Tekstas: KOSTAS SLIVSKIS
Nuotraukos: autoriaus ir iš SVAJŪNO RIMGAILOS archyvo
Varnių girininką Svajūną Rimgailą (53 m.) skaitytojui jau esu pristatęs ne vienoje savo knygoje apie medžiokles. Kol tik įstengsiu, kol atsiras knygų rėmėjų, tol apie medžiotojus ir rašysiu.
Svajūno šeima gyvena tėviškėje atstatytoje sodyboje. Vietoje senelio medinio namelio dabar jau stovi puikus mūrinukas. Netoli Plotinėlių ežeras, į kurį įteka upelis Kliurka – tokį pavadinimą gali suprasti tik žemaitis. Visa tai netoli Žarėnų (Telšių r.), Kedų kaimo pašonėje.
Kas jau kas, bet girininkai ir eiguliai neabejotinai žino, kokie žvėrys gyvena jų prižiūrimuose miškuose. Ko gero, nereikia nė jokios apskaitos, kuri neretai daroma tik popieriuje. Miškininkai ir aktyvesni medžiotojai be jokios apskaitos žino, kokie žvėrys jų miškuose gyvena, ypač žiemą, kai tai aiškiai parodo žvėrių pėdos – tikras žemėlapis.
Mano nuomone, šiandien svarbu kuo daugiau rašyti apie medžioklės būtinumą, nes internete vis brukamos apie medžioklę nenusimanančiųjų mintys, esą medžioklė nereikalinga ir tai yra tik pramoga, o medžiotojai – žudikai.
Šitas mintis brukantiems žmonėms pasakysiu: tai – ne pramoga, o būtinybė reguliuoti žvėrių skaičių. Ir tą būtinybę valstybė yra įpareigojusi vykdyti medžiotojus. Ir dar pridėsiu: jei kas nors sugebėtų bent keleriems metams nutraukti medžiokles, gamtoje kiltų didžiulis chaosas – galėtum nieko nebesėti, jokio medelio nebesodinti, nes viskas taptų žvėrių maistu. Būtų nepadengiami nuostoliai valdų savininkams. O dėl žvėrių gausos atsirastų dar ir įvairių ligų.
Taip, buvo laikai, kai vienintelis išgyvenimo šaltinis buvo sumedžiota mėsa. Taip medžiotojai įgijo genus, kurie daugelį ir priverčia patraukti žvėrių takais, priverčia užsikabinti šautuvą. šiandien jie tampa ir žvėrių skaičiaus reguliuotojais.
„Medžiotoju ne tampama, o gimstama. Taip, yra tokių, kurie medžiotojo bilietą įsigijo už pinigus, dėl noro atsidurti jam reikalingoje kompanijoje…
O kaip mano gyvenime prasidėjo medžioklė? Aš augau su seneliais. Mano senelis Feliksas Rimgaila buvo medžiotojas, du jo sūnūs – Edmundas ir Vladas – taip pat. Jau nuo penkerių metų eidavau su seneliu į medžiokles. Pavargusį mane jis nešdavo kuprinėje. Aš jam kiškius iš krūmų išvarydavau, o jis sumedžiodavo. Kartu ėjau ir į ančių medžiokles.
Dabar aš medžiotojas, mano brolis Evaldas medžiotojas, sūnus Rytis irgi patraukė žvėrių takais. Su dėde Vladu medžiojame Žarėnų medžiotojų būrelyje ir Miškininkų medžiotojų klube, o Rytis – Žarėnų medžiotojų būrelyje. Senelis, dėdė Edmundas ir brolis Evaldas jau iškeliavo į amžinuosius medžioklės plotus.
Pusė giminės vyrų esame medžiotojai, tad čia jau tikrai tinka pasakyti – genai. Taigi, medžioklė Rimgailų vyrams jau kraujyje. Kaip minėjau, yra medžiotojų, kurie tik bilietą turi, o supratimo apie medžioklę nelabai.
Būdamas aštuonerių metų, prie pat namų sumedžiojau kiškį. Dvylikos metų – stirniną. Vos sukakus penkiolikai, patiesiau kelerių metų šerną. Tos mano medžioklės buvo prie pat namų. Senelis liepdavo eiti saugoti pasėlius, kad žvėrys nedarytų žalos.
Žinoma, visa ta mano medžioklė buvo neteisėta. Medžiotojų draugija jau buvo, bet gamtos apsaugos darbuotojai medžiotojų gyvenimu mažiau domėjosi.
1992 m. baigiau miškininkystės technikumą, o čia jau tinka daug kartų girdėtas pasakymas: koks miškininkas, jeigu nėra medžiotojas. Po studijų, grįžęs į Telšius, rajono medžiotojų ir žvejų draugijoje gavau medžiotojo bilietą. Tai tik bilietas, o medžiotojo stažas prasidėjo nuo penkerių metų“, – su šypsena pasakoja S. Rimgaila, kuris paauglystėje eidavo varovauti Žarėnų būrelyje, o vos tapęs teisėtu medžiotoju, buvo išrinktas būrelio vadovu ir juo išbuvo dešimt metų. S. Rimgaila dar medžioja ir Miškininkų klube. Ko gero, dar būtų ilgai vadovavęs būreliui, bet šiame kolektyve nutarta, jog iš eilės ilgiausia pirmininko kadencija yra du kartus po penkerius metus.
S. Rimgaila itin žavisi medžiokliniais šunimis. Senolis neįsivaizdavo medžioklės be šunų, tad ir Svajūnas taip pat. Senelis itin mėgo taksus. Dar šeimoje jie yra turėję laikų, lietuvių ir rusų veislės skalikų, foksterjerų, jagdterjerų, dratharų ir spanielių.
Dabar S. Rimgaila augina keturias rusų europines laikas ir dratharą. Šis medžiotojas itin susižavėjo dratharais – tos veislės šunis laiko vienais iš protingiausių. Tik Svajūno dratharui duota daugiau laisvės – po kiemą laksto netrukdomai, maloniai bendrauja su atvykėliais.
S. Rimgaila per daugelį medžioklės metų yra sukaupęs nemažą trofėjų kolekciją. Didžioji kolekcijos dalis – stirninų ragai. Yra sumedžiojęs keliolika elnių ir du vilkus. Kol kas trofėjų menės ar atskiro namo kolekcijai neturi, bet tai, kaip patikino Svajūnas, yra tik laiko klausimas.
Medžiotoją piktina dabartinės medžioklės taisyklės ir visi su tuo susiję įstatymai. Dabar, jei užpildydamas medžioklės lapą padarei klaidą ar, tarkim, ne tokią įrašei sumedžioto žvėries lytį – jau esi brakonierius…
„Tų taisyklių dabar jau tiek, kad ir patys gamtininkai nelabai besusigaudo. Argi ne kvaila – išvažiavai vakare į medžioklę, kuri dažnai užsitęsia iki vidurnakčio, o po dvyliktos jau turi pildyti kitą medžioklės lapą. Juk čia ta pati medžioklė… Argi tas lapas ką pakeis? Juk turi medžioklės bilietą, turi leidimą ir to užtenka.
Kiekvienam medžioklės kolektyvui priskirta teritorija – patys rūpinasi, kad tų žvėrių būtų kuo daugiau, nereikia nė aplinkosaugininkų. Savo teritorijoje medžiotojai elgiasi kaip ūkininkai, o atsiradusį kokį brakonierių išaiškins dar greičiau nei aplinkosaugininkai. Jau seniai tapo aišku, jog šiandieninė medžioklė yra ūkis.
Antai, kiek buvo kalbų, jog nebeliks jokios stirnos, jokio šerno ar elnio, nes nebėra licencijų. Nebėra nustatytos sumedžiojimo normos, o tų žvėrių net padaugėjo. Ūkininkai jau pakėlė didžiausią triukšmą, jie džiaugiasi, jog maras, o ne medžiotojai sumažino šernų skaičių.
Dabar jau tokia situacija: esantieji prieš medžioklę reikalauja ją nutraukti, o ūkininkai reiškia didžiausią nepasitenkinimą dėl žvėrių gausumo. Medžiotojai atsidūrė tarp dviejų girnų: prisigalvota visokiausių aplinkosauginių draudimų, neretai prasilenkiančių su bet kokia logika.“
Mes darome tai neteisingai. 300 paukščių per vieną dieną. Medžiotojos dienoraštis #31
Gauk 80 puslapių kiekviename numeryje ir 2 priedus! Prenumeruok žurnalą 2026 metams!
