„Bebriena negali būti infekuota.“ „Bebrai visada turi trichinelių, tik retas neša mėsą patikrinti.“ „Kvailystė, juk bebras vegetaras, kokios dar trichinelės?“ „Buvo du kliniškai patvirtinti atvejai!“ „Ne, tai klastotė. Dviejuose mėginiuose neva rado, bet paskui paaiškėjo, kad jie buvo supainioti su šernų.“ „Niekada nenešu bebrienos tikrinti.“ „Ką? Nebegalėsiu bebro rūkyti?!“
Medžiotojai turi įvairių nuomonių ir užduoda labai skirtingų klausimų. Svarstant infekcijos galimybes, kurių tikimybė iš tiesų nežinoma, kyla klausimas – ar dėl bebrienos saugumo reikia kelti isteriją? Verda diskusijos, ar bebriena pavojinga, ar ne, nešti ją patikrinti prieš vartojant ar ne, bet toli gražu ne taip karštai kaip ginčai apie tauriųjų elnių trofėjus ir selekcinę medžioklę. Ką tai reiškia?
Medžiotojams nerūpi jų pačių sveikata? Medžiotojai nori gyventi kaip laukiniai ir galvoja, kad nesusirgs todėl, kad tuo tiki? O galbūt nuogąstavimams nėra pagrindo?
Pirmas ir didžiausias tyrimas Europoje
Latvijos maisto saugos, gyvūnų sveikatos ir aplinkos mokslinio instituto BIOR Parazitologijos skyriaus vedėja ir vyr. mokslininkė Gunita Deksnė pasakoja apie 2010–2014 metais atliktą platų tyrimą bendradarbiaujant su keletu medžiotojų, suteikusių reikiamos medžiagos ir mėginių. Studentų tiriamajame darbe ištirti 182 bebrai, viename rasta Trichinella britovi lervų.
Tai pirmas ir iki šiol didžiausias tokio pobūdžio tyrimas visoje Europoje. Magistrinio darbo tikslas buvo konstatuoti, kokie parazitai būdingi bebrams. Šis tyrimas privertė atkreipti dėmesį į bebrienos saugumą vartoti maistui. Įkvėpti Latvijos studentų, Lenkijos mokslininkai irgi atliko nedidelį tyrimą. Iš 25 ištirtų bebrų viename rasta Trichinella spp. lervų, vadinasi, invazijos ekstensyvumas* buvo 2 proc.
Kasdieniai tyrimai
Apskritai medžiotojai tikrai retai neša tikrinti bebrieną. G. Deksnė nurodo, kad Latvijoje 2015 metais nebuvo ištirtas nė vienas bebras, 2016 metais – tik septyni, o pernai patikrinti 15 bebrų mėginių. Dauguma 2017 metais ištirtų bebrų atsiųsti tiesiai iš mėsos perdirbimo įmonių, o ne medžiotojų.
Iš 15 mėginių vienas buvo užkrėstas Trichinella britovi lervomis, taigi invazijos ekstensyvumas 5,5 proc.
Mokslininkė šiuos duomenis palygino su daug populiaresniu ir parazitams imlesniu gyvūnu – šernu. Pavyzdžiui, per 2017 metus oficialiai ištirti 5189 šernai, iš kurių 21 rasta trichinelių lervų. Tai reiškia, kad šernų invazijos ekstensyvumas yra tik 0,4 proc., vadinasi, bebrai galėtų būti net daug imlesni!
Ką daryti norint patikrinti bebrieną?
Nors bebriena tikrinama labai retai, ji tiriama panašiai kaip šerniena. Jeigu medžiotojas nori įsitikinti, kad bebriena saugi vartoti, jis turi nusiųsti apie 100 g bebro raumenų (diafragmos, tarpšonkauliniai, priekinių kojų raumenys) be riebalų, sausgyslių, plėvių ir kaulų.
Ar pavojus rimtas?
Gerokai sumažėjus šernų, vis labiau domimasi bebrais. Anot G. Deksnės, keletas oficialių mėsos perdirbimo įmonių jau domisi bebrieną naudoti maisto produktuose.
Galbūt trichinelės bebrienoje yra daug platesnis reiškinys, nei priimta manyti. Mokslininkė pripažįsta – viena vertus, invazijos ekstensyvumo duomenys rodo, kad pagrindas nerimauti yra. Laboratorijoje netirtą bebrieną vartoti potencialiai pavojinga. Antra vertus, nedidelis skaičius tirtų gyvūnų vis dėlto nėra įtikinamas įrodymas, kad bebrai tikrai platina trichineliozę.
Taip pat, aišku, žinant bebrų biologiją ir ekologiją daugumai žmonių sunku suvokti, kad bebrai gali būti potencialus parazito, kurio vienintelis plitimo kelias yra mėsa (plėšrumas), šeimininkas.
Kaip užsikrečiama?
BIOR Parazitologijos skyriaus vedėja G. Deksnė pripažįsta, kad tai tikrai labai svarbus ir plačios diskusijos vertas klausimas. Ištyrę bebrų ekologiją ir elgesį, mokslininkai išskyrė du galimus bebrų užsikrėtimo būdus. Pirma, bebrai iš prigimties yra agresyvūs gyvūnai.
Jie aktyviai saugo savo teritoriją ir gyvenamąją vietą. Ne vienas medžiotojas pasakojo apie bebrų sudraskytus guminius batus, taip pat girdėta, kad Latvijoje bebrai užpuolė žmones. Žinant, kad Latvijos lapių populiacijoje trichinelių randama 50 proc. individų ir šie gyvūnai mėgsta lįsti į bebrų urvus, gali būti, kad bebras gindamasis nuo užpuolikės jai įkanda. Antra, trichinelės išlieka gyvos net ir pūvančioje mėsoje. Taigi, jeigu ieškant maisto bebrui pasitaiko užkąsti kokios pūvančios užsikrėtusios pelės, tai galėtų būti vienas galimų invazijos šaltinių. Aišku, G. Deksnė pripažįsta, kad tai tik spekuliacijos be tiesioginių, moksliškai patvirtintų įrodymų.
Latvijos miškininkystės instituto Silava vyr. mokslininkas Janis Uozuolinis, aiškindamas galimus bebro apsikrėtimo būdus, priminė, kad bebrai yra vegetarai. Jie minta krūmų ir medžio žievėmis bei smulkiomis šakelėmis, žole, vandens augalų stiebais ir šaknimis. Bebrai ėda šimtų rūšių augalus, tačiau nevartoja gyvūnų, moliuskų ir kitų gyvų būtybių.
Taigi vienintelis būdas, kaip bebrai gali apsikrėsti trichinelėmis, yra iš aplinkos ir jų pamėgto maisto. Anot J. Uozuolinio, šie gyvūnai dažnai graužia po vandeniu, pakrantės ruože ir visokiose šlapiose vietose. Matyt, tokioje aplinkoje trichinelių lervos išsilaiko dumble, ant augalų ar kaip kitaip.
Mokslininkas, kadaise pats daug irklavęs ir plaukiojęs valtimi, mano, kad ligos sukėlėjų į aplinką patenka su šernų iltimis, kurių upėse, ežeruose ir grioviuose dažnai būna gana daug, ypač pavasarį. Sužeistas ar ligotas šernas linkęs pasislėpti netoli vandens telkinių ar drėgnose vietose. Žiemą šernai dažnai įlūžta į ledą. Šiaip ar taip trichinelės iš pūvančios mėsos patenka į aplinką, kur bebras jų gali suėsti kartu su įprastu augaliniu maistu. Būtų sunkiau paaiškinti, jeigu bebrienoje būtų konstatuota daug parazitų. Galbūt, srovei iki dambos atnešus kokio šerno liekanų, bebras jų pagraužia ne kaip maisto, o kaip kliūtį, ir taip gauna trichinelės lervų.
Silavos mokslininkė dr. biol. Guna Bagradė nurodo, kad kalti galėtų būti ne tik šernai, bet ir nugaišę plėšrūnai, nes, pavyzdžiui, beveik šimtas procentų lūšių yra trichinelių šeimininkės. Be to, šiuos parazitus nešioja meškos, lapės ir mangutai. Taigi, jeigu toks gyvūnas nugaiš vandens telkinyje ar pakrantėje, jo raumenyse buvusių lervų kapsulių irgi pateks į aplinką, kur bebras jų gali „paragauti“.
Reikia plataus tyrimo
Niekas neabejoja, kad šiuo metu iš tiesų svarbu atlikti platų tyrimą, kiek bebrų apsikrėtę trichinelėmis. G. Deksnė atskleidžia, kad tokių kalbų buvo ir Žemės ūkio ministerijoje, ir Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje (VMVT), ir tarp pačių medžiotojų. Vis dėlto visos kalbos nutyla, kai kalbėtojai pasiekia finansavimo temą ir net mėginių pristatymą.
Atliekant trichineliozės analizę taikoma gana sudėtinga procedūra, kai imituojama skrandžio veikla. Dirbtinėmis skrandžio sultimis suvirškinami gyvūno raumenys, taip išlaisvinant juose esančias cistas ir lervas. Štai norint nustatyti, ar iš tiesų konkreti lerva yra trichinelės, o ne kokio kirmino iš fekalijų, taip pat norint nustatyti specifinę Trichinella rūšį, reikia atlikti daug sudėtingesnius ir brangesnius molekulinius tyrimus, kuriais lervų rūšis nustatoma genetiškai.
Norint pagaminti šių dirbtinių skrandžio sulčių, reikia specifinių reagentų. Ir čia kalbama ne apie tyrimams samdomų žmonių atlyginimą, nes mokslininkus iš tiesų ir pačius domina, kokia yra reali situacija. Maža to, medžiotojų bendradarbiavimas ir noras įsitraukti į tyrimą baigiasi tada, kai jų paprašoma į laboratoriją atgabenti mėginių.
Pasitelkus tik keletą medžiotojų, kurių iniciatyva neišblėso, plataus masto tyrimų atlikti neįmanoma. G. Deksnė dėkoja visiems medžiotojams, kurie aktyviai dalyvavo ir rėmė mokslininkus įvairiuose mažos apimties tyrimuose, telieka palinkėti daugiau tokių smalsių ir suinteresuotų medžiotojų.
Medžiotojos dienoraštis #10. Bebrų medžioklė su šunimis urvuose
Patarimai
Su bebriena reikėtų elgtis taip pat, kaip su nepatikrinta šerniena. Ekspertai pataria apskritai nevartoti jokios nepatikrintos mėsos. Svarbu žinoti, kad trichinelių lervos žūva tik tada, kai mėsos temperatūra visur pasiekia bent 71 °C ir ji tokioje temperatūroje apdorojama apie 2–2,5 valandos.
VMVT informuoja, kad laboratorijoje tirtoje šernų ir naminių kiaulių mėsoje nustatytas terminiam apdorojimui ir šaldymui itin atsparus trichineliozės tipas. Mėsą sūdant, džiovinant, rūkant ar kaitinant mikrobangų krosnelėje trichinelės nesunaikinamos!
G. Deksnė rekomenduoja medžiotojams būti atsargiems. Ji primena: ištirti mėsą laboratorijoje yra tikrai pigiau ir kainuoja mažiau neigiamų emocijų nei gydymas susirgus trichinelioze.
Žurnalas Medžioklė dėkoja BIOR Parazitologijos skyriaus vedėjai G. Deksnei už paramą ir leidimą naudotis tiriamąja medžiaga.
* Ekstensyvumas – užkrėstų ir ištirtų individų procentinis santykis
PRENUMERUOK Žurnalas Medžioklė arba ieškok spaudos prekybos vietose!
Žurnalo Medžioklė YOUTUBE KANALAS
Posted by Žurnalas Medžioklė on Trešdiena, 2021. gada 3. marts
