Suomijoje gyvena dvi bebrų rūšys. Abi atrodo panašiai, tačiau jų kilmė, paplitimas ir statusas gerokai skiriasi. Europinis bebras (Castor fiber) yra vietinė rūšis, kuri XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje beveik visiškai išnyko Suomijoje. Po išnykimo rūšis buvo introdukuota iš naujo, daugiausia iš Norvegijos populiacijų. Tuo tarpu Kanados bebras (Castor canadensis) buvo atvežtas iš Šiaurės Amerikos XX a. ketvirtajame dešimtmetyje ir šiandien yra tapęs vyraujančia rūšimi daugumoje šalies teritorijos.
Šių dviejų rūšių sambūvis Suomijoje nėra atsitiktinis. Tai žmogaus sukurta situacija, kuri dabar daro įtaką ekosistemai ir medžioklės praktikai. Nors Kanados ir europiniai bebrai iš išorės labai panašūs, juos galima atskirti pagal keletą požymių. Kanados bebras turi platesnę ir tiesesnės formos uodegą, tuo tarpu europinio bebro uodega yra šiek tiek siauresnė ir kūgiška. Skiriasi ir kaukolės sandara, kuri dažnai naudojama rūšiai nustatyti. Šios rūšys negali kryžmintis, nes turi skirtingą chromosomų skaičių – europinis bebras turi keturiasdešimt aštuonias, Kanados – keturiasdešimt.
Nuotrtaukos šaltinis čia
Šiuo metu Kanados bebras plačiai paplitęs visoje Suomijoje, ypač pietiniuose ir vidurio regionuose. Europinis bebras užima mažesnį arealą ir daugiausia aptinkamas Satakunėje, Pohjanmoje ir rytiniuose regionuose. Kai kuriose vietovėse, pavyzdžiui, Tamperės ir Seinajokio apylinkėse, šių dviejų rūšių arealai sutampa. Sambūvis nėra be pasekmių – Kanados bebras yra agresyvesnis, greičiau dauginasi ir kai kur išstumia vietinę rūšį.
Suomijoje šių dviejų rūšių medžioklės statusas skiriasi. Kanados bebras laikomas invazine rūšimi ir gali būti medžiojamas be specialaus leidimo. Jo populiacija yra didelė ir stabili. Europinio bebro medžioklė griežtai reguliuojama ir leidžiama tik su specialiu leidimu. Taip siekiama apsaugoti šią retesnę vietinę rūšį ir išlaikyti jos genetinę įvairovę.
Lietuvoje gyvena tik viena bebrų rūšis – europinis bebras. Jis paplitęs visoje šalies teritorijoje ir yra viena sėkmingiausiai atkurta laukinių gyvūnų rūšis. Po Antrojo pasaulinio karo, kaip ir daugelyje Europos šalių, bebras Lietuvoje buvo išnykęs, tačiau nuo šeštojo dešimtmečio vyko aktyvi reintrodukcija. Šiuo metu bebrų populiacija Lietuvoje yra stabili, tačiau kai kuriose vietose sukelia problemų – užtvindomi laukai, pažeidžiamos melioracijos sistemos, statomi pylimai prie kelių. Bebrų medžioklė leidžiama nustatytu sezonu ir reguliuojama kaip populiacijos kontrolės priemonė.
Medžiojamųjų gyvūnų ligos, bebrų trichineliozės ir medžioklės higiena
Pagal Aplinkos ministerijos duomenis, šiuo metu Lietuvoje gyvena keturiasdešimt septyni tūkstančiai septyni šimtai penkiasdešimt penki bebrai. Tai beveik penkiais šimtais mažiau nei praėjusiais metais. Šis populiacijos sumažėjimas nėra aiškinamas vien tik medžiokle. Ekspertai pabrėžia plėšrūnų įtaką – pagal neoficialią informaciją Lietuvoje didėja lūšių skaičius, taip pat plečiasi vilkų populiacija. Abu šie plėšrūnai yra natūralūs bebrų priešai ir galėjo prisidėti prie skaičiaus mažėjimo.
Interneto svetainėje Biomon nuo 2020 metų užregistruoti tūkstantis vienas šimtas dvidešimt penki pranešimai apie lūšių porų pastebėjimus. Oficialių šaltinių duomenimis, Lietuvoje galėtų gyventi apie du šimtus lūšių, tačiau nėra vykdomas monitoringas ar apskaita, kuri nebūtų grindžiama vien stebėtojų pranešimais. Todėl šiuo metu nėra moksliškai pagrįsto supratimo apie realų lūšių porų skaičių šalyje.
Bebrų rūšių istorija Suomijoje ir Lietuvoje yra pavyzdys, kaip žmonių sprendimai dėl rūšių introdukcijos ar apsaugos veikia ekologiją, medžioklės politiką ir vietines populiacijas. Suomijoje tenka spręsti dviejų rūšių sambūvio pasekmes, o Lietuvoje dėmesys sutelktas į pusiausvyros palaikymą tarp bebrų buvimo gamtoje ir ūkinės veiklos interesų. Šaltinis čia
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
