Vienas veiksmingiausių būdų prisidėti prie ančių populiacijų stiprinimo yra tinkamai įrengtos dirbtinės lizdavietės. Šiuo metu tam yra pats palankiausias laikas, nes storas ir saugus ledas leidžia be didesnių kliūčių pasiekti bet kurią vandens telkinio vietą ir nugabenti reikalingas medžiagas bei įrankius tiesiai į pasirinktą lizdavietės įrengimo tašką. Tačiau tam, kad antys šias lizdavietes pasirinktų perėjimui, nepakanka vien pastatyti konstrukciją tinkamoje vietoje. Svarbios ir naudojamos medžiagos, ir konstrukciniai sprendimai, ir reguliari priežiūra. Medžiotojai, specialistai ir ornitologai pabrėžia, kad didelė dalis nesėkmių kyla ne dėl pačios idėjos, o dėl įgyvendinimo smulkmenų.
Lizdo gamyba
Vienas paprasčiausių ir praktiškai pasiteisinusių būdų dirbtinei ančių lizdavietei įrengti yra naudoti pakankamai standų virintą metalinį tinklą, šieną arba šiaudus ir kokybišką ruberoidą ar kitą ilgaamžę stogo dangą.
Metalinis tinklas užlenkiamas taip, kad susidarytų maždaug 28 centimetrų skersmens cilindras. Vielos galai turi būti kruopščiai užlenkti ir prispausti replėmis, kad neliktų aštrių briaunų. Ant likusios tinklo dalies dedamas ruberoido lakštas, maždaug keturių centimetrų storio šieno arba šiaudų sluoksnis, o visa konstrukcija susukama į ritinį ir tvirtai fiksuojama vielos galais.
Anksčiau buvo manoma, kad lizdą verta apdėti šienu ir iš išorės, kad jis atrodytų natūralesnis. Tačiau praktika parodė, kad tai neturi esminės reikšmės. Priešingai, išorėje esantis šienas greitai supūva, sugeria drėgmę ir ilgainiui silpnina visą konstrukciją.
Svarbu naudoti tik kokybišką ir ilgaamžį ruberoidą ar stogo dangą, nes pigios medžiagos greitai suyra ir lizdas tampa nebetinkamas jau po vieno ar dviejų sezonų.
Dažniausios klaidos
Didžiausia klaida yra manyti, kad lizdas pastatomas vieną kartą ir apie jį galima pamiršti. Dirbtinės ančių lizdavietės reikalauja kasmetės priežiūros. Kiekvieną sezoną būtina papildyti lizdo viduje esantį šieną ar šiaudus, patikrinti konstrukcijos stabilumą ir tvirtinimus.
Jeigu lizdas įrengtas kaip medinis tunelis, reikia žinoti, kad iš tokių konstrukcijų lizdinė medžiaga išpučiama daug greičiau. Antis tada bando formuoti lizdą iš savo pūkų, tačiau kiaušiniai tokioje konstrukcijoje vis tiek gali išriedėti, o medinės sienelės pavasarį neužtikrina pakankamos šilumos izoliacijos.
Lizdų negalima įrengti salelėse ar ant sausumos. Kanadinė audinė puikiai plaukia, gerai laipioja ir geba labai aukštai šokti. Tokiose vietose lizdai tampa lengvu grobiu plėšrūnams.
Įrengus lizdą ant stulpo, prie jo pritvirtinama platforma, ant kurios tvirtinamas cilindrinis lizdas. Nerekomenduojama daryti jokių laiptelių ar nutūpimo aikštelių lizdo gale. Ant jų gali nutūpti ne tik pati antis, bet ir plėšrieji paukščiai, kurie lengvai apžiūri ar pasiekia lizdą.
Stulpas, ant kurio tvirtinama lizdavietė, turi būti pagamintas iš lygaus, slidžaus paviršiaus medžiagos ir pakankamo aukščio. Tai būtina tam, kad amerikinė audinė negalėtų į jį užlipti ar pasiekti lizdo šokdama nuo vandens paviršiaus. Stulpas turi iškilti virš vandens taip, kad plėšrūnui nebūtų galimybės pasinaudoti atspirtimi ar sukibimu, todėl rekomenduojama vengti šiurkštaus paviršiaus, sujungimų ar detalių, kurios galėtų tapti atramos taškais. Lygi ir aukšta atrama yra viena svarbiausių priemonių, užtikrinančių dirbtinės ančių lizdavietės saugumą.
Svarbūs praktiniai patarimai
Lizdaviečių įrengimas ir priežiūra dažniausiai atliekami žiemos pabaigoje, kai dar galima judėti ledu. Jeigu ledo nėra, būtina naudotis valtimi. Bent kartą per metus reikia patikrinti, ar stulpas nėra tapęs klibantis, ar nesupuvusi vieta, kurioje tvirtinama platforma.
Patogu, kai stulpas yra ilgesnis. Tokiu atveju supuvusią dalį galima nupjauti ir platformą pritvirtinti iš naujo, nekeičiant visos konstrukcijos.
Būtina patikrinti, ar per žiemą nenuslydo arba nenukrito apsauga nuo audinių. Todėl kartu verta turėti ploną skardos lakštą, kurį prireikus galima apvynioti aplink stulpą, jei senasis apsaugos elementas nusmukęs ir jo nebeįmanoma pakelti.
Lizdo konstrukciją galima sustiprinti šonuose pritvirtinus papildomas atramines lenteles, suformuojant savotišką lovelį. Tai ženkliai padidina visos konstrukcijos tvirtumą ir ilgaamžiškumą.
Lizdinės medžiagos viduje reikia tiek, kad per ją būtų galima šiek tiek matyti. Per tankus sluoksnis gali trukdyti ančiai tinkamai susiformuoti lizdą.
Jeigu naudojamos medinės detalės, rekomenduojama rinktis vinis, o ne varžtus. Drėgnoje aplinkoje medis brinksta, varžtai laikui bėgant gali lūžti, o vinys tik šiek tiek išsijudina, bet išlieka funkcionalios.
Keičiant stulpą, naująjį patartina statyti ne arčiau kaip du metrai nuo senojo. Net jeigu senasis stulpas nupjautas iki vandens lygio, jis vis dar gali tapti atspirties tašku audinei šuoliui. Senų stulpų palikti nereikėtų ir dėl to, kad tai patogios tupyklos plėšriesiems paukščiams.
Lizdaviečių apsauga nuo plėšrūnų
Vienas svarbiausių sėkmingo perėjimo veiksnių yra lizdaviečių apsauga nuo plėšrūnų. Didžiausią grėsmę dirbtinėms ančių lizdavietėms kelia Amerikos audinės ir varninių šeimos paukščiai.
Efektyviausia apsauga nuo audinių yra fiziniai barjerai ant stulpo. Dažniausiai naudojami iš lygaus metalo pagaminti kūginiai arba cilindriniai apsauginiai elementai. Jie montuojami maždaug vieno metro aukštyje virš vandens lygio. Skarda turi būti lygi, be siūlių ar įlenkimų, kad audinė neturėtų už ko užsikabinti. Rekomenduojamas skardos plotis ne mažesnis kaip 40–50 centimetrų.
Kai kur naudojami ir plastikiniai vamzdžiai su lygiu paviršiumi, užmaunami ant stulpo. Svarbu, kad vamzdis būtų pakankamo skersmens ir laisvai suktųsi aplink stulpą. Sukimasis neleidžia plėšrūnui išlaikyti pusiausvyros ir pakilti aukštyn.
Iš kurapkos liko tik kojytės! Lapių medžioklė ir konkursas plėšrūnų medžiotojams
Papildomai būtina užtikrinti, kad netoliese nebūtų jokių objektų, nuo kurių plėšrūnai galėtų peršokti ant stulpo. Tai galioja ir senoms atramoms, ir iš vandens kyšantiems kelmams.
Apsauga nuo varnų ir kitų plėšriųjų paukščių pirmiausia susijusi su konstrukcijos forma. Atviri kraštai, laipteliai ar platformos šalia lizdo sudaro galimybę paukščiams nutūpti ir pasiekti kiaušinius. Todėl lizdas turi būti be papildomų išsikišimų, o įėjimas orientuotas taip, kad būtų sunkiai pasiekiamas iš viršaus.
Kai kur taikomi ir papildomi vizualiniai sprendimai, pavyzdžiui, virš lizdo montuojami ploni, vertikalūs strypeliai, trukdantys didesniems paukščiams nutūpti, tačiau netrukdantys pačiai ančiai patekti į lizdą.
Tik derinant tinkamą vietos parinkimą, teisingą konstrukciją, reguliarią priežiūrą ir apsaugą nuo plėšrūnų, dirbtinės ančių lizdavietės tampa realiai veiksminga priemone, padedančia stiprinti vietines vandens paukščių populiacijas.
Išvados
Tinkamai įrengtos ir reguliariai prižiūrimos dirbtinės ančių lizdavietės yra viena iš realiai veikiančių priemonių, galinčių padėti atkurti ir didinti vietines ančių populiacijas. Saugios lizdavietės sumažina kiaušinių ir perinčių patelių praradimus dėl plėšrūnų, sudaro stabilesnes sąlygas perėjimui ir leidžia ančiukams sėkmingai išaugti. Kai lizdavietės įrengiamos apgalvotai, tinkamu metu ir tinkamose vietose, jos tampa svarbia grandimi vandens paukščių apsaugos ir populiacijų valdymo sistemoje, kurioje aktyvų vaidmenį gali ir turi atlikti medžiotojai, specialistai ir ornitologai.
Išėjo naujausias žurnalo Medžioklė numeris, kurį galima įsigyti prenumeruoti.lt
Skaitykite plačiau ir prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
