Paskutinėmis lapkričio dienomis susitikęs su kolega gavau pakvietimą dalyvauti žaliųjų organizuojamoje filmo peržiūroje ir vėliau vyksiančioje diskusijoje Vilniaus kino teatre Pasaka.
Pats medžiotojas, gavęs pakvietimą, dalyvauti negalėjo, tai pasiūlė atstovavimo teisę man. Sutikau. Iš vakaro dar paraginau kelis medžiotojus dalyvauti šiame renginyje, nes ten susirinks dauguma nusiteikusių prieš medžioklę, o mums reikės tą frontą atlaikyti. Apie renginį paskelbiau ir socialiniame tinkle – pamaniau, gal bus medžiotojų susidomėjimas. Kas per renginys, žinojau tik iš atspausdinto sauso pakvietimo – filmo peržiūra ir diskusija.
Šeštadienį atbuvęs medžioklėje su varovais pailsėjau ir jau sekmadienio rytą, susidėjęs paradinę medžioklinę uniformą, ruošiausi į numatytą renginį. Sutiko sudalyvauti ir prikalbintas medžiotojas Šarūnas Maigis. Vis sakiau sau: ne vienas būsiu suėstas žaliųjų aktyvistų, nusiteikusių prieš medžioklę.
Atvykęs į filmo peržiūrą kino teatre, pamačiau, kad vieniši nebūsime – susirinko nedidelė grupelė medžiotojų, tarp jų ir viena medžiotoja panelė, Lietuvos moterų medžiotojų klubo prezidentė Ramutė Juknytė. Nuotaika iš karto pasitaisė – yra palaikymas! O į diskusiją, pasirodo, buvo pakviestas ir trofėjų ekspertas, veterinarijos specialistas, medžiotojų sąjungos Gamta narys, medžiotojas Irmantas Vaickelionis.
Salė kino teatre ne per didžiausia, po truputį rinkosi žiūrovai. Na, mūsų susirinko kaip ir į medžioklę – visi šeši! Dar vienas vėlavo. Salė po truputį pildėsi ir jau netrukus turėjo būti rodomas filmas Animus Animalis, sukurtas režisierės Aistės Žegulytės.
Apie filmą neteko anksčiau nieko girdėti, tačiau jei jau jis čia rodomas, tai, matyt, antimedžiokline tema. Nusiteikiau blogiausiam variantui. Pagaliau gęsta šviesos ir sužiba ekranas. Pirmi kadrai iš medžioklės su varovais žiemą. Žiūriu ir vis laukiu, kada čia prasidės puolimas prieš medžioklę ir medžiotojus! Vis dėlto gerb. A. Žegulytės sukurtas filmas parodė visą tiesą apie medžioklės gyvenimo realybę. Filmą peržiūrėjau su malonumu ir rekomenduočiau jį pamatyti visiems. Taip, vietomis daug kraujo, daug „lavonų“ vaizdų, bet kas supranta gyvenimo realybę ne per rožinius akinius, tam šie vaizdai neturėtų kelti pasibjaurėjimo.
Pagaliau filmas baigėsi, salėje pasigirdo negausūs aplodismentai. Nedidelė pertraukėlė ir bus diskusija. Renginyje ir diskusijoje turėjo dalyvauti kino filmo kūrėja A. Žegulytė, Gintaras Varnas, gamtos fotografas Renatas Jakaitis, miškininkas Gintaras Gibas, gamtosaugininkas Andriejus Gaidamavičius, dar keletas dėl kažkokių priežasčių negalėjusių atvykti dalyvių, o diskusiją vedė Monika Peldavičiūtė. Matyt, renginio sumanytojai nesitikėjo, kad renginyje dalyvaus ir gausus medžiotojų būrys. Todėl diskusijoje tyliu medžiotojų pritarimu sudalyvavau ir aš. Taigi, diskusija vyko be kelių pagrindinių dalyvių, tačiau ant karštųjų kėdžių buvome du medžiotojai, oponuojantys kitaip suprantantiems medžioklę.
Atvirai? Tikėjausi maikių plėšymo. Tačiau diskusija prasidėjo švelniai ir konstruktyviai.
Gal tik po režisieriaus G. Varno pasakytos kalbos norėjosi iškart atsakyti, bet oponentas paliko diskusiją ir oponuoti nebuvo kam. Matyt, renginio vedėja M. Peldavičiūtė, atstovaujanti aktyvistams, nesitikėjo tokio posūkio renginyje ir klausimai jau mums, medžiotojams, buvo korektiški ir neužgaulūs.
Visas renginys buvo filmuojamas tiek mobiliaisiais telefonais, tiek profesionalia technika. Pirmas renginio vaizdo įrašas buvo paskelbtas socialiniame tinkle ir pranešta, kad visas renginio įrašas bus netrukus, tačiau gruodžio 7 d., kai rašau šį straipsnį, jis kažkodėl aktyvistų puslapyje dar neskelbiamas. Teisybė, matyt, rėžia akis…
Rengiausi ir tikėjausi aštrios diskusijos tiek apie gamtą, tiek apie vilkų medžioklę, tačiau net A. Gaidamavičius savo kalbose buvo korektiškas ir aštrios diskusijos neišprovokavo. O laikas nenumaldomai tirpo, nes kino teatro atstovai vis pranešdavo gestais, kad jau laikas palikti salę. Manau, kad visas šis renginys praėjo konstruktyviai ir visos pusės išklausė viena kitą. Norėtųsi daugiau tokių susitikimų ir pokalbių su visuomene, nes tik diskusijose galime atrasti atspirties taškus – kas mes ir kur mes.
Šarūnas Maigis
„Apie renginį sužinojau penktadienio vakarą (renginys vyko sekmadienį). Ramūnas parašė, kad turime sudalyvauti. Pasikoregavau planus ir nutariau atvykti. Kaip ir Ramūnas, tikrai apsidžiaugiau, kai pamačiau pažįstamų veidų. Filmas tikrai buvo geras. Tik galiu pasakyti, kad kiekviena pusė jį interpretavo savaip. Medžiotojai matė savo veiklos, galima sakyti, kasdienybę, o oponuojantys… jų reikėtų paklausti. Diskusijoje išsakyta daug minčių, norų ir nuogąstavimų, aš gal tik paminėsiu kelis dalykus, kurie man labiausiai įsiminė.
Buvo kalbama apie šv. Hubertą, kas jis mums toks yra, apie jo veiklą ir kaip jis tapo vienuoliu. Tik vienas niuansas – jis ir tapęs vienuoliu nenustojo medžioti. Tik tos medžioklės nebebuvo tokios žiaurios, kokias jis praktikavo anksčiau.
Buvo minimas Dievas. Kad jis viską sukūrė, kad ne žmogaus visa, kas jį supa. „Dievas sutvėręs žmogų pagal savo paveikslą palaimino juodu ir tarė: „Veiskitės ir dauginkitės, ir pripildykite žemę, ir ją paverkite, ir viešpataukite“ (Pr 1, 28), laisvai naudokitės visomis žemės gėrybėmis, kurias jums sukūriau danguje, žemėje ir po žeme. Dievas sukūrė žmogų…“ Aišku, tai nereiškia, kad galime imti ir tik imti – medžiotojo pareiga pirmiausia saugoti ir puoselėti, o tik paskui imti.
Ačiū kolegai Andriui Leškevičiui, kuris atvyko, kai tik galėjo, ir taip pat išsakė savo mintis. Pirmiausia turime gerbti vieni kitų pasirinkimus, o ne smerkti ir teisti to, ko nenorime suprasti. Gyvename tokiu laiku, kai galime laisvai rinktis iš to, kas leistina ir deklaruota įstatymais ir taisyklėmis.
Teisingai buvęs ministras Kęstutis Navickas pasakė – jei kalbame apie visišką medžioklės atsisakymą, tai jau turime kalbėti apie žmogaus kaip tokio visišką pasikeitimą ir visose srityse.
Laisvai naudokitės visomis žemės gėrybėmis, kurias jums sukūriau danguje, žemėje ir po žeme.
Labai ačiū noriu pasakyti gamtos fotografui Renatui Jakaičiui, kuris teigė matantis, kad pati medžioklės kultūra kyla. Ir kas gi kitas, jei ne mes, patys medžiotojai, turime aktyviai čia dalyvauti? Kas, jei ne medžiotojas, turi kalbėtis su žmonėmis apie šiandieninę gamtą ir kas joje vyksta?
Kai diskusijoje buvo užsiminta apie tai, kad medžioklė yra atgyvena ir kad šiandieniniam žmogui, sukūrusiam dirbtinį intelektą, tai visai nereikalinga… likau apstulbęs! Tai kas toliau? Gal medžioklė ir visas ūkininkavimas irgi nebereikalingas, nes viskas dirbtinai sukuriama mėgintuvėliuose? Ir kodėl tarsi esu verčiamas eiti į parduotuves pirkti to sukurto produkto, kai turiu įstatymais ir taisyklėmis numatytą ir reglamentuotą teisę į sveikesnį pasirinkimą?“
Kiekvienas turi savo vietą pasaulyje
Po tokių diskusijų, kurios visuomenėje susilaukia tam tikro rezonanso, kiekvienas pasidaro savo išvadas. Š. Maigis pridūrė: „Man išsikristalizavo trys mintys. Pirma, visos suinteresuotos visuomenės grupės turi kalbėti, galbūt net dirbti kartu. Pageidautina, kad šis bendradarbiavimas vyktų sąžiningai ir iš jo kilusi medžiaga nebūtų tendencingai perdaroma. Taip pat norėčiau pagirti diskusijos organizatorius už iniciatyvą ir oponentų įtraukimą. Tokias diskusijas ir teminius renginius turėtų rengti visos pusės: savivaldybės, gamtosaugininkai, medžiotojai, ūkininkai ir mokslininkai. Trečias dalykas, ką supranta kiekvienas, yra nenutraukiamas ryšys, jungiantis mus visus. Ir be mūsų, ir be jų gamtoje ir ekonomikoje prasidėtų problemos. Negalima reikalauti drausti medžioklės. Kaip sakė vienas diskusijos dalyvis, tokiu atveju žmonės, kurie tai skatina, turi eiti gyventi gamtoje: be drabužių, automobilių, kelių, namų. Bet negalima leisti ir neribotos medžioklės. Vis dėlto pati svarbiausia išvada – mes iš tiesų sugebame diskutuoti ir bendradarbiauti!“
