Nendrėse tūnantis inspektorius rulete matuos 100 metrų iki pievoje pasislėpusio zuikio ir plėš baudos kvitą švininiais šratais nešinam šauliui…Ir niekas nepatars, kokiu matavimo instrumentu galima aptikti smegenų medžioklę tvarkančių biurokratų galvose…
Medžioklės žinovas Vytautas RIBIKAUSKAS. – Aplinkos ministerijos (AM) ištrimituotoje informacijoje nurodoma, kad nuo šių metų vasario 15 d. įsigaliojo Europos Komisijos (EK) reglamento nuostatos, ribojančios švino šaudmenų naudojimą šlapžemėse ir 100 m atstumu apie jas. Dar daugiau – tose teritorijose ne tik negalima šaudyti švininiais šratais užtaisytais šoviniais, bet net ir draudžiama juos neštis.
Kokiais Lietuvos teisiniais aktais nustatoma tokia tvarka?
Tačiau AM informaciniame pranešime nenurodoma, kokiais Lietuvos Respublikos (LR) teisiniais aktais įtvirtinama tokia medžioklės tvarka šlapynėse. AM tinklapyje aplinkos ministro įsakymo šia tema rasti nepavyko. Nėra apie tai įrašyta ir Medžioklės taisyklėse (MT) LR teritorijoje, nors AM tinklalapyje skelbiama, kad tai yra MT „galiojanti suvestinė redakcija“. Mano galva, tokie medžioklės tvarkos pakeitimai į MT turėtų būti įrašyti pirmiausia, nes jomis medžiotojai daugiausia ir naudojasi, o ne ieško EK teisės aktų.
Medžioklės apribojimai šlapynėse turėjo būti įrašyti MT IX skyriuje „Su medžiokle susijusi draudžiama veikla“, o šlapžemių apibūdinimas turėjo būti nurodomas MT I skyriuje „Bendrosios nuostatos“. Kai šios sąvokos neįteisintos LR teisiniais aktais, iškilus ginčams tarp medžiotojų ir aplinkosaugininkų, būtų sunku vadovautis vien AM pranešimu žiniasklaidai.
Dar daugiau, siekiant išvengti nereikalingų ginčų, kada ir kokį šlapią dirvos plotelį jau laikyti šlapžeme, o kada – dar ne, atitinkami specialistai šlapynių plotus turėtų išskirti visuose medžioklės plotų vienetuose, nustatydami tikslias jų ribas.
Kas yra ta šlapžemė (šlapynė)?
AM žiniasklaidai pateiktame pranešime šlapžemės apibūdinamos taip: natūralūs ir dirbtiniai, pastovūs ir laikini vandens telkiniai, pelkės bei durpynai. Vikipedija, remdamasi Visuotine lietuvių enciklopedija ir pelkes, šlapynes tyrinėjusiais mokslininkais, šlapynių (šlapžemių) sąvoką apibūdina daug plačiau: tai sausumos teritorija, kuri nuolat arba periodiškai būna persunkta drėgme; šlapynių ekosistemose vyrauja drėgmę mėgstantys augalai – įvairių gyvūnų rūšių prieglobstis; šlapynės skirstomos į pelkes, užpelkėjusius miškus, viržynus, lankas; pelkės – į aukštapelkes, tarpinio tipo pelkes ir žemapelkes.
Be to, Ramsaro konvensija apima Lietuvos klimato zonai būdingus kraštovaizdžius: gėlavandenes nedurpingas šlapynes ir ežerus, pastovaus ir sezoniškai ar periodiškai susidarančio nuotėkio upes ir upelius, žuvininkystės tvenkinius, kūdras, dirbtinius vandens telkinius ir tvenkinius, užlietus karjerus, kanalus ir sausinamuosius griovius. Vikipedijos duomenimis, Lietuvoje yra apie 16 350 kv. km šlapynėms priskirtinų teritorijų (apie 25 proc. bendro Lietuvos ploto). 8 750 kv. km plotą užima šlapi miškai, 6 450 kv. km – durpynai ir 1 150 kv. km – atviro vandens telkiniai.
Ar tokie draudimai aktualūs Lietuvai?
Iš kokios kepurės EK biurokratai ištraukė, kad Europoje nuo švininių šratų apsinuodiję kasmet žūsta daugiau kaip milijonas vandens paukščių, o dar 135 mln. – gresia apsinuodijimas? Nebent priskaičiavo ir tuos paukščius, į kurių skrandžius švininiai šratai pateko ne per snapus, o per odą, iš šautuvų vamzdžių stumiami parako dujomis. Tada būtų galima patikėti, nes Vakarų Europoje ančių kasmet sumedžiojama milijonai. Sunku įsivaizduoti, kad švino šratų galėtų kaip nors prisiryti tilvikiniai paukščiai. Lietuvoje paukščių medžioklės nepopuliarios.
AM duomenimis, per 8 medžioklės sezonus (nuo 2014 m. iki 2022 m.) sumedžiota 71 237 įvairių rūšių antys (vidutiniškai per sezoną – tik po 8 905), 342 laukiai (po 43) ir 2 063 dviejų rūšių žąsys (po 258). Turint galvoje, kad mažiausiai 30 proc. ančių ir gal 50 proc. žąsų buvo sumedžiotos ne prie atvirų vandens telkinių, o ražienose, pievose ir kitose žemės ūkio paskirties teritorijose, kiek tada į vandenį, iš kur antys ir žąsys galėtų prisiryti šratų, pripliumpsėjo to švino?
Paukščių sumedžiojimas Lietuvoje metai iš metų mažėja: 2014–2015 m. medžioklės sezono metu buvo sumedžiota 11 270 ančių, 82 laukiai ir 108 žąsys, o 2021–2022 m., po to, kai buvo uždrausta paukščius prie vandenų šaudyti švininiais šratais užtaisytais šoviniais, tik 6 266 antys, 40 laukių ir 295 žąsys.
Uždraudus paukščius medžioti švininiais šratais, jų sumedžiojama beveik perpus mažiau. Atrodytų, ir gerai – ką tos antys blogo daro? Tačiau nereikėtų pamiršti, kad vandens paukščiai yra pagrindiniai paukščių gripo platintojai. Atsitiks taip, kaip atsitiko su šernais ir afrikiniu kiaulių maru. Tačiau ar bandė tyrinėtojai sijoti Lietuvos ežerų, pelkių ir upių dumblą ir ieškoti švino grynuolių? Apie tai girdėti neteko. Lengviausia besąlygiškai paklusti europinių biurokratų užmačioms, net nepabandžius įrodyti, kad mums tokie draudimai visiškai nereikalingi. Per 62 medžioklės metus teko išskrosti ne vieną šimtą ančių ir, nors visada patyrinėdavau visų sumedžiotų gyvūnų skrandžių turinį, norėdamas sužinoti, kuo jie maitinasi, nė viename paukščio skrandyje šratų aptikti neteko, žinoma, išskyrus tuos atvejus, kai šratai į skrandžius pateko šūvio metu.
Dar vieni žabangai medžiotojams
Panašu, kad šį kartą voratinklį medžiotojams suraizgė ES biurokratai kartu su tyliu Lietuvos biurokratų pritarimu. Gyvosios gamtos sergėtojams atsiveria naujos gana plačios galimybės šiuo voratinkliu gaudyti ir bausti medžiotojus. Pirmiausia, kai MT nėra detaliai išaiškinta, kas yra tos šlapžemės arba šlapynės, jas traktuoti vienaip gali medžiotojai ir kitaip – aplinkosaugininkai. Pažiūrėkime tik į tuos šlapžemių komponentus, kurie minimi AM pranešime žiniasklaidai.
AM informacijoje medžiotojams pirmiausia nurodoma, kad šlapžemes sudaro natūralūs ir dirbtiniai, pastovūs ir laikini vandens telkiniai. Vikipedija vandens telkinį apibūdina taip: bet koks žymesnis vandens susikaupimas žemės paviršiuje, ir jie gali būti natūralūs bei dirbtiniai. Yra išvardyta, kas gali įeiti į vandens telkinio sąvoką. Štai keletas vandens telkinio komponentų, galinčių dominti medžiotojus (Vikipedijoje jų išvardijama gerokai daugiau): bala, griovys, kanalas, pelkė, šaltinis, šlapynė, upė, upelis, jau nekalbant apie ežerus, marias, jūras, užtvankas, kas ir taip aišku, kad yra vandens telkiniai. Reiškia, kad prie visų čia išvardytų vandens objektų medžiotojas, turintis švino šratais užtaisytų šovinių, negali prisiartinti mažesniu nei 100 metrų atstumu.
Sėlindamas prie zuikių, visokias balas, šaltinius, kūdras medžiotojas gali apeiti. Tik reikia nepamažinti atstumo, nes nendrėse tūnantis inspektorius tą atstumą matuos matavimo juosta. Tačiau kaip apeiti upes, upelius, griovius ir kanalus? Griovių ir kanalų tinklas nenuspėjamo dydžio ir nežinia, kur nusibelstum juos apeidinėdamas, jau nekalbant apie upes ir upelius, kurie išteka iš ežerų ar pelkių, įteka į didesnes upes, tos didesnės į dar didesnes, kol pasiekia jūrą, o pakeliui sutiktum dar galybę intakų.
Taigi, norint sumedžioti zuikį, kuris tūno guolyje ant kalnelio, kur į jį būtų galima šauti ir švininiais šratais, kaip pereiti kalnelį ir medžiotoją skiriantį upelį? Nors yra tiltas, lieptas ar brasta, prie upelio negali prisiartinti, nes kišenėje turi švino šratais užtaisytų šovinių. Nebent būtų išaiškinta, kad su švino šoviniais, bet be šautuvo per upelį visgi gali perbristi. Tad toliau nei 100 m nuo upelio krašto galėtum palikti šautuvą, švinu užtaisytus šovinius nunešti toliau nei 100 m už upelio, o tada sugrįžti ir pasiimti šautuvą. Jeigu lauke dar yra daug griovių ir kanalų, zuikių medžioklė atrodytų originaliai, tačiau mūsų medžiotojai pamažu pratinami prie visokių cirko triukų…
Kitas atvejis, kai po smarkios liūties laukuose atsiranda gana didelių balų. Vadinasi, ir jas turėtum apeiti 100 m atstumu, nes juk tai laikinas vandens telkinys, o koks turi būti jo minimalus plotas, niekur nenurodoma. Taip pat neaišku, nuo kurios šlapžemės vietos aplinkos apsaugos inspektorius matuos tuos 100 m: ar nuo atviro vandens pakraščio, ar nuo pakrantėje augančių drėgmę mėgstančių augalų (viksvų, nendrių, švendrų ar puplaiškių) juostos? Antra vertus, kai kuriose aukštapelkėse, durpynuose atviro vandens plotelių iš viso gali nebūti, tad kaip ten gali turkštis švino šratų ieškančios antys? O prie šlapynių pridėjus šlapius miškus, su švino šratais užtaisytais šoviniais negalėtum pasirodyti ketvirtyje Lietuvos teritorijos. Ar nebūtų protingiau uždrausti naudoti švino šratus, nors geriausia – iš viso nedrausti, tik prie atvirų vandens telkinių, nes sausumoje, nors ir su pertekline drėgme, antys nesiturškia, o tilvikai šratų tikrai neryja, iš dumblo išsitraukdami sliekus.
Aukštapelkės
Aukštapelkė, tačiau antims turkštis ir ieškoti švino šratų nėra kur. Bet ar daug to sveiko proto gali aptikti medžioklę reguliuojančių biurokratų smegeninėse? Visos jų pastangos tvarkant medžioklės ūkį susiveda tik į MT koregavimą, kad būtų galima kuo daugiau bausti medžiotojus, ir tų baudų didinimą. O žvėrių populiacijų klestėjimu pasirūpina patys medžiotojai.
Pastaruoju metu medžiotojams prikurpiama vis keistesnių draudimų ir reikalavimų. Absurdiška vilkų medžioklės tvarka, kai, nušovus pilkį, reikia visais varpais skambinti aplinkosaugininkams, rašyti pranešimus, išpjauti vilkių gimdas ir išlupinėti iltis. Fotosesijos, nutraukus sužeisto gyvūno kančias, nuotraukų siuntimas aplinkosaugininkams ir laukimas į įvykio vietą atvykstančio aplinkosaugos pareigūno, spėliojant, atvyks ar neatvyks, ir nežinant, ar gali pribaigtą žvėrį pradėti doroti. Kur dar šernų patelių išorinių lyties organų nupjaustymas, norint gauti atlyginimą už šių žvėrių populiacijos mažinimą, siekiant sustabdyti afrikinio kiaulių maro plitimą. Grubus medžioklės taisyklių pažeidimas bus, jeigu numuštu sparnu perkūno oželį pribaigsi ne šūviu ar durklu.
Visą straipsnį skaitykite „Ūkininko patarėjo“ elektroninėje arba popierinėje leidinio versijoje,
„Ūkininko patarėjas” Nr. 30, 2023 m. kovo 16 d.
PRENUMERUOKITE Žurnalą iki 2023 metų pabaigos!
Naujas žurnalo numeris jau greitai prekyboje!
