinti prieš priimant kandidatą į medžiotojų kursus ar mokymus. Dėstytojas mato, ar žmogus tinka medžioklei, ar ne. Jeigu kursantas nesugeba suprasti medžiagos, jei tema jam atrodo kankinama, o jo požiūris nerimtas, kursų vadovas neturėtų stengtis tokio žmogaus versti baigti mokymus.
Bet kokie mokymai iš esmės yra atranka. Jie suteikia tam tikrų žinių, atsijoja žmones, galinčius šias žinias suvokti ir pritaikyti. Svarbiausia žmogaus savybė mokantis bet kokios profesinės veiklos yra dėmesio išlaikymas. Besimokydamas asmuo turi gebėti ilgesnį laiką sutelkti dėmesį į kokį nors vyksmą. Jeigu jis negali susikoncentruoti ir nepajėgia sutelkti dėmesio, jis negalės išmokti kad ir visai nesudėtingos temos ir sėkmingai baigti kursų. Čia galime pereiti nuo psichotipų prie asmeninių savybių. Jeigu šešiolikmetis nepajėgia išlaikyti dėmesio, jis nesugebės baigti kursų ir jau per mokymus paaiškės, kad medžioklė jam nėra tinkamas užsiėmimas. Todėl ir galima teigti, kad mokymai iš esmės yra atranka.
Kaip kandidatų filtras galėtų veikti ir dalyvavimas medžioklės procese. Yra daug darbų, kuriuos gali atlikti ne medžiotojai: varovauti, padėti ištraukti sumedžiotą gyvūną iš miško, padėti jį skrodžiant, paskui sutvarkyti medžiotojų namelį ir pasirūpinti atliekų utilizavimu. Visa tai ir daro šie medžiotojų padėjėjai, kurie neretai būna vaikai ir paaugliai. Ir tai jau atranka, parodysianti, kuriam šis procesas tinka, kuriam reikėtų eiti į medžiotojų kursus, o kuriam geriau medžioklės atsisakyti. Tas, kuris viską išlaikė, tikrai yra pakankamai motyvuotas ir tinkamas mokytis, atlikti patikrą ir tapti medžiotoju – nesvarbu, ar jam 16, ar 18, ar 60 metų.

Agresija – tai vystymasis

Mūsų visuomenė taip sutvarkyta, kad iš konteksto išimtas tekstas gali greitai tapti savarankiška mintimi ir užkabinti net visiškai nesusijusius žmones. Kalbant apie šešiolikmečius ir leidimą jiems naudoti ginklus medžioklėje (šis klausimas Latvijoje plačiai spręstas 2019 m. pavasarį), šis šiuolaikinės informacinės kultūros požymis pasireiškė visokeriopai. Latvijoje visi žino ruošiamą naują „Ginklų įstatymą“ ir kiekvienas turi nuomonę apie siūlymą leisti medžioti paaugliams nuo 16 metų. „Leis paaugliams naudoti ginklus“, „Nepilnamečiai žudikai“ ir panašios antraštės, papildytos iš kažkur paimtų nepilnamečių nusikaltėlių nuotraukomis, įaudrino visuomenę, bet buvo labai toli nuo realios situacijos.
Šia tema dažnai kaip argumentas minėtas agresyvumas, žmogaus negebėjimas jo kontroliuoti ir dabar visiems gresiantis pavojus. Reikia suprasti, kad terminas „agresija“ nėra nei blogas, nei geras. Psichologinė agresija yra neutrali sąvoka. Graikų kalba ji reiškia „ėjimą pirmyn“. Tai yra tam tikra veikla, pavyzdžiui, įėjęs į patalpą ir garsiai pasisveikinęs su aplinkiniais, elgiuosi agresyviai – „į išorę“.
Vartojant šį terminą politikoje, apibūdinant, pavyzdžiui, karines kampanijas ar santykius tarp valstybių, žodis „agresija“ įgijo neigiamą prasmę. Tai jau politologija, etika. Pati agresija yra teigiama. Neagresyvi būtybė, kuri niekaip nepasireiškia ir nesielgia, tiesiog žūva. Aišku, nieko nėra vienareikšmiška. Jeigu vilkas užpuola kiškį, šiam tai ne itin patinka, užtat vilkas sotus. Karvė reiškia agresiją prieš žolę, o žolė yra agresyvi žemės ir kitų augalų atžvilgiu. Visoms gyvoms būtybėms būdingas agresyvus elgesys. Na, o jeigu mokytojas suduoda mokiniui knyga per galvą, kad geriau išmokytų formules, tai ne visai gerai. Yra griaunanti ir kurianti agresija, tačiau psichologijoje ši sąvoka turi teigiamą atspalvį.

Pasiekimai ir trofėjai – savęs patvirtinimas

Sportinis siekis laimėti, apdovanojimai ant lentynos, mokslininko atlikti tyrimai ir atradimai, menininko kūrybinės paieškos ir pati kūryba, medžiotojo pastangos ir gautas trofėjus – tai yra pergalė, žmogaus potencialo ir gebėjimų įrodymas. Socialinėje aplinkoje, kurioje gyvename, kiekvienas nori būti pripažintas ir įvertintas, priešingu atveju jaučiamės nevisaverčiai. Kas nors kaupia taures, kitas – diplomą, trečias kolekcionuoja kvepalų buteliukus. Dabar pasiekimu laikomas ir naujausias iPhone ar Swarovski kristalais apklijuotas automobilis, na, o medžiotojas didžiuojasi savo trofėjais.
Žmogui neužtenka vieną kartą pasiekti kokį nors tikslą ar lygį, jam reikia nuolat save įrodinėti. Nesvarbu, kad pernai pasiektas rekordas ar sumedžiotas gražus elnias, – tai visi jau pamiršo. Kalba eina apie kaupimą. Žmonės stengiasi nuolat patvirtinti savo gebėjimus ir potencialą.

Dr. Artūras Dombrovskis
http://www.gestalt.lv

Medžioklė užprogramuota biologiškai

Kodėl žmogus nori kopti į kalnus ar perplaukti Lamanšo sąsiaurį? Mūsų pastatyta civilizacija vystosi daug greičiau nei mes patys galime evoliucionuoti. Vis dar esame neandertaliečiai. Taip, turime kompiuterius ir beveik nė plauko ant kūno, bet vis tiek esame tie patys akmens amžiaus žmonės, gebantys gyventi miške be drabužių ir išgauti ugnį, trindami dvi sausas šakeles. Esame daug primityvesni negu technologijos, kuriomis dabar naudojamės. Žmonių rūšis negali evoliucionuoti taip greitai, kaip vyksta techninis progresas, vis dar trokštame nuolatinio ryšio su gamta. O medžioklė yra vienas iš būdų jam pasiekti.
Jeigu noriu valgyti, ką darau? Einu į parduotuvę ir ką nors nusiperku. Biologijos atžvilgiu tai nėra natūralu. Turi būti taip: noriu valgyti, einu į mišką, surandu elnio pėdsakus ir bandau jį sumedžioti. Tai gali užtrukti porą dienų geriausiu atveju. Turiu elnią surasti, sumedžioti, apdoroti ir paruošti, ir tik tada galėsiu pavalgyti. Mūsų laikais kitaip: noriu valgyti, einu į valgyklą ir po 15 minučių prieš mane stovi lėkštė su kepsniu. Žmogaus biologijos atžvilgiu taip neturėtų būti. Turi praeiti 2–3 dienos, kol prasideda badas ir kol jis numalšinamas. Biologiškai, genetiškai ir psichologiškai žmogui vis dar norisi medžioti savo didkepsnį daug ilgiau negu įmanoma šiuolaikinės civilizacijos sąlygomis. Jaučiame tai ir mums to norisi. Šios savo funkcijos nenaudojame ir todėl tampame keistoki.
Pavyzdžiui, jeigu paimtume ginklą, užtaisytume jį ir pakabintume namuose ant sienos, jis visą laiką dirgintų protą. Norėtųsi paimti ir iššauti, nes ginkle yra tas potencialas. Ir mes turime potencialą kopti į kalnus, nardyti, žvejoti, medžioti. Todėl žmonės natūraliai siekia sąveikos su gamta, būti jos dalimi, taip pat ir per medžioklę.
Kalbant apie karališkas medžiokles ar bizonų naikinimą Amerikoje, tai nėra natūralu ir tolina žmogų nuo gamtos. Mano nuomone, reikėtų siekti grįžti prie natūralių medžioklės rūšių, pavyzdžiui, lanku. Tokia medžioklė yra arčiausiai gamtos ir reikalauja didžiausio žmogaus atsidavimo. Kalbant apie valdžios baimę, kad leidimas medžioti lankais galėtų paskatinti brakonieriavimą, tam nėra jokio pagrindo, nes prekybą lankais galima kontroliuoti, net įdiegti kiekviename po GPS įrenginį.
Medžiodami jaučiame tikrąją savo prigimtį, vis dar gają kiekviename mūsų, nors ir turime kompiuterius bei telefonus, sėdime šiltai namuose ir valgome dešras, nežinodami, iš ko jos pagamintos. Klausimas – ar žmogaus gyvuliška prigimtis, mūsų tikroji esybė apskritai kada nors išnyks? Žmonijos civilizacija yra 250–300 tūkst. metų senumo ir šie instinktai vis dar nedingo. Galbūt po dar 200 tūkst. metų ir nebenorėsime medžioti, nors abejoju, ar taip kada nors bus. Gamta ir polinkis medžioti yra mumyse. Tai yra de facto, ir viskas.

Prenumeruokite žurnalą tiesiogiai internetu!

Naujasis priedas. Medžioklės ginklai ir šaudymas

Naująjį žurnalo numerį jau galima įsigyti spaudos vietose ir internete!

LA.lv